Knygos knygos knygos :)

Pasak Vikipedijos - kai mitai ir tikėjimai susipynę su realybe ir istorija.Žodžiu,realybė+mitai

A, nu tada kokiose Allende knygose to nėra. Pas Markesą irgi toli gražu nevisur

Sveikos,

Sofi Oksanen „Stalino karvės“

Kai prieš porą metų skaičiau „Valymą“, mane labai žavėjo rašymo stilius. Skaitant šį romaną buvo tas pats, tačiau tikėjausi šiek tiek daugiau. Prisiminus senelė-dukra-anūkė giminės linijas visai norėjosi kažko labiau panašaus „Ana, Hana ir Johana“, o čia viskas buvo labiausiai sukoncentruota į jauniausią kartą - bulimijos auką Aną, apie kurios gyvenimą nuo pačios vaikystės sukasi visas veiksmas.
Knygos pirmoji pastraipa suklaidina, tačiau įtraukia ir nebepaleidžia - bent jau aš kai prisėsdavau, tai be 50psl. knygos nepadėdavau šalin niekaip. Ana, kaip ir minėjau, bulimijos, vėliau ir anoreksijos auka. Jos mintys aprašomos dažniausiai pirmuoju asmeniu, kas labai dažnai leidžia geriau įsijausti į tai, kaip ji negali išduoti savojo viešpaties - bulimijos. Ana valgo daugiau, daugiau nei kažkuris iš mūsų, tačiau ji viską išvemia. Dar kartais paminimi jos gyvenime atsiradę vyrai, kurie neaišku dėl ko, tačiau vėliau ir nebebūna labai minimi ar prisimenami.
Tada, žinoma, Anos mama Kataryna. Problemų persisunkusi šeima, Kataryna bijo pripažinti, jog yra estė, o senelei Sofijai iš viso labai gėda dėl viso sovietmečio. Jos abi sistemingai auklėjant vaikus elgiasi panašiai - parenka kalbą, kuria vaikams derėtų kalbėti, draugus, su kuriais gali bendrauti...
Skaitant romaną buvo tikrai be galo įdomu skaityti apie sovietmetį, nes ten buvo ir trėmimų į Sibirą, ir gyvenimo bunkeriuosi, ir aprašymų to, ką pamatyti akimis būtų sunku. Net nenumanau kodėl, tačiau Ana man pasirodė tokia sava, toks mano personažas. Ne, ne dėl bulimijos - aš valgymo sutrikimų neturiu, tačiau dėl visokio kitokio mąstymo apie apliniką.
Romanas stiprus, veikėjai įtaigūs. Tik jei dar neskaitėt „Valymo“, tai pradėkit nuo šito, nes mažiau nuvils.

Na ne visai taip. Tiksliau, mačiau, kad lietuviškoj Vikipedijoj taip parašyta, bet čia labai jau trumpas ir nelabai tikslus apibūdinimas. Angliška Wikipedia didžiulį straipsnį šia tema pateikia, tai jį perskaičius daug aiškiau turėtų pasidaryti. Gal ne tiek mitai susipynę su realybe, kiek realybė su magiškais ar mistiškais, protu ne visada paaiškinamais dalykais, kuriuos kūrinio veikėjai priima kaip savaime suprantamus ir tikėtinus. Taip žiūrint daugumai Allende knygų tas tinka.

Mano paskutinės skaitytos:

Marlena de Blasi "Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas". Nors pavadinimas skamba taip, lyg knyga priklausytų Svajonių romanų serijai, laimei, ji visai ne tokia. Tiesa, yra joje meilės romanas, netgi visi du- meilė vyrui ir meilė miestui. Miestas, aišku, Venecija, kurioje amerikietė per eilinę viešnagę susipažįsta su vietiniu vyru, įsimylėjusiu ją iš pirmo žvilgsnio. Po kelių mėnesių bendravimo ji atsikrausto pas savo "nepažįstamąjį", kaip pati jį vadina, ima ruoštis vestuvėms ir iš naujo pratintis prie mylimo miesto, šį kartą jau kaip jo nuolatinė gyventoja.

Kuo man knyga patiko (beje, tai tikra istorija)- kad ji visai nesentimentali, nors vietomis galima pavadinti lyriška. Na taip, viskas sukasi apie dviejų (nebejaunų) žmonių santykius, bet jie aprašyti labai realistiškai, su visomis abejonėmis, nesutarimais ir nesusipratimais. Autorė sugeba pasišaipyti tiek iš jų abiejų, tiek iš pačių italų, jų papročių ar biurokratizmo. Be to, ji yra buvusi restorano šefė, todėl knygoje labai daug dėmesio skiriama maistui- kai kurių vietų geriau neskaityti alkanam. O gale dar pateikiami kai kurių pasakojime "dalyvavusių" patiekalų receptai. Ir, aišku, labai įdomiai ir gražiai aprašyta Venecija, tiek turistinės, tiek vien vietinių lankomos vietos, nuo senųjų bažnyčių, barų bei kavinių iki turgaus su visais jo prekiautojais.

Meilė, maistas ir Venecija- tokiais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą.

Alan Bradley "Koriko maišo virvė"- antroji knyga apie "didžiąją seklę ir chemikę" Flaviją bei dar vieną nusikaltimą, kurį jai pasiseka išaiškinti. Man ši knyga patiko labiau už pirmąją, tiksliai net nežinau, kodėl. Gal šiek tiek realesnė, gal įdomesnė, o ir Flavija nebuvo tokia erzinanti kaip pirmoje. Nors jos žinios ne visada atrodė tikėtinos tokio amžiaus vaikui, vis tiek buvo malonu skaityti (ir pavydėti jai tų žinių, ypač susijusių su chemija ).

