Mergytes neber... senai... bet as visalaik analizuosiu kas kaip del ko ir pan.
Aciu visiems uz labai vertingas mintis, poziuri, nuorodas. Man tai svarbu, nes netektys nesibaige...
QUOTE(Teta Danute @ 2012 10 12, 12:33)
Aš tarkim, visą savo gyvenimą kovoju su mažakraujyste.. tai yra per žemas hemoglobinas... tos kovos paaiškinimas gali būti toks: mano mama iš dvynių, kurios porininkė mirė, kai jai buvo tik 6 men. Kaip žinia pagal B.Hellinger likusį gyventi dvynį traukia "eiti paskui".. tokie žmonės .. moterys... jos "nemato" savo vaikų.. vakai jaučiasi lyg jų nemylėtų...na iš čia ir kova... jog juos galų gale pastebėtų...
Suprantu..
Nieko pries Hellingeri ir jo metodika,,,, bet gal uztektu tiesiog samoningumo sioje srityje. T.y. suprasti savo motinos beda, jai atleisti ir priimti ja su tokia vat beda,,, kitaip-nepriklausyti taip stipriai nuo to ka ji jums jaucia ir pastebi ar nepastebi. Tiesiog... po truputi stengtis isgyvendinti ta kovos jausmas is saves. Svarbiausia pasikeisti jums savyje, pakeisti poziuri i sia situacija ir jausmus perkeisti.
Pamastymas
Papildyta:
QUOTE(babaisa @ 2012 10 12, 12:48)
Mergytes neber... senai... bet as visalaik analizuosiu kas kaip del ko ir pan.
Aciu visiems uz labai vertingas mintis, poziuri, nuorodas. Man tai svarbu, nes netektys nesibaige...
Aciu visiems uz labai vertingas mintis, poziuri, nuorodas. Man tai svarbu, nes netektys nesibaige...
Tik .. siela juk nemirtinga
As tikiu kad aname pasaulyje yra daug geriau negu cia ... ... ...
Cia mes ateiname mokytis ... dauguma musu:)
Vieni uzsibuna ilgiau, kiti trumpiau ....
QUOTE(babaisa @ 2012 10 12, 13:48)
Mergytes neber... senai... bet as visalaik analizuosiu kas kaip del ko ir pan.
Aciu visiems uz labai vertingas mintis, poziuri, nuorodas. Man tai svarbu, nes netektys nesibaige...
Aciu visiems uz labai vertingas mintis, poziuri, nuorodas. Man tai svarbu, nes netektys nesibaige...
babaisa,
aš netekau tėčio savo paauglystėje. Mes buvome(esame) kažkuo labai artimi, gal sielomis, nežinau... Nesicackino jis su manimi ir žaidimų nežaidė, buvo labai užsiėmęs, chirurgas, atsidavęs, dirbo ne vienu etatu. Tačiau visas jo laisvas laikas buvo tarytum mano, jo buvo, man atrodo, tiek daug. Jis nepaprastai daug man davė, arba aš priėmiau, nežinau. Labai stiprus žmogus buvo, iki šiol prisimenu jo išsakytas frazes "Silpnesnieji žūva, išlieka tik stipriausieji", kai man ką skaudėdavo, jis visada atsakydavo "Nuo šito dar niekas nemirė"... Net nežinau...juk žodžiai negalėjo būt tiek veiksmingi, kad formuotų ateityje visą mano gyvenimą, gal kažkas daugiau... Bet, jei aš sergu ar man ką skauda, aš pasiskundžiu tik tam, kad išsiliečiau. Bet ne tam, kad skųsčiausi.
Mačiau jo veidą paskutinę gyvenimo akimirką, mes sėdėjome automobilyje šalia. Vaizduotėje jį matau net ir dabar - tarytum visi veido atskiri atskirai susitraukę raumenys... Laikas tokiomis akimirkomis išsitęsia iki begalybės.
Bet aš nemačiau jo mirusio. Manęs neleido transportuoti į laidotuves. Aš nežinau, ar dėl tos priežasties, ar dėl kokios nors kitos, bet man jis iki šiol jausmuose neatrodo miręs. Aš nejaučiu, kad jis būtų miręs. Kartą sapne pamačiau jį gyvą ir paklausiau-"kodėl tu, jei esi gyvas, slapstaisi?". Jis pažiūrėjo į mane tvirtu žvilgsniu ir neatsakė nieko. O kai sapnuoju jį natūraliai gyvą - net nežinau, kiek patarimų jis per gyvenimą yra davęs... Kai man sunku, ar kokios problemos...jis duoda patarimą.
