Nemėgstu čia kalbėti
Bet noriu išsakyti savo nuomonę, gal kam nors bus naudinga.
Visų pirma labai džiaugiuosi ką tik sulaukiau gydytojos skambučio. Taigi mūsų mergytė sveikutė
Pasidariau Prisca 1 šiaip, nes vos ne mada visi darosi
Neįeinu į jokios rizikos grupę. Po ultragarso net neskambinau gydytojai, nes kaklo raukšlelė graži, nosytės kauliukas yra ir šiaip lialiukas gražus, širdutės darbas gražus ir t.t. Sugalvojom su vyru nuskristi gal iki kokios Romos atsipūsti galvoju nuvažiuosiu, kad gydytoja pasakytų skriskit. Tik įeinu į kabinetą gydyroja sako jūsų laukėm3 dienas, negalim prisikambinti, čia dabar galvoju kuo jau aš čia tokia svarbi. Ir tokiu rimtu veidu sako, būtinai nuvažiuokit pas genetikus ir kuo greičiau
Aš nelabai suvokiau kas vyksta apsipyliau ašaromis, o gydytoja sako dėja negaliu šiai dienai nieko guodžiančio pasakyti... Išėjau visa pritrenkta ir nesuvokianti kas vyksta. Dauno sindromo tikimybė 1:63, kai šiaip man pagal amžių 1:635.... tai manęs tikrai neguodė tie skaičiukai. Aš esu tokia, kad verkiu kai supanikuoju, o paskui pradedu mąstyti optimistiškai, dar tą pačią dieną užsiregistravau į Genetikos centrą Vilniuje, nes Santariškėse buvo be šansų. Po 2 dienų jau guliu pas genetikę, ji žiūri sako nieko aš nematau blogo ir ta rizika sako įdomiai gavosi, nes jokios tikimybės, giminėj nėra, pati palyginti jauna, turiu sveiką mergaitę... Bet jei Jūs negalėsit ramiai gyventi pasidarykim tyrimą ir bus ramu. Ji užreggistravo mane į Santariškes po geros savaitės. Supažindino su 1 proc. rizika ir bla bla bla bet man tas 1 procentas juokingas, man svarbiau buvo būti tikrai ir ramiai laukti likusį nėštumą. Nes aš žinojau jei rezultatas bus neigiamas ką aš darysiu. Ir nenorėjau gimus vaikui būti šoke, kai reikėtų būti euforijoje. Todėl tikrai žinojau, kad darysiu viską, bet nežinomybėje negyvensiu. Taigi atėjo pirmadienis, prieš tyrimą relaksui į baletą Gulbių ežeras
nes vien gyventi ir galvoti aš negalėjau, tiesiog judėjau pirmyn ir nesvarbu kas bus ateityje yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Ir nesutinku, kad viskas Dievo valioje ir nesidarysiu tokiau jokių tyrimų, kas gims tas, toks likimas. Mielosios jei ne Dievas, tai mano suvokimu to tyrimo net nebūtų. Tik jo dėka mokslas juda pirmyn ir kažkam Dievulis atsiuntė dovaną numatyti tokį baisų dalyką ir apsaugoti žmones nuo dar didesnio skausmo. Aš žinau ta tikimybė 1:63 ar 1: 600 aš vis tiek daryčiausi kitą kartą, kad aš miegočiau ramiai, šeima miegotų ramiai ir lauktumėm sveiko lialiuko.
O dėl pačio tyrimo, jis visiškai paprastas, neskausmingas ir tas 1 procentukas persileidimo tikimybės nemanau, kad rimtas dalykas, jei taip nutiks taip matyt turėjo nutikti. Todėl ramiai su šypsena ženkite į genetiko kabinetą ir aišku tikėkitės geriausio, o jei bus blogiausia taip turėjo būti ir nenuleisti rankų, tai ne nuosprendis, tiesiog dar vienas akmenuotas kelias, kurį praėjus bus minkštas ir šiltas smėliukas
Sėkmės visoms mamytėms ir kuo mažiau stresų gyvenime
