Dvasinės ligų priežastys -12

Is tikruju nelabai noreciau atvirauti del suprantamu priezasciu...kol kas kazkokiu ypatingu problemu musu namuose nekyla, o ka keicia tas faktas kad vaikas ivaikintas ar globojmas? Mano manymu tai tik formalumas

O ko tokiu atveju paklaustum tu?

o koks požiūris tėvų turėtų būti?? Jei tėvai kaltina vaikus , už nedėkingumą? ašaroja,ir skundžiasi, kad jų nesupranta? Ar tai neįtakoja vaikų gyvenimo? Įdomu

oij, kokia idomi diskusija buvo.
Nepykit, kad kabinejuosi prie zodziu, gal but esminiu, nors ir ACIU DIE, viskas gerai su musu vaikeliu, bet prisiminiau, kad vyro mociute yra netekusi kudikio gimdydama (na tikriausiai, nes tik esu is nuogirdu apietai isgirdusi, placiai neklausinejau del suprantamu priezasciu), tai net nezinau ar toji mociute dar prisimena savo ta vaikeli... O ka jau klabeti apie mano vyro mama, ir jau apie mus..

Be to, mano mociutes sesuo taip pat netekus kudikio - mire kaip suprantu ta skaigia kudikiu mirtimi. Kitas jos vaikas dabar jau vyras senbernis, turi rimtu problemu su alkoholiu, vaiku neturi...

Na kaip viskas painiai ir idomiai issideste..
Net nebuciau prisiminus siu dalyku, jei nebuciau sito perkaicius.
Idomu keliom kartom viskas gali atsipiepti?
Ir kas tie siemos sustatymo specialistai?

Pastebėjau,kad šioje temoje rašančios dažniausiai išsirinkę vieną dvasinių ligų tyrinėtoją ir aklai juo remiasi. Dalis tiesos visgi kiekviename yra, bet imti ir aklai sekti, laukti požymių - nesinori. Tikiu tuo, ką pati jaučiu ir kas apčiuopiama. Visokios praeitų gyvenimų ir giminės karmų pinklės tik atitraukia nuo realybės, o gal taip lengviau nurašyti savo nuodėmes,nei pažiūrėti, kas po nosim dedasi? Ar nėra taip, kad svarbu rasti kam nurašyti? Nesinori aplinkai, tai prašom-giminei,praeitam gyvenimai ar dar velnias žino kokiam susitarimui, bet jokiu būdu ne sau

Nereikia bijoti praeitu gyvenimu ir savo seimos praeities nereikia bijoti. Zinoti nereikia bijoti.
Prisimenti gali tik svari siela. Jei zmoguje susikaupe daug visko - neprisimins, purvas neleis prisiminti. Zinote, kaip po dideliu sukretimu, smugiu, zmogus buna kad nieko neprisimena - suveikia apsauginis mechanizmas, kad jis neisprotetu nuo visko.
Tiesiog uzsiimi tuo, kas dabar, zingsnis po zingsnio eini gilyn, pradedi suprasti priezastis, islaisvini savo tevus ir protevius nuo kaltes jausmo, atiduodi skolas...kaip kitaip gali atiduoti, jei nezinai kam likai skolingas?

Toks jausmas, tarytum tu būtum užrašiusi mano mintis. Tai, ką jaučiau, tik žodžiais išsakyti nesugebėjau.

Praeitų gyvenimų mes nei paneigti galime, nei patvirtinti. Ir niekas niekada to padaryti negalės.
Asmeniškai aš negalėčiau to atmesti. Yra daug dalykų, tyrinėjimų, įvykių, rodančių, jog taip išties yra. Bet visi žodžais išreiškiami viso to niuansai neišvengiamai turi būti apraizgyti ir įvairiomis įvairių žmonių fantazijomis.
Visiškai tikra tegali būti - yra arba nėra, kaip tikiu arba netikiu. Negalima stipriau tikėti, arba silpniau. Tai jau yra tik vienokia ar kitokia tikėjimo ar netikėjimo demonstravimo forma.

Ir man labai įdomu, ar žmonės, ieškantys kam nurašyti savo gyvenimuose gali įvardinti save savo gyvenimo kalviais, ar turi polinkį gyvenime plaukti pasroviui?

Ir štai matome dvi žmonių kategorijas.
Ir jų požiūriai niekada nesutaps, negali sutapti.

Bet požiūrių nesutapimas nėra kažkokia blogybė.
Ir čia įsijungia tolerancija. Kuri kategorija gali būti kitai tolerantiška, o kuri - ne.

apie tai mąstau ir aš jau kuris laikas. Aklas įtikėjimas vienu mokytoju veda į fanatizmą. Ir tas nuolatinis knaisiojimasis po praeitus gyvenimus,šiandienos problemų neišspręs.