Ir man jo kapas tėra simbolinė vieta. Kasdieniniame gyvenime aš jaučiu jį labiau, nei prie kapo. Toks pojūtis, kad jis tik kažkur išėjęs, ar išvykęs...
Ir aš nejaučiu tokio skausmo, kaip kartais tenka matyti ar girdėti. Nes nejaučiu jam gailesčio, aš jaučiu jam tik pagarbą.
Mano ilgamečio pažįstamo žuvo vaikas. Tikriausiai neįmanoma, nereikia aiškinti, kas tai yra. Kai jį sutikau, pasakiau, jog nesakysiu jam standartiškai priimtų užuojautos žodžių. Žinojau, kad jam galiu pasakyti ir kitaip, jis pajėgus suprasti. Pasakiau, jog susikurk vaizduotėje legendą, fantaziją ar kaip ten bepavadinsi, jog jam dabar yra geriau, nei būtų čia. Pabandyk įtikėti tuo labai giliai. Gal tada lengviau bus pakelti šį skausmą. Juk tavo sūnus nenorėtų, kad tu kankintumeisi. Juk tu miręs taip pat nenorėtum, kad jis kankintųsi. Galvok, jog jam dabar geriau, o ne jausk gailestį.
Taigi, babaisa, pabandyk į visa tai pažiūrėti tokiu kampu. Tik iki širdies gelmių tas jausmas turi pereiti, o ne tik paprastos mintys. Gal tau pavyks, labai norėčiau, kad tau pavyktų.
Tik neieškok tame jokios savo kaltės. Jos nėra ir negali būti.
Pamąstyk dar ir taip, kad kiekvienas žmogus ateina į šį Pasaulį nugyventi savo gyvenimo, bet pilnaverčio. Kiek kam skirta - tiek. Tai jau ne mūsų valioje. Reiškia, ir ne tavo tavo vaikelio atžvilgiu. Na ne tu sprendi šiuos dalykus. Neprisiimk galios to, kurio galioje tai yra.
Pabandyk, babaisa....
Įmetu vieną Hellingerio tekstą, kurį "nusirašiau" sau iš vieno jo seminarų. Jis nėra 100 proc. į šią temą, bet labai gerai parodo TĄ minčių srautą, kuris mus veda į pilnatvę. Gal galima bus iš jo suprasti, kaip reikia galvoti apie tėvus, kas jie mums yra...jų elgesio motyvus.. ir ką galvoja vaikai.. jų mintis ir ką jie turėtų galvoti.. kaip atsiranda mūsų likimas...koks yra tas teisingas minčių srautas, kuris mus gražina į harmoniją su aukščiausiu protu...
"Jei žmogus prarado ryšį su motina, jam ima nesisekti. Visiems.
Jei mes nesame susieti su mūsų motina ir tėvu, mes nesam susieti su tuo aukščiausiu protu, kuris viską padaro taip, kaip yra, nes jo taip buvo sumanyta, kokia yra mūsų realybė.
Pirma, ką tas Aukščiausias protas mums sugalvojo, yra mūsų mama ir tėvas. Kaip mums suprasti tą aukštesnį protą, jei mes nesam surišti su mūsų mama ir tėvu būtent tokiais, kokie jie yra?
Pratimas, kaip vėl atstatyti kontaktą su savo mama ir tėvu.
Užmerkite akis.
Pirma, ką dar noriu pasakyti, tai viskas, kas egzistuoja yra judėjime. Tai kas nėra nuolatiniame judėjime, tas neegzistuoja. Ir tas judėjimas ateina iš išorės. Bet kas tai yra, kas suteikia judėjimą mums ir viskam, kas egzistuoja? Tai gali būti tik jėga, kuri turi sąmonę, kuri žino, ką ji daro. Tai nėra aklas judėjimas, tai labai kryptingas ir koncentruotas judėjimas, kuris sujungia visus judančius obektus vieną su kitu. Tai turi būti Visatos protas, kuris viską judina taip, kaip viskas juda. Būtent taip, kai viskas juda. Šis visatos protas nedaro skirtumo tarp to, kas gerai ir kas blogai Jis judina viską taip, kaip jis yra sumanęs, o tai reiškia, jog jis galvoja apie tai.. ir todėl, jog JIS GALVOJA apie tai viskas tampa realybe ir ima judėti.
