Dvasinės ligų priežastys -12

O kaip įmanoma išdėstyti teoriją apie tai, ko niekada nejautei?

Kaip galima išdėstyti teoriją apie pyktį, jo atsikratymo būdą, jei to nesi patyręs?

Šiuo klausimu aš galiu kalbėti, nes nemažai esu apie tai galvojusi. Aš, tarkim, nesugebu jausti pykčio (kalbu apie ilgalaikį pyktį, ne spontanišką). Tačiau, be jokios abejonės, gyvenime matau ir tokių žmonių, kuriuos pyktis yra persmelkęs kiaurai. Matau ir ką tai duoda žmogui. Suprantama, kalbant ar mąstant apie tai, atsirenkamas asmuo su ypatingai išreikšta šia savybe. Tada geriau galima analizuoti.

Ir, tik matydama žmogų (žmones) su ypatingai išreikštu pykčiu, aš galėjau suprasti, jog aš to nejaučiu niekad. Kitaip išvis negalėčiau žinoti, jog tai egzistuoja.

Todėl ir mechanizmą išmąsčiau. Aš kažkokiu būdu (ne dirbtiniu) peršoku pykčio stadiją į paniekos stadiją. O panieka yra aukštesnis lygis už pyktį. Aukštesnis lygis užgožia žemesnį. O kai atsiranda panieka, jokio pykčio jausti nebeįmanoma. Tas žmogus tampa tuščia vieta, tarytum nebeegzistuoja mano gyvenime, jis tampa mirusiu, būdamas gyvas. Tai nebelieka poreikio net atleisti. Kaip gali būti poreikis atleisti tam, kuris tau neegzistuoja? Viso to tiesiog nėra. Nėra nei mintyse, ir tarytum net realybėje. Net fiziškai sutikus tą žmogų, nesukyla jokie jausmai. Tarytum pro paminklą praeini.

Bet vėl gi... kad galėčiau išdėstyti šią teoriją, aš turėjau turėti tokių žmonių. Reiškia - patirti. Žiūr. mano pirmą sakinį šiame poste.
Ko gero natūralu, kad per gyvenimą neįmanoma visiškai nesusidurti su tokiais atvejais. Per visą mano gyvenimą aš susidūriau su dviem tokiais atvejais.
Visais kitais atvejais būdavo spontaniškas, trumpalaikis pyktis.
Ilgalaikis pyktis labai skiriasi nuo trumpalaikio/spontaniško pykčio.
Aš galvoju, jog ilgalaikis pyktis naikina žmogų iš vidaus.
Trumpalaikis pyktis yra net naudingas žmogui - tai savotiška emocijų iškrova.

Pirmu atveju viskas kaupiasi viduje, plečiasi lyg burbulas viduje, vis labiau užspausdamas tai, kas viduje buvo gero.
Antru atveju pasišalina, kartu su savimi pasiimdas ir kitą tavyje atsiradusį šlamštą.

tikiu.....

Teta Danute,
taip gali rasyti zmogus kuris patsyra pedantas..arba kuriam neteke pagyventisu pedantu
aplinkiniam tai juokinga ir pan..
bet artimiausiem zmonems salia gyvenantiems..be galo sunku jausti kasdienini psichologini terora..kaikiekvienas zingsnis tkrinamas...ar gerai isvalei ar gerai isplovei..kiekvienas lasas sluostomos..nera cia net ka kalbeti... tai yra be galo sunku..jautiesi pats kaip kazkoks glusas-nevisavertis..su tokiu gyvendamas

Tęsiant mintį.
Aš galbūt galėčiau kitam žmogui paaiškinti, kaip jis galėtų(jei norėtų) išvengti spontaniško pykčio, tačiau aš neįsivaizduoju, kaip aš galėčiau patarti išvengti ar atsikratyti ilgalaikio pykčio.

Kartą klausausi, ką žmogus veikė vieną iš vakarų. Sako - nekenčiau tam tikro asmens (įvardija). Tiesiogiai jo nepažįsta. Bet siaubingai nekenčia. Taip ir įvardija - ką veikė.
Nieko sau užsiėmimas...
Suprantama, aš nemačiau prasmės tęsti tą pokalbį apie vakaro užsiėmimą, kur kas tikslingiau man atrodė kalbą nukreipti į pyragą, kuriuo mane vaišino. Ar orą, koks yra už lango...

Todėl galvoju, jei kitas žmogus(jei tai nėra tik trumpalaikis pokalbis ar trumpa pažintis) su manimi kalbasi tik apie "orą", reiškia galvoja, jog aie kitką kalbėti su manimi nėra tikslinga. Tiesiog mes esame kardinaliai skirtingi. Bet, kadangi esame civilizuoti žmonės, tai apie "orą" pakalbame
Papildyta:
Hellingeris, ko gero,yra daug prirašęs.
Ir, jei aš jį perskaityčiau, gal kitokias citatas cituočiau?