Aš visada esu už žmogaus asmeninę ir vidinę laisvę, neturiu polinkio kitų auklėti ar nurodinėti. Esu už savo nuomonių pasikeitimus, bet ne savo nuomonių piršimus.

Bet kai pastebiu dalykus, kurie kenkia kitiems, kartais išsakau ir savo nuomonę.

Vienas protingas žmogus išmąsto teoriją, kitas ją aklai platina.

O kaip yra tiems, kuriuos ši teorija tiesiogiai liečia?

Kaip yra tiems mažyčiams vaikučiams, kurie lieka be tėvų???
Kaip yra tiems, kurie pasiryžta savo meilę ir rūpestį atiduoti šiems likimo nuskriaustiems vaikučiams???

Štai skaitome,kaip suaugę žmonės čia verkšlena dėl realiai visiškų smulkmenų. Jiems reikia pagalbos, prašo jos.
Bet suaugęs žmogus jau yra gan didelis savo kūnu, jo smegenys jau yra labiau "sutirštėjusios", jis kur kas geriau pajėgia apsiginti nuo įvairių gyvenimo negandų.

O kaip nuo viso to apsiginti mažam kūneliui? Kaip jam gyventi be tikros meilės, pagalbos ir saugumo jausmo?
Juk vaikystėje mes turime vieną iš didžiausių vertybių - tai saugumo jausmą. Mus nuo visų audrų ir negandų saugo mūsų tėvai. Ir mes tuo šventai tikime, jaučiamės saugūs, tuo ir laimingi.
O ar kiekvienas gali įsivaizduoti būseną to vaiko, kuris viso šito neturi?

Ir tie žmonės, kurie pasiryžta visa tai suteikti ne savo kūdikiui/vaikui, o svetimam, tik likimo nuskriaustam, verti pačios didžiausios pagarbos.
Tai yra kur kas sunkiau ir sudėtingiau, nei su nuosavu vaiku. Savą vaiką gali subarti, gali auklėti taip, kad jis į Gyvenimą išeitų ne ištižėliu, o su svetimu šie klausimai būna kur kas komplikuotesni. Ir pačio vaiko padidintas jautrumas, ir įtėvių baimė, ir svetimų žmonių kišimasis su priekaištais ir patarimais. Žmonės dažnai būna žiaurūs kitų atžvilgiu, piktdžiugiški. Negana to, kad žmogus atlieka vieną iš geriausių darbų Pasaulyje, jis dar ir susiduria su aplinkos kenkėjiškais dalykais. Galiausiai gali būti įvairūs genetiniai nesutapimai ir konfliktinės situacijos dėl to. Bet ne visur ir visada viskas būna idealu ir tarp genetiškai artimų tėvų/vaikų. Taip kad...

Visokių teorijų yra, bus ir tegul būna.
Tačiau turi būti išlaikyta pagrindinė sąlyga - nepakenk kitam.

Juk ir Hipokrato viena iš geriausių išsakytų minčių yra - "svarbiausia nepakenk". Tu gali nesugebėti pagydyti, dėl to gali būti pats visiškai nekaltas, bet pakenkti tu neturi teisės.

Ir aš neturiu tikslo konfrontuoti su Teta Danute. Teko perskaityti jos išsakytą, bet dabar jau rašysiu - pacituotą - mintį, kuri tam tikroje situacijoje pasitarnavo kaip vaistas, vaistas sielai. Padėkojau jai tada už tai.
Bet matydama nuodą, aš savo nuomonę šiuo klausimu taip pat išsakiau. Šį kartą ne padėkos forma.

Elysa, sauniai pasakyta as vat galvoju, kaip Dievas ir likimas gali bausti jei darai gerai, juolab kad irodymus gauni cia pat - esam jau siam gyvenime su kaupu apdovanoti auginam ir savo gimdyta ir "gauta", problemos ir dziaugsmai absoliuciai tie patys

Nebijau savo praeitų gyvenimų, beje tikiu, kad jie buvo, kodėl gi pagaliau atliekant naują darbą, kartais atrodo,kad viskas gerai pažįstama,tik šiek tiek prisimint reikia.

Priimtina, užsiimti tuo, kaip rašai- kas yra dabar, suprasti priežastis, bet nesuvokiu teorijos -kam laisvinti tėvus ar protėvius nuo kaltės jausmo? Lyg iš B.Helingerio patinka mintis, kad prsiimame už artimus jų naštas (pvz jauteisi kažkada kalta,kad tėvai per tave susipyko). Tik kaip galiu atsakyti (ir ar reikia) už promučiutę, kuri pvz engė savo vyrą. Aišku, yra tikimybė perimti mąstymo modelį, kad vyrai kiaulės ir to verti Kaip ir perduoti jį sekančioms kartoms. Esu linkusi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą,bet ne protėvių.
Gluosni,o kokio autoriaus teorijos apie visas skolas?

Nurašymas bei suradimas kam - irgi darbas