Mus taip pat judina šis visatos protas, nes jis mus sugalvojo tokiais, kokie mes esam, todėl jog tuo metu, kai jis galvoja apie mus, jis kuria mūsų likimą. O ką gi šis visatos protas sugalvojo mums pirmoje eilėje? Mūsų tėvus. Tiksliai tokius, kokie jie yra. Dabar pažvelkime į šį visatos protą, kuris sukūrė mus ir pažvelkime į tą judėjimą, kurį jis mums sugalvojo išrinkdamas mums mūsų tėvą ir motiną būtent tokiais, kokie jie yra. O dabar pažvelkime į mūsų mamą, kokia ji yra ir mūsų tėvą, koks jis yra. Jie buvo suvesti kartu to paties Visatos proto, kad taptų mūsų tėvais. Jie buvo sujungti meilės. Meilės viens kitam. Ir iš šitos meilės mes gavome savo gyvenimą. Iš niekur kitur.. tik iš šių mūsų tėvų. Tas faktas, jog jie yra mūsų tėvai, yra vienintelė neginčytina ir neatšaukiama tiesa mums. Jokia kita tiesa negali būti didesnė, negali būti aukščiau, svarbesnė nei ta Tiesa ir tas faktas, jog jie mūsų tėvai, mano tėvas ir mano mama. Todėl, kad jie būtent tokie, kokie jie yra. Dabar pažvelkime į mūsų motiną ir į mūsų tėvą. Ir pažvelkime už jų.. į tą didelį visatos protą. Mes juos matome kaip sujungime/santarvėje (kaip vieną vienetą) kaip vieną bendrą gyvenimo ir meilės judėjimą, skirtą mums. Dabar pasakykime: miela mama, tu nuostabi. Tu pati didžiausia dovana, kurią esu kada nors gavus. Todėl, jog tik per tave aš esu čia. Mes žiūrime į mūsų tėvą ir sakome: Brangus tėve. Matau tavo didingumą. Todėl, jog tu esi mano tėvas, aš turiu gyvenimą. Nieko negali būti didingesnio, nei tai, nieko negali būti brangesnio, nei tai. Aš priimu tai iš tavęs, nest u man tai davei, tu ir mano motinos.
Ir mes paprasčiausiai įsivaizduokim, ką mūsų tėvai darė po to, kai mes buvom pradėti. Kaip jie mūsų laukė, kaip jie ruošėsi mums, su meile ir rūpesčiu, nes nėštumas ir gimdymas yra didelė rizika kaip jiems, taip ir mums. Nieko gyvenime nėra lengva, viskas yra sudėtinga ir reikalauja pastangų. Ir tai prasidėjo iškart mūsų gyvenimo pradžioje, tą pačią sekundę. Mūsų motina nešiojo mus savo įsčiose. Jos kūnas maitino mus. Ji visą laiką galvojo apie mus:kaip viskas bus? ko reikia kūdikėliui? Kaip jis augs? Ar bus jis sveikas? Ir tada, po 9 mėnesių atėjo laikas. Ir ji mus pagimdė. Su didele rizika, su dideliu rupesčiu, su meile. Ir mes gimėme, su didele rizika taip pat. Ar mes išgyvensim gimdymo metu nebuvo aišku.nei mes nei mūsų tėvai negalėjom būti garantuotais. Bet mus vedė Aukščiausioji jėga ir tada mes išvydom pasaulio šviesą. Ir tada mes buvome čia. Koks stebūklas, mes buvome žmogumi, ateinančiu į pasaulį O mūsų tėvai stebėjosi: ar čia mūsų vaikas? Ką mes padarėme, jog tas vaikas vystytųsi ir dabar būtų gyvas? Be abejo, jie žinojo, jog jie tik tarnavo kažkam aukštesniam. Ir jie mylėjo mus toliau. Kiekvieną dieną. Nenustodami. Rūpinosi mumis, maitino mus, auklėjo mus, aiškino apie gyvenimą. Ir taip žingsnis po žingsio mes augom. Tačiau yra kai kas, į ką reiktų atkreipti dėmesį.. mūsų motina yra kažkas tokio didžio mums, jog mes negalim jos didingumo atlaikyti mes negalim išlaikyti to, jog ji davė mums gyvenimą, rūpinosi mumis eilę metų, visada galvojo apie mus ir apie mūsų poreikius. Kas gali išlaikyti tokį didingumą? Bet dabar mes sakome: taip, aš matau tavo didingumą. Aš matau, ką tu padarei, Aš matau tavo meilę. Aš matau, kaip aš sugebėjau išsivystyti, kadangi tu mane mylejai būtent taip. Tą patį mes sakome ir mūsų tėvui.
