QUOTE(arpos @ 2012 11 04, 11:42)
Pažįstamas jausmas,atrodo,kad kažkas nutrūko ir nėra jokių jausmų, tuo pačiu ir paniekos.
Kiek bandau prisiminti, kad kuo stipresnis momentinis pyktis būna, tuo greičiau žmogus tampa visišku nuliu, tik jau čia gerokai pridirbti turi, kad tokios reakcijos kiltų.
Kiek bandau prisiminti, kad kuo stipresnis momentinis pyktis būna, tuo greičiau žmogus tampa visišku nuliu, tik jau čia gerokai pridirbti turi, kad tokios reakcijos kiltų.
QUOTE
Elysa
kai atsiranda panieka, jokio pykčio jausti nebeįmanoma. Tas žmogus tampa tuščia vieta, tarytum nebeegzistuoja mano gyvenime, jis tampa mirusiu, būdamas gyvas. Tai nebelieka poreikio net atleisti. Kaip gali būti poreikis atleisti tam, kuris tau neegzistuoja? Viso to tiesiog nėra. Nėra nei mintyse, ir tarytum net realybėje. Net fiziškai sutikus tą žmogų, nesukyla jokie jausmai. Tarytum pro paminklą praeini.
kai atsiranda panieka, jokio pykčio jausti nebeįmanoma. Tas žmogus tampa tuščia vieta, tarytum nebeegzistuoja mano gyvenime, jis tampa mirusiu, būdamas gyvas. Tai nebelieka poreikio net atleisti. Kaip gali būti poreikis atleisti tam, kuris tau neegzistuoja? Viso to tiesiog nėra. Nėra nei mintyse, ir tarytum net realybėje. Net fiziškai sutikus tą žmogų, nesukyla jokie jausmai. Tarytum pro paminklą praeini.
Mano patirtis šiuo klausimu kiek kitokia.
Būtent momentinio pykčio ir nebūna. Ramybė. Ypač stebinanti ramybė. Tuo stebisi ir kiti, ir aš pati.
Ir ta ramybė nėra dirbtinė, t.y. kai pats bandai suteikti sau ramybę. Protas sako, kad ramybė būtina. Bet ne visada juk gali pavykti susikurti sau ramybės būseną. Tas, kas dirbtina, niekada negali atstoti natūralios būsenos.
Ramybė būtina, nes kitaip gali malkų priskaldyti. O šito ypatingai tokiais momentais nereikia.
Ir ką gi aš galvoju apie tai?
Panieka, kai pradedi žmogų niekinti, yra artimesnė gailesčiui, nei pykčiui. Panieka vaikšto kartu su gailesčio jausmu. O kur gailestis, ten pyktis lyg ir neįmanomas.
Tik gailestis čia kitoks. Ne toks, kai norėtųsi žmogui padėti, jaučiant gailestį. Gailestis yra toks, kad gaila žmogaus, jog jis tik paniekos yra vertas.
Ir jei nejauti žmogui nei to gerojo gailesčio, nei nori į jį lygiuotis, nei nori būti tokiu pat, nei pasimokyti iš jo norėtum...koks gi kitas jausmas begali tave apimti? Tik panieka.
O momentinis pyktis, galvoju, niekada negali peršokti į panieką. Jau vien tai, kad pyktis yra spontaniškas, audringas, rodo, jog žmogus į nulį neperšoks.
Momentinis pyktis - tai lyg priemonė susprogdinti burbulą. Burbulą, kuris tiek prisipildęs, kad nebegali neplyšti. Jis suplyšo - ir viskas, kas nereikalinga, su stipria jėga išlekia iš jo lauk. Ir vėl niekas nebeveržia, nes "pūslės" (stadija, kol burbulo sienelės neįtemptos) sienelės neįtemptos.