Taip, prikauptas emocijas kito atžvilgiu. Tik pats išliejimas kažin ar ko vertas, jei tuo pačiu nusupranti kodėl išvis jas kaupei. Pažįstama tai sėkmingai taikė mirus mamai, nes skundėsi, kad jautė susikaupusį gniužulą gerklėje.

nei vyro nepakeis nei jo įpročių. Belieka prisitaikyti pačiai ir pakeisti savo požiūrį į jį. Pedantiškumas gal dėl nerimo?

Pažįstamas jausmas,atrodo,kad kažkas nutrūko ir nėra jokių jausmų, tuo pačiu ir paniekos.
Kiek bandau prisiminti, kad kuo stipresnis momentinis pyktis būna, tuo greičiau žmogus tampa visišku nuliu, tik jau čia gerokai pridirbti turi, kad tokios reakcijos kiltų.

Reiškia,kad pas tave nėra neapykantos ,,kabliuko".
Kolektyve dažnai pastebiu reiškinį, kai pasikviečiama arbatos ir imama burnoti ant kito asmens . Ir tikrai, kiti iki šiol buvę ramūs kito žmogaus atžvilgiu, jau irgi prisideda prie neapykantos, nors konkrečiai jiems jis nieko nepadarė.

Hellingeris labai įdomiai aiškina panikos atakas... anot jo tai svetimos.. perimtos emocijos... neva tokiu būdų slopinami iž kažkieno perimti žudikiški jausmai...
Tokį žmogų jis pastato prieš kitą ir liepia jį iš visų jėgų rėkti: "aš tave užmušiu".. rėkti tol, kol supranti, jog tai visai ne tavo emocijos, nes ištikrųjų nejauti jokio pykčio.

o is ko tai perimti jausmai, is savu?artimu?salia esanciu zmoniu?mirusio?

O panikos priepoliai negali buti nuo ilgalaikes itampos del nepasiduodamos gydymui ligos?Ta itampa eda ir eda kokius 2 metus, dar seimos reikalai ir.t.t.
Papildyta:



as manau kad panieka tai jau negerai.Supyksti, issibari iki galo ir viskas, bet panika tai jau uzsleptas , toks slykstus jausmas. Niekada to nepatyriau, paprasciausiai su tokiu zmogum stengiuosi kuo maziau reikalu tureti ir nieko blogo apie ji negalvoti.
Papildyta:


nu tai tegu pats viska daro, jei netinka.

Bet juk tai yra sutrikimas pazistu zmogu kuris iseidamas is namu 5 kartus tikrina ar uzdaryti visi langai ir durys, tai uztrunka nemazai laiko ir vargina

Nea.. aš nesu pedante.. tiesiog priešingai... galėčiau ir norėčiau būt tvarkingesnė nei esu...kartais tiesiog norėtųsi šalia žmogaus, kuris spirteltų tuo klausimu dubcėn...

O kas link Jūsų vyro, tai parašėte paprasčiausiai "pedantas" o dabar pagal Jūsų aprašymą galima spręsti, jog jo pedantiškumas - liguistas...ar gali būti jog jį persekioja kažkokia švaros ar tvarkos manija? nežinau kaip lietuviškai, bet vokiškai yra toks terminas "Zwang" - kažkas panašaus į prievartą / priklausomybę... Tarkim yra žmonių, kurie turi kažkokią "nešvarių rankų" fobiją ir nuolat jas turi plauti... ir daro tai po 30 min kaskart...vis muilina rankas ir plauna.. muilina rankas ir plauna... Jie net vaikšto su baltom pirštinėm ir jas nuolat keičia.. nes oj.. išsitepiau...mat ant baltos spalvos labai gerai nešvarumai matosi...jiems tai kaskart kaip patvirtinimas sau - va matote... pirštinės nešvarios... reiškia aplink purvas...ir pan.

Labai sunku iš keletos Jūsų eilučių spręsti apie jo pedantiškumo "pasimaišymo" mąstą.. tačiau.. jei matote, jog lyginant su kitais yra peržengiamos bet kokios normalumo ribos - nekentėkit ir netylėkit...galų gale įduokit jam į rankas skudurėlį ir te pasivalo taip, kaip jam atrodo turi būti... arba tegu nusisamdo valytoją, kodėl turit jam vergauti? neturit kitų užsiėmimų?



Papildyta:


Taip..gryniausia tiesa... žmogelį persekioja manija...vienareikšmiškai...

Jei priežastis analizuioti pagal Hellingerį, tai kažkokie jausmai ar likimai gali būti perimami TIK iš šeimos narių, nes tik su šeimos nariais mes esam susieti emociškai. Šeimai beje priklauso ir visi buvę mūsų tėvų partneriai, kurie "užleido" vietą sutuoktiniui. Pagal Hellingerį, kai mes labai supykstame ant žmogaus, mes ištikrųjų pasąmoningai linkime jam mirties...tokia yra emocijos "pyktis" esmė. Jei šeimoje yra tokių "buvusių" tėčio ar mamos partnerių, tai kaip taisyklė vaikai tokioje šeimoje perima buvusių partnerių jausmus...tame tarpe tą vadinamąjį žudikišką pyktį...be abejo yra ir kitokių scenarijų...Nagrinėdamas situacijas šeimose Hellingeris savo patirtį susistemino į vieną minėtą priežastį