Mūsų sieloje kažkas, kažkoks judėjimas, kuris mums labia apsunkina motions ir tėvo priėmimą būtent tokiais, kokie jie yra, su viskuom tuom, ką jie mums davė, su viskuom tuom, ko jie mums norėjo, todėl, jog mūsų sieloje yra nepaprastai didelis noras grąžinti jiems visa tai, ką jie mums davė, mes kupini atpildo. Tačiau mes negalim atsimokėti mūsų motinai ir tėvui už tai, ką jie mums davė, kuo jie mums buvo. Todėl mes norim pabėgti nuo to vidinio spaudimo, jog mes iš tiesų negalim subalansuoti to, ką jie mums davė ir tada mes imame juos atmetinėti, skūstis jais, Mes užmerkiame akis į tą meilę, kurią mes nuolat iš jų gaudavome ir tuo pačiu metu mus atkerta nuo Dvasinio proto, kurio vedami mūsų tėvai visą tą laiką tarnavo mums.
Tačiau yra vienas būdas, leidžiantis mums be jokių abejonių ar skrupulų priimti visa tai, ką mums davė mūsų motina ir tėvas. Mes žinome, jog mes taip pat tarnaujame gyvenimui ir tada mes sakome: miela mama, mielas tėti, aš priimu viską, ką jus man duodat, visoje pilnumoje, nes aš atiduosiu tai vėliau kitiems žmonėms, mano partneriui ir mano pačios vaikams. Ir tada mes jaučiame, kaip vėl atsiduriame Dvasinio proto judėjimo sraute, kuris mūsų tėvus padarė mūsų tėvais, ir kuris suteiks mums galimybę visa tai, ką gavome atiduoti toliau lygiai taip pat, kaip tai darė mūsų tėvai.
O.k. tai buvo demostracija, kaip vėl sugrįžti į Dvasinio proto srautą. Jis turi prasidėti nuo motinos ir tėvo. Ir tada, kai mes vėl harmonijoje su savimi, mes galim judėti toliau. Aš ilgus metus galvojau apie Dievą. Žinant mano gyvenimo istoriją, tai suprantma, jog aš privalėjau apie jį galvoti daug daug metų. Paskui aš ėmiau galvoti, ką tai reiškia, jog visa judina Dvasinis protas. Kokia tai jėga, kuri žino be mažiausio mūsų įsikišimo. Kas tai per jėga tokia? Aš ėmiau stebėti. Viskas, ką šis Dvasinis protas verčia judėti, yra netobula. Kitaip daugiau nebūtų jokio judėjimo. Viskas, kas paleista judėti neužbaigta, netobula viskas dar judėjime Todėl, jei mums atrodo, jog Dievas tobulas ir jog jis nori, kad viskas būtų tobula ir jog Dvasinis protas yra tobulas ir jog tai, ką Dvasinis protas priverčia judėti turi būti tobula ..mes labai toli nuo tiesos mes labai toli nuo tiesos, kuri atsiveria mums prieš akis (stebėjimui)
Eikime toliau kodėl mes galejom augti.. vystytis? Todel, jog mūsų tėvai buvo netobuli. Ir tame savo netobulume, jie buvo vedami Dvasinio proto judėjimu. Ir todel, jog jie buvo netobuli, mes buvom priversti judėti patys ir tobulėti. Todėl nera blogų tėvų. Jie tik priversti judeti tam tikru būdu, būtent taip, kad suteikti mums galimybę augti / tobulėti taip, kaip mes tai darėm. Todėl, aš vieną dieną supratau, jog mūsų tėvuose nėra šešėlio yra tik šviesa. Mūsų tėvai neturi jokių blogų pusių / savybių, nes jų parinkimas būti mūsų tėvais buvo padarytas idealiai/tobulai. Kitaip mes nebūtume gyvenę. Kaip tėvai, jie buvo mums idealūs. Geresnių negalėjo būti. Jie buvo harmonijoje su Dvasinio proto judėjimu.