Labas,



O, tada tuo S. Becketto reikės būtinai pasidomėti.



O ką AL pasišiukšlino? Kam ten ko neatrašo - gi yra telefonai.
Ai, jiems tai komercija, mums malonumas. Labai didelis skirtumas.
Gali iš viso niekas nebesiųsti nieko. Gaila, dabar tik va, biblioteka renovacijai uždarė, šiek tiek blogiau, bet ir namuose knygų neskaitytų krūvos.
Jokio skirtumo nematau, kokias knygas skaityti: senas, dar mamos pirktas ar naujas, kažkokios leidyklos dovanotas.
Svarbu, kad įdomios būtų.

Perskaičiau keletą tokių:
Erichas Marija Remarkas. Triumfo arka. Jau skaitytos kelios Remarko knygos mane labiausiai sudomino savo savitu požiūriu į tuometinę sudėtingą situaciją, į emigrantus. Į gyvenimą be namų. Kažko panašaus tikėjausi ir iš šio romano. Deja, „Triumfo arka“ nebuvo nei ypatinga, nei įdomesnė, negu jau skaitytos knygos.
Priešingai, „Triumfo arka“ netgi erzino savo meilės istorija, kvailoka pagrindine veikėja… Net vietomis galvojau, gal tikrai teisybė, kad kai kurios, o gal ir dauguma Remarko knygų skirtos tik paaugliams, ar jauniems skaitytojams, nes tokios meilės istorijos gali žavėti tik jaunimą. Labai jauną jaunimą.
Bet visgi tai tikra klasika, kiekvienoje eilutėje, kiekviename puslapyje ir visai nepriklausomai nuo mano simpatijų ar antipatijų veikėjams.

Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji. Gerai, kad savo laiku gyveno toks Dostojevskis, kuris nepatingėjo surašyti šią ir daugelį kitų savo laikmečio istorijų, o tai kitaip ir nesužinotumėm, su kokiu romantizmu vyrai ir moterys aiškinosi santykius prieš maždaug 150 metų.
Beje, aiškinosi tuos santykius ne visiškai sėkmingai, nes romano pasakotojui, šiek tiek prakutusiam rašytojui, teko ne kartą sulakstyti tai pas vienus, tai pas kitus įvairių sielos kančių kankinamus romano veikėjus, išgerti ne vieną puodelį arbatos, besiaiškinant pačius svarbiausius – meilės reikalus.
Visa santykių aiškinimosi istorija papasakota taip įdomiai ir talentingai, kad jau nuo pirmo sakinio patenki į patį tikriausią to laikmečio Peterburgą, panyri į tos visuomenės problemas…
Nei banalu, nei nuobodu. Gerų rašytojų knygos išlieka įdomios ir po pusantro šimto metų.


Papildyta:


Savais žodžiais: realizmas + pasakos elementai (veikėjai ar įvykiai).
Kadangi nuo šiandieninės kasdienybės pervargę suaugusieji sąmoningai ar nesąmoningai labai pasiilgę elementarių pasakų, tai magiškasis realizmas ir yra toks populiarus.

Sveikos.

Per savaitgalį pagaliau pabaigiau pirmąją ,,Anos kareninos'' knygą ir pradėjau antrąją. Ir tikrai gaila, kad kuo toliau, tuo viskas nuobodžiau man ten, nors. Tikiuosi, įdomumas sugrįš, nes pirmoji pusė romano tikrai įdomi pasirodė.

Į paskutines žinutes pažvelgus, matyti, jog daug kas bando pasinerti į rusų klasiką Nebūsiu balta varna - pradėjau Meistrą ir Margaritą skaityti. Antras bandymas kur kas sėkmingesnis, skaitosi nesunkiai ir įdomiai.

Sveikos, užverčiau paskutinį Šantaramo puslapį... Gaila kad baigėsi... Jaučiuosi tarsi pati ką tik iš Indijos grįžusi, taip buvo gera ją skaityti. Gal iš tikro visi nors vieną gyvenimą buvom indais? Nes skaitant toks ilgesys apimdavo, rodos pati jaučiau siltus, kvepiančius smilkalais ir aštriu maistu vakarus, išgyvenau lūšnynų gyventojų emocijas, net epizodiškai minima hindi kalba atrodė sava...
Seniai buvau skaičiusi (gal geriau sakyti IŠGYVENUSI) tokia gerą knygą!!!!

reik užklausti apie savo Šantaramą, gal jau pserskaitė


aš pabaigiau Relikviją - gal nelabai tikroviška, bet labai įdomu

O aš pabaSvetimšalės" V dalį. Patiko.Ir tik perskaičius anotacijas sužinojau ( laiku,ania?) kad "ant bangos" Būčiau gi neskaičius
Sulauksiu vaikų,šiaušiu į biblę,gal gausiu tęsinį

6-ta dalis prasčiausia aš jau net džiaugiuosi, kad nesiruošia versti daugiau

Svetimsale man nepatiko, ne mano knygos, tikrai zinot, kad nezada verst daugiau? Gal ir gerai, o tai turiu bjauru iproti skaityt visas knygu dalis, net jei nesuzavi