Knygos knygos knygos :)

aš iki Irvingo našlės jau pora metų vis neprieinu,pradėta skaityt,bet...

S.J.Watson "Kol nenuėjau miegot" - patiko,netgi labai patiko.Visa ta įtampa,nežinomybė išlaikyta beveik iki pačios pabaigos

Dabar net nežinau ką čia imt skaityt,reik bibliotekines pradėt.

suknyga.lt ,žiūriu,vėl negalima prisijungt tikrai,reik jau sąsiuvinį pildyt.

as galvojau, kad tik man neiseina prie suknyga prisijungt. Kazin ilgam cia tos problemos pas juos

Vakar tai jungiusi dar

as is John Irving esu skaiciusi ,,Nasle vieneriems metams" gan lengvai skaitesi nebloga, ,,Paskutine naktis tvisted riveryje" tokia labai jau siaip sau sunkiai su ja sekesi, lengviausiai skaitesi ,,Vidutinio svorio santuoka" kas yra arsus monogamines partnerystes atstovai, tai ta knyga jiems nepatiks

bent man perskaičius knygą noras pažiūrėti filmą labai sumažėjo

O aš užsiknisusi su mokslais, tai knygos atsiversti net noro nebėra.. Tikiuosi, šiek tiek savaitgalį pavyks prisėsti

pirmoji perskaityta jo knyga ir pati mylimiausia


kad jau ilgokai ten problemos, daugiau nei prieš porą savaičių pasiūliau knygas, nieks iki šiol nepatvirtino

Smagu girdet, as jo 4 ar 5 skaicius, bus su kuo palygint daugiau teko skaityt?

aha teko. skaičiau avies medžioklę, dansu dansu dansu, mylimoji sputnik, į pietus nuo sienos, norvegų giria, pernakt, 1Q84 dvi dalis.. dar lentynoje yra jo trys neskaitytos knygos ir knygyne vis apžiūriu jo senesnes knygas
nežinau ar taip bepatiktų man ta negailestinga šalis jei skaityčiau antrą kartą.. kažkuo ji man labai ypatinga ir net artima sakyčiau

o aš myliu savo mokslus, nes knygos užverst neįmanoma aišku, knygas iš savo bibliotekos sunkoka skaityti. bet laikui bėgant įpratau ir pvz dabar skaitau vienu metu dvi knygas,vieną studijoms, kitą iš savo bibliotekos ir plius dar begales pjesių, apsakymų ir t.t žinoma pirmenybė mokslams, tad savo knygas tenka naktimis skaityt, nukenčia miegas, bet užtat koks malonumas

V.S. Naipaul The Mimic Men

Knyga priklauso post-kolonializmo laikotarpiui ir būtent dėl šio laikotarpio ji tokia pesimistiška, tamsoka. Tai pusiau autobiografiška knyga ir joje pirmuoju asmeniu apie savo gyvenimą pasakoja indų kilmės vyras gyvenantis Isabelos saloje. Tiesą sakant, knyga man nelabai patiko. Pirmoje knygos pusėje pagrindinis veikėjas Singh’as pasakoja apie savo praeitį ir gyvenimą Isabelos saloje. Tada staiga pradeda pasakoti apie dabartinį gyvenimą Londone ir, kad jis – buvęs politikas. Vėl staiga grįžta į praeitį, pasakoja apie savo vedybas ir pan. Dėl šitų šuolių laike gana sunku sekti įvykius ir suprasti, kas vyksta. Tačiau antroji knygos dalis man daug labiau patiko. Joje pagrindinis veikėjas pasakoja apie savo vaikystę, atskleidžiami labai ryškūs ir skirtingi jo draugų bei tėvo charakteriai. Bet paskutinė knygos dalis pati nuobodžiausia, viskas sukasi apie tai, kaip jis tapo politiku ir kodėl jo kaip politiko karjera greitai baigėsi.