Kiek mūsų gali prisipažinti, jog jie žino, kokiais turi būti mūsų tėvai? Ir kokiais turime būti mes? Lyg mes galėtume būti kitokiais nei esame ir lyg mūsų tėvai galėtų būti kitokiais, nei jie yra,
Ar norėtumėte dar vieno pratimo? Užsimerkite.
Dabar pažvelkime į mūsų tėvus tokius, kokie jie yra ir į tai, kas mums kartais atrodė juose neteisinga, ar mus skaudino, per daug iš mūsų reikalavo ir pamatykime tame Didžiosios dvasios judėjimą mūsų tobulėjimo vardan. Dabar pažvelkime į visa tai, ką mes atmesdavome, ko mes nenorėdavome priimti ir mes priimame visa tai į mūsų širdį kaip Didžiosios dvasios judėjimą, reikalaujančio iš mūsų vystytis tam tikru būdu. Ir mes priimame visa tai, kaip dovaną mūsų gyvenimo vardan. Kas tai bebūtų, mes sakome : TAIP. To reikia mano vystymuisi, to reikia mano augimui, tai teikia man stiprybės ir įgalima mane gyventi pilnavertį gyvenimą. Mes žiūrime į tai.. ir mes žiūrime už to ir sakome Dvasiniam protui: TAIP. Tai DOVANA mano augimo labui. Aš jį priimu. Aš sutinku su juo. Aš būtinai ką nors iš to padarysiu, nesvarbu, į kur tu mane nukreipi. "
"Jei žmogus prarado ryšį su motina, jam ima nesisekti. Visiems.
Jei mes nesame susieti su mūsų motina ir tėvu, mes nesam susieti su tuo aukščiausiu protu, kuris viską padaro taip, kaip yra, nes jo taip buvo sumanyta, kokia yra mūsų realybė.
Pirma, ką tas Aukščiausias protas mums sugalvojo, yra mūsų mama ir tėvas. Kaip mums suprasti tą aukštesnį protą, jei mes nesam surišti su mūsų mama ir tėvu būtent tokiais, kokie jie yra?
Pratimas, kaip vėl atstatyti kontaktą su savo mama ir tėvu.
Užmerkite akis.
Pirma, ką dar noriu pasakyti, tai viskas, kas egzistuoja yra judėjime. Tai kas nėra nuolatiniame judėjime, tas neegzistuoja. Ir tas judėjimas ateina iš išorės. Bet kas tai yra, kas suteikia judėjimą mums ir viskam, kas egzistuoja? Tai gali būti tik jėga, kuri turi sąmonę, kuri žino, ką ji daro. Tai nėra aklas judėjimas, tai labai kryptingas ir koncentruotas judėjimas, kuris sujungia visus judančius obektus vieną su kitu. Tai turi būti Visatos protas, kuris viską judina taip, kaip viskas juda. Būtent taip, kai viskas juda. Šis visatos protas nedaro skirtumo tarp to, kas gerai ir kas blogai Jis judina viską taip, kaip jis yra sumanęs, o tai reiškia, jog jis galvoja apie tai.. ir todėl, jog JIS GALVOJA apie tai viskas tampa realybe ir ima judėti.
Mus taip pat judina šis visatos protas, nes jis mus sugalvojo tokiais, kokie mes esam, todėl jog tuo metu, kai jis galvoja apie mus, jis kuria mūsų likimą. O ką gi šis visatos protas sugalvojo mums pirmoje eilėje? Mūsų tėvus. Tiksliai tokius, kokie jie yra. Dabar pažvelkime į šį visatos protą, kuris sukūrė mus ir pažvelkime į tą judėjimą, kurį jis mums sugalvojo išrinkdamas mums mūsų tėvą ir motiną būtent tokiais, kokie jie yra. O dabar pažvelkime į mūsų mamą, kokia ji yra ir mūsų tėvą, koks jis yra. Jie buvo suvesti kartu to paties Visatos proto, kad taptų mūsų tėvais. Jie buvo sujungti meilės. Meilės viens kitam. Ir iš šitos meilės mes gavome savo gyvenimą. Iš niekur kitur.. tik iš šių mūsų tėvų. Tas faktas, jog jie yra mūsų tėvai, yra vienintelė neginčytina ir neatšaukiama tiesa mums. Jokia kita tiesa negali būti didesnė, negali būti aukščiau, svarbesnė nei ta Tiesa ir tas faktas, jog jie mūsų tėvai, mano tėvas ir mano mama. Todėl, kad jie būtent tokie, kokie jie yra. Dabar pažvelkime į mūsų motiną ir į mūsų tėvą. Ir pažvelkime už jų.. į tą didelį visatos protą. Mes juos matome kaip sujungime/santarvėje (kaip vieną vienetą) kaip vieną bendrą gyvenimo ir meilės judėjimą, skirtą mums. Dabar pasakykime: miela mama, tu nuostabi. Tu pati didžiausia dovana, kurią esu kada nors gavus. Todėl, jog tik per tave aš esu čia. Mes žiūrime į mūsų tėvą ir sakome: Brangus tėve. Matau tavo didingumą. Todėl, jog tu esi mano tėvas, aš turiu gyvenimą. Nieko negali būti didingesnio, nei tai, nieko negali būti brangesnio, nei tai. Aš priimu tai iš tavęs, nest u man tai davei, tu ir mano motinos.
