Mano požiūris: "principo reikalo" čia negali būti. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką ir gali vertinti, kiek jie gali prisiimti kontrolės. Būna, kad vaikas nori mesti būrelį dėl netikusio vadovo (pvz, naudojančio psichologinį smurtą prieš vaikus) - ir jei nėra galimybės pakeisti vadovo, geriau keisti būrelį. Taip pat nieko baisaus nematau tame, jei vaikas keičia būrelius kasmet. Būrelis juk tam ir yra būrelis, jis turi teikti malonumą, vaikas jame turi gerai jaustis.
QUOTE(Giedr@ @ 2013 07 12, 16:28)
Siaip kazkokioje knygoje skaiciau, kad dabar ypatingai kai tiek daug visokiu bureliu mamos nori ir cia pabandyt nuvest ir cia, bet psichologai to nerekomenduoja, nes taip vaikui atrodys ir visi dalykai gyvenime, nepatiks/atsibos, mes, eis ieskot kazko naujo...
O gal geriau toks optimistinis nusiteikimas, jei išties nesiseka - pasieškoti, kur būtų geriau, vietoje stoiškos kančios visam gyvenimui, - "jei jau atėjau čia, tai privalau pasilikt kas bebūtų"?
Gyvenimas yra judesys ir kaita, sėkmė daugeliu atžvilgių priklauso nuo lankstumo, gebėjimo prisitaikyti prie vis naujų sąlygų, iššūkių. Ką duos toks "atkentėjimas nuo -iki, gyvas ar miręs" šiuolaikiniam žmogui? Kas įvertins tą atkentėjimą? Mama, kurios gal jau ir nebebus?
Žinoma, atkaklumas, užsispyrimas labai svarbu, bet jei nemoki atrast savo vietos, nemoki ieškot, atsirinkt kas tau geriausia - kas iš to?