Dvasinės ligų priežastys -12

nesmerkti. pries ateidami i si pasauli jie patys pasirinko tokius tevus. cia ju apsivalymas.
Papildyta:


ta ir norejau pasakyti, tik sunku issireiksti. Aciu
Mano nestumai buvo ziauriai sunkus, bet zinojau kad turiu kenteti vardant vaiku laimes ,sveikatos.As ne sventa, turiu daug nuodemiu. Pati valiausi ir vaiku sielos valesi.

o visais atvejai, jei nestumas lengvas, reiskia, kad vaikas prisiima mamos problemas?
ir ka tokiu atveju daryti mamai, kad vaikas mamos problemomis prispaustas nebutu?

Jo, man ir įdomu, nes nėštumus prisimenu, kaip laimingiausią laiką gyvenime

bet ar gali toks vaikas mylėti savo tokius tėvus. Aš to klausiau.

as nesakau, kad turi begti ir apsikabinti ir isbuciuoti sutikus tuos tevus, bet nesmerkti ir zinoti tokia Dievo valia.

Kaip tam vaikui juos mylėti??? Ogi taip, kaip MUS myli Dievas. Nė už ką. Tik paprasčiausiai už tai, jog mes esame. O vaikai tėvus myli tik už tai, jog jie yra, net jei jis jų ir nežino / nepažįsta. Tėvai - tai vartai vaikui į šį pasaulį, tai galimybė jam ateiti. Tėvai - kaip dievai. Net jei jie savo vaiką atidavė į vaikų namus. Toks sprendimas TAM VAIKUI buvo pats tinkamiausias... Tokia startinė gyvenimo pozicija JAM buvo būtina jog tobulėtų. Ir nereikia nieko gailėtis ar kažko smerkti. Taip, kaip viskas vyksta taip ir turi būti.. taip buvo (Aukščiausiojo) sumanyta.

O faktas, jog mes tokius tėvus smerkiame, net ir būdami jų vaikais, yra tik "gerosios sąžinės" apraiška. Iš jos ir visos blogybės. Jos pagalba mes imam žmones dalinti į gerus ir blogus, jų poelgius skirtstyti į gerus ir blogus... o kas nuo to keičiasi? Kam to reikia? Mums.. tam, kad galvodami, jog kitas blogas patys pasijustume gerais...Nėra nei blogų nei gerų žmonių, nėra nei gerų nei blogų poelgių, nes viskas vyksta pagal TĄ scenarijų, kurį galvoja Visatos protas.
Yra labai daug pavyzdžių, kai vaikai paimami iš vaikų namų.. įvaikinami ir tokios šeimos tiesiog kenčia po to, nuo to paties vaiko...nes ... bandė pakeisti likimą.

Pati "meilės" savoka pagal Hallingerį yra ne tai, ką MES meile įsivaizduojam. Meilė pagal jį, tai tie srautai, sąsajos tarp šeimos narių ir galiausiai tarp mūsų ir visatos proto. VISKAS, kas vyksta / daroma pasaulyje vyksta / daroma iš meilės ir su meile. Absoliučiai viskas.

Va taip daugmaž žiūrint per Hellingerio prizmę...

Tai va atsakymas į klasimą ar gali mylėti yra toks, jog ne tik gali bet ir privalo ...jam nuo to bus tik geriau. O kiap to pasiekti iš tokios bedugnės, tai yra tik vienas kelias - kilti, sąmoningėti, ieškoti savo gyvenimo kelio ir nenugrimzti į savigailą o ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra gyvenimas.

Skaitau samprotavimus apie maziukus ir siurpai laksto kunu... Atrodo ta patirtis, netektis amzina... Viskas taip pasikeite... bet velgi, jei kas paklaustu, ar noreciau, kad tos nelaimes nebutu buve, atsakyciau - ne, nes tuomet buciau - jos neturejus, kad ir trumpai. Gyveni ir mokais... visko... is naujo... kitaip...

Teta Danute, daug gerų minčių atnešat į šią temą.


babaisa, skaudi patirtis mus moko. Akivaizdu, daug ko išmokom per kančią. Skausmas padaro žmones gabiais mokiniais. Kančia leidžia mūsų jausmams ir mintims rutuliotis tokia linkme, kokios patys pasirinkti mes negalime, o jei galėtume, nelabai rinktumėmės. Tik kančia mus nuveda savęs ir pasaulio supratimo link. Kaip sakė Andre Gide'as apie ligą "Tikiu, kad ligos - raktai, atrakinantys tam tikrus vartus; tikiu, kad yra tokių vartų, kuriuos gali atverti tik liga. Šiaip ar taip, egzistuoja tokia sveikatos būsena, kuri neleidžia visko suprasti".