Ir mes paprasčiausiai įsivaizduokim, ką mūsų tėvai darė po to, kai mes buvom pradėti. Kaip jie mūsų laukė, kaip jie ruošėsi mums, su meile ir rūpesčiu, nes nėštumas ir gimdymas yra didelė rizika kaip jiems, taip ir mums. Nieko gyvenime nėra lengva, viskas yra sudėtinga ir reikalauja pastangų. Ir tai prasidėjo iškart mūsų gyvenimo pradžioje, tą pačią sekundę. Mūsų motina nešiojo mus savo įsčiose. Jos kūnas maitino mus. Ji visą laiką galvojo apie mus:kaip viskas bus? ko reikia kūdikėliui? Kaip jis augs? Ar bus jis sveikas? Ir tada, po 9 mėnesių atėjo laikas. Ir ji mus pagimdė. Su didele rizika, su dideliu rupesčiu, su meile. Ir mes gimėme, su didele rizika taip pat. Ar mes išgyvensim gimdymo metu nebuvo aišku.nei mes nei mūsų tėvai negalėjom būti garantuotais. Bet mus vedė Aukščiausioji jėga ir tada mes išvydom pasaulio šviesą. Ir tada mes buvome čia. Koks stebūklas, mes buvome žmogumi, ateinančiu į pasaulį O mūsų tėvai stebėjosi: ar čia mūsų vaikas? Ką mes padarėme, jog tas vaikas vystytųsi ir dabar būtų gyvas? Be abejo, jie žinojo, jog jie tik tarnavo kažkam aukštesniam. Ir jie mylėjo mus toliau. Kiekvieną dieną. Nenustodami. Rūpinosi mumis, maitino mus, auklėjo mus, aiškino apie gyvenimą. Ir taip žingsnis po žingsio mes augom. Tačiau yra kai kas, į ką reiktų atkreipti dėmesį.. mūsų motina yra kažkas tokio didžio mums, jog mes negalim jos didingumo atlaikyti mes negalim išlaikyti to, jog ji davė mums gyvenimą, rūpinosi mumis eilę metų, visada galvojo apie mus ir apie mūsų poreikius. Kas gali išlaikyti tokį didingumą? Bet dabar mes sakome: taip, aš matau tavo didingumą. Aš matau, ką tu padarei, Aš matau tavo meilę. Aš matau, kaip aš sugebėjau išsivystyti, kadangi tu mane mylejai būtent taip. Tą patį mes sakome ir mūsų tėvui.
Mūsų sieloje kažkas, kažkoks judėjimas, kuris mums labia apsunkina motions ir tėvo priėmimą būtent tokiais, kokie jie yra, su viskuom tuom, ką jie mums davė, su viskuom tuom, ko jie mums norėjo, todėl, jog mūsų sieloje yra nepaprastai didelis noras grąžinti jiems visa tai, ką jie mums davė, mes kupini atpildo. Tačiau mes negalim atsimokėti mūsų motinai ir tėvui už tai, ką jie mums davė, kuo jie mums buvo. Todėl mes norim pabėgti nuo to vidinio spaudimo, jog mes iš tiesų negalim subalansuoti to, ką jie mums davė ir tada mes imame juos atmetinėti, skūstis jais, Mes užmerkiame akis į tą meilę, kurią mes nuolat iš jų gaudavome ir tuo pačiu metu mus atkerta nuo Dvasinio proto, kurio vedami mūsų tėvai visą tą laiką tarnavo mums.
