QUOTE(vaisius25 @ 2012 10 19, 13:30)
Sveikos. Ir kaip jum taip pavyksta nusiramint ... Galvoj mintys sprogineja, skaitau, gaudau kiekviena laiminga istorija, ieskau vilties ir ateina ciklo vidurys galvoje mintys tik apie ND ir daugiau nieko, stengiuosi, galvoju kaip negalvot bet neiseina ...
Aisku gal ne toj temoj as cia pasireiskiau, tiesiog perskaiciau, kaip zmones sugeba taip ramiai pergyvent ...
Atsiprasau, as gal ne visai toj temukej pasireiskiau, bet zaviuosi stipriais zmonemis.
Aisku gal ne toj temoj as cia pasireiskiau, tiesiog perskaiciau, kaip zmones sugeba taip ramiai pergyvent ...
Atsiprasau, as gal ne visai toj temukej pasireiskiau, bet zaviuosi stipriais zmonemis.
Labas, atsakysiu kaip pavyksta. Man asmeniskai nepavyksta kol kas... tikiuosi, kad kadanors pavyks, bet dabar dienom ir naktim verkiu, guodziuosi mamai, vyrui ir draugei vienai. Deja, niekas negali paguosti, ta reikia tiesiog isgyventi, ismokti su tuo gyventi. Labai noreciau ramiai i tai reaguoti, bet mintys sprogineja galvoj lygiai taip pat. Lygiai taip pat pergyvenu del to, lygiai taip pat skaudu matyti laimingas mamas vaiksciojancias su vaikais. Atsiranda kaltinimai sau, klausimai kodel butent man, uz ka man, ka esu padarius tokio blogo uz ka mane baudzia Dievas. Tos mintys bent kol kas niekur nedingsta: gamini valgyt, vairuoji, dirbi, mokaisi, tvarkaisi namus, visuomet tos mintys su tavimi, visada asaru pilnos akys, bet reikia kazkaip ismokti su tuo susigyventi, nes nuo tu minciu geriau nebus, tik dar blogiau. As taip pat zaviuosi moterimis, kurios tvirtos kaip uolos ir tvirtai eina tikslo link daugeli metu, nepasiduoda blogoms mintims, nors manau, kad net ir jos paverkia, pasiguodzia ar pan... Tik galbut dalis ju per tuos kovos metus uzsigrudino, galbut maziau parodo savo jausmus ir nuogastavimus....
Atsiprasau, kad ne i tema cia as