Žinoma, knyga nėra apie politiką. Pats kūrinio pavadinimas pasako, kad tai apie žmones, kurie imituoja, kopijuoja kitus. Kodėl jie taip daro? Todėl, kad jie nesijaučia pilnaverčiai, nesijaučia būdami “savo” vietoje. Būtent šitap jaučiasi ir pagrindinis veikėjas. Taip pat ir ši Isabelos sala, kuri buvo kolonizuota, kopijuoja Angliją, savo kolonizuotoją. Kolonizuotoja Anglija rimtai nežiūri į Isabelos salą ir jos žmones, nesvarbu ką nusprendžia salos politikai (šiuo atveju pagrindinis veikėjas Singh’as) Londonas padaro savaip. Taigi, nors sala ir yra pripažinta kaip nepriklausoma, praktiškai ji vis dar yra kontroliuojama Anglijos.

Knygoje daug kalbama apie “kitokius”, “atstumtuosius”, kurie gali būti ir juodaodžiai, ir žemesnei klasei priklausantys žmonės, ir žmonės gyvenantys kolonizuotoje šalyje. Pagrindinis veikėjas taip pat yra “atstumtasis”, jis neranda sau vietos nei gimtojoje Isabelos saloje, nei Londone.

Labas,

O man pirmą sykį atsitiko toks dalykas, kad metu į šalį knygas, ir ne vieną:

Jean-Christophe Grange „Gandrų skrydis“ - radau bibliotekoje, džiaugsmui galo nebuvo, tokių gerų knygų labai ieškau, deja, nesekmingai. Kriminalinis romanas, užmigt prie tokio galima... Skaičiau skaičiau, kankinau kankinau, didesnės nuobodybės gyvenime nesu skaičius. Donelaičio Metai ir tie įdomiau skaitėsi... Na čia ne palyginimas aišku... Bet na net neįdomu, kaip baigėsi. Visas knygas, net neįdomias paprastai pabaigiu, nes manau, kad gal vertėjo knygą skaityti dėl paskutinio puslapio ar net paskutinės pastraipos. Bet šitai kantrybės neužteko...

Toliau pasiėmiau Kazys Almenas „Pjūties metas“, sakau, paskaitysiu lietuvišką istorinę knygą, atsigausiu. Deja. Nuobodi ir neįdomi. Mečiau.

Sugrįžau prie knygų iššūkio Erich Maria Remarque „JUODASIS OBELISKAS“. Senai jau guli lentynoje, liaupsinta nuliaupsinta. Maniau, tikrai nenusivilsiu. Atidėjau laikinai į šalį. Ir ką toje knygoje atradote stulbinančio?

Dar viena iš knygų iššūkio Nikas Kazandzakis „Graikas Zorba". Klasika manęs paprastai nenuvilia. Tiksliau nenuvildavo iki šiol. Kol kas viskas OK. Ko ir tikėjausi, kaip ir turi būti. Skaitau.

Deja, šiandien bibliotekoje netikėtai į rankas pakliuvo Jean M. Auel „Urvinio lokio gentis“, pirmoji knyga. Nesitikėjau rasti jos bibliotekoje, apsidžiaugiau ir, aišku, parsinešiau namo. Graikui Zorbai gali tekti šiek tiek palaukti.

Taip, nors ir ruduo, knygą išsirinkti nėra lengva. Ar čia tik man reikia susirūpinti?

o man patiko tiesa, aš ją skičiau iškart pažiūrėjus filmą MArius ir ji tada vadinosi Šienapjūtė, ir aš pati buvau paauglė

Taigi reikėjo paskaityti pabaigą tik Aš iš tų nekantrių, kur ir šiaip pabaigas paskaito
Nusipirkau "Gandrų skrydį" iš padovanotų pinigų. Rizikavau po didelės meilės "Miseserei" ir visiško negalėjimo skaityti "Limbų priesaikos". Tikiuosi negraušiu nagų dėl tokio pirkinio