Tačiau yra vienas būdas, leidžiantis mums be jokių abejonių ar skrupulų priimti visa tai, ką mums davė mūsų motina ir tėvas. Mes žinome, jog mes taip pat tarnaujame gyvenimui ir tada mes sakome: miela mama, mielas tėti, aš priimu viską, ką jus man duodat, visoje pilnumoje, nes aš atiduosiu tai vėliau kitiems žmonėms, mano partneriui ir mano pačios vaikams. Ir tada mes jaučiame, kaip vėl atsiduriame Dvasinio proto judėjimo sraute, kuris mūsų tėvus padarė mūsų tėvais, ir kuris suteiks mums galimybę visa tai, ką gavome atiduoti toliau lygiai taip pat, kaip tai darė mūsų tėvai.
O.k. tai buvo demostracija, kaip vėl sugrįžti į Dvasinio proto srautą. Jis turi prasidėti nuo motinos ir tėvo. Ir tada, kai mes vėl harmonijoje su savimi, mes galim judėti toliau. Aš ilgus metus galvojau apie Dievą. Žinant mano gyvenimo istoriją, tai suprantma, jog aš privalėjau apie jį galvoti daug daug metų. Paskui aš ėmiau galvoti, ką tai reiškia, jog visa judina Dvasinis protas. Kokia tai jėga, kuri žino be mažiausio mūsų įsikišimo. Kas tai per jėga tokia? Aš ėmiau stebėti. Viskas, ką šis Dvasinis protas verčia judėti, yra netobula. Kitaip daugiau nebūtų jokio judėjimo. Viskas, kas paleista judėti neužbaigta, netobula viskas dar judėjime Todėl, jei mums atrodo, jog Dievas tobulas ir jog jis nori, kad viskas būtų tobula ir jog Dvasinis protas yra tobulas ir jog tai, ką Dvasinis protas priverčia judėti turi būti tobula ..mes labai toli nuo tiesos mes labai toli nuo tiesos, kuri atsiveria mums prieš akis (stebėjimui)
Eikime toliau kodėl mes galejom augti.. vystytis? Todel, jog mūsų tėvai buvo netobuli. Ir tame savo netobulume, jie buvo vedami Dvasinio proto judėjimu. Ir todel, jog jie buvo netobuli, mes buvom priversti judėti patys ir tobulėti. Todėl nera blogų tėvų. Jie tik priversti judeti tam tikru būdu, būtent taip, kad suteikti mums galimybę augti / tobulėti taip, kaip mes tai darėm. Todėl, aš vieną dieną supratau, jog mūsų tėvuose nėra šešėlio yra tik šviesa. Mūsų tėvai neturi jokių blogų pusių / savybių, nes jų parinkimas būti mūsų tėvais buvo padarytas idealiai/tobulai. Kitaip mes nebūtume gyvenę. Kaip tėvai, jie buvo mums idealūs. Geresnių negalėjo būti. Jie buvo harmonijoje su Dvasinio proto judėjimu.
Kiek mūsų gali prisipažinti, jog jie žino, kokiais turi būti mūsų tėvai? Ir kokiais turime būti mes? Lyg mes galėtume būti kitokiais nei esame ir lyg mūsų tėvai galėtų būti kitokiais, nei jie yra,
Ar norėtumėte dar vieno pratimo? Užsimerkite.
Dabar pažvelkime į mūsų tėvus tokius, kokie jie yra ir į tai, kas mums kartais atrodė juose neteisinga, ar mus skaudino, per daug iš mūsų reikalavo ir pamatykime tame Didžiosios dvasios judėjimą mūsų tobulėjimo vardan. Dabar pažvelkime į visa tai, ką mes atmesdavome, ko mes nenorėdavome priimti ir mes priimame visa tai į mūsų širdį kaip Didžiosios dvasios judėjimą, reikalaujančio iš mūsų vystytis tam tikru būdu. Ir mes priimame visa tai, kaip dovaną mūsų gyvenimo vardan. Kas tai bebūtų, mes sakome : TAIP. To reikia mano vystymuisi, to reikia mano augimui, tai teikia man stiprybės ir įgalima mane gyventi pilnavertį gyvenimą. Mes žiūrime į tai.. ir mes žiūrime už to ir sakome Dvasiniam protui: TAIP. Tai DOVANA mano augimo labui. Aš jį priimu. Aš sutinku su juo. Aš būtinai ką nors iš to padarysiu, nesvarbu, į kur tu mane nukreipi. "
QUOTE(aukso^gysla @ 2012 10 12, 11:55)
Tik .. siela juk nemirtinga
As tikiu kad aname pasaulyje yra daug geriau negu cia ... ... ...