Man lygiai taip pat . Tas kūdikis buvo nuostabiausia ką turėjau gyvenime.
Ir, beje, mano nėštumai nebuvo lengvi fiziškai, netgi labai sunkūs. Blogiau nesu jautusis per visą gyvenimą. Psichologiškai du iš jų buvo ramūs.
Ir dėl meilės tėvams, gal juos tiesiog užtenka gerbti, jei neišeina mylėti... Juk pasakyta: gerbk savo tėvą ir motiną.
Papildyta:


O kaip tai pajausti ir žinoti? Dabat turiu kitą kūdikį, kaip jam galiu padėti? Eiti konsteliaciją pasidaryti? Į praitus gyvenimus lysti aš dar nesugebėsiu... O gal dar kokių metodų yra?
Kaip žinot, jau užteko kančios kad atpirkčiau savo baisąją karmą ar ne?... Ar pakankamai susivokiau? Kas yra pakankamai, kad nelaimės nesikartotų?

Musu maziuke atejo i musu seima paciu nerealiausiu budu, lig siol tiek mes, tiek visi aplinkiniai mano kad taip buvo lemta is auksciau, tai nejaugi siuo atveju Hallingeris taip pat teigtu kad bandome pakeisti likima ne, as manau, jog mes kaip tik atsidavem tam likimui

Nea.. tik gerbti tėvus - Pagal Hellingerį - neužtenka. Biblijinę tiesa "gerbk savo tėvą ir motiną" čia tik nuoroda.. kaip kokia antraštė didžiosiomis raidėmis.. bet pačio teksto žemiau - nėra. Kaip juos gerbti??? Kaip tai daryti? Pasakyti sau: gerai jau gerai.. na.. bent ju mano pagarbos jie nusipelnė.. o.k. GERBIU... (ir nebesuku sau dėl to galvos).. čia nėra pagarba... sielai ne to reikia. Siela niekada nenusiramins jei tik tiek pagarbos bus tėvams, jei tik toks požiūris į tėvus. Čia greičiau atsiribojimas nuo jų, o tai pasak Hellingerio - visų nesėkmių pagrindas.

Nereikia jų ir mylėti taip kaip mes meilę įsivaizduojam (šilti jausmai ar pan.) Kaip sako Hellingeris, neatsiras nė vieno vaiko, kuris galėtų pasakyti - mano tėvai viską darė teisingai, nes tai būtų nenormalu. Kuo tėvai toliau nuo idealių, tuo daugiau erdvės ir stimulo suteikiama MUMS tobulėti.

Tėvus reikia priimti kaip startinę poziciją nebesiderint su likimu ir jo dėl nieko nebekaltinant. Jie yra būtent TOKIE, kokie buvo reikalingi MUMS. Kažkokios klaidos negali būti.
Gerbti / mylėti tėvus pagal Hellingerį, tai suvokti, jo be jų - tu niekas, jog tavo stiprybė ir sėkmė tik sąjungoje su jais. Galvoje turi susidėlioti vaizdelis, kaip Jūs stovit tvirtai abiem kojomis ant žemės ir drąsiai žvelgiat į priekį, o už Jūsų jūsų motina ir tėvas, tokie kokie jie yra ir Jūs didžiuojatės tuo, jog jie buvo būtent tokie, kokie buvo ir Jūs drąsus, stiprus ir velniškai laimingas...jaučiatės ne vienas šiame gyvenime o su stipriu užnugariu...Būtent tokiu - kokio reikėjo JUMS, jog taptumėte šiandieninis JŪS .. o priešaky - ilgas kelias o sieloj ramybė ir pilnatvė.
Tėvai davė jums gyvenimą ir to pakanka. O visa kita - tai buvo Didžiosios dvasios valia. Tol kol suvoksit save kaip VIENĄ...skyrium nuo šaknų...ir galvosit, jog koks būčiau buvęs laimingsnis, jei būčiau turėjęs kitus tėvus...siela nebus rami, nebus pilnatvės.. būsit nelaimingas.. taip sako Hellinger
va kai pasieksit tokio sąmoningumo lygio, galima bus sakyti, jog gerbiat ir mylit savo tėvus.. kai suprasit, jog Jūs jų dalis.. ir esat dėl to laimingas.

Hellingeris tokiu atveju paklaustų ar tas vaikas TIKRAI nebeturi nė vieno iš tėvų ir nė vieno iš savo šeimos. Įvaikinti galima tik tokiu atveju. Kitaip pakaktų vien globos.
Idomu, kiek laiko jau kai vaikutis įvaikintas? Ar pastebite kokių nors pokyčių Jūsų šeimoje?