Cia mes ateiname mokytis ... dauguma musu:)
Vieni uzsibuna ilgiau, kiti trumpiau ....
As tikiu kad aname pasaulyje yra daug geriau negu cia ... ... ...
Cia mes ateiname mokytis ... dauguma musu:)
Vieni uzsibuna ilgiau, kiti trumpiau ....
Bendrai kalbant, tai as lyg ir teorine dali suprantu, o vat praktiskai igyvendinti ir savo filosofija vadovautis sunkiai pavyksta, nes nezmoniskai daug pastangu reik ideti bei pastoviai dirbti su savimi ir neapsileisti, nepasiduoti emocijoms. Kartais pavyksta, kartais ne.
QUOTE(Elysa @ 2012 10 12, 13:45)
babaisa,
aš netekau tėčio savo paauglystėje. Mes buvome(esame) kažkuo labai artimi, gal sielomis, nežinau...
aš netekau tėčio savo paauglystėje. Mes buvome(esame) kažkuo labai artimi, gal sielomis, nežinau...
Skaitau ir jauciuos lyg paciame geriausiame filme, negaliu patiketi, kad gyvenime taip grazu gali buti, kaip jausmingai aprasyta, net siurpuliukai kunu lakste. Baltai pavydziu to jausmo, kad jis salia, kazkur isejes. Man nepavyksta taip, nors tikiu, kad palengvintu netekti. Kaip minejau bandau ta linkme judeti.
Aciu
Papildyta:
QUOTE(Teta Danute @ 2012 10 12, 15:08)
Įmetu vieną Hellingerio tekstą,
Priverteti mano smegenis pradeti dirbti. Labai idomus "posukis". Esu atvira ivairiai filosofijai. Reiks pasiskaitineti.
QUOTE(Teta Danute @ 2012 10 12, 15:08)
kaip reikia galvoti apie tėvus, kas jie mums yra...
kiek daug teksto ir jokios esmės. Viską sutelpa į labai nedaug: tėvai man davė gyvybę. Už tai turiu jam būti dėkingas ir gerbti juos,nepriklausomai nuo to,kaip jie elgėsi su manimi. Pagarba tėvams yra mūsų sėkmės pagrindas.
Papildyta:
QUOTE(babaisa @ 2012 10 14, 06:46)
praktiskai igyvendinti ir savo filosofija vadovautis sunkiai pavyksta, nes nezmoniskai daug pastangu reik ideti bei pastoviai dirbti su savimi ir neapsileisti, nepasiduoti emocijoms. Kartais pavyksta, kartais ne.
Kuo mažiau stengiesi tuo lengviau viskas pavyksta. Žmogus,o ypač moterys,yra emocionalios,ir būtų kažkas nenormalu,jei jos diena iš dienos būtų tik geros ir su šypsena žiūrėtų į visus.
QUOTE(babaisa @ 2012 10 14, 08:46)
Baltai pavydziu to jausmo, kad jis salia, kazkur isejes. Man nepavyksta taip, nors tikiu, kad palengvintu netekti. Kaip minejau bandau ta linkme judeti.
babaisa,
bet juk tai įvyko mano paauglystėje, kai aš nežinojau nei kokių nors kelių ar filosofijų. Tai normalu, kad paauglystėje rūpi kiti dalykai. Atvirkščiai būtų nenormalu.
Tai reiškia, kad aš pati kažkokiu būdu išmąsčiau tokią teoriją, susikūriau tarytum fantaziją, bet persmelkusią mane iki širdies gelmių. Tai natūrali mano būsena šiuo klausimu. Kitaip būtų nenatūralu man.
Štai todėl aš ir pasakiau tam žmogui, kurio vaikas žuvo, kad susikurtų kad ir legendą, kad ir fantaziją, nesvarbu kokiais būdais, nesvarbu, kokia teorija remdamasis, bet, kad tai būtų labai stipru, pasiektų širdies gelmes, bet kad joje nebūtų tokio dalyko, kaip gailestis. Kad dominuotų kažkoks kitas jausmas.
O ar mes, tarkim, norime, kad mūsų gailėtųsi? Juk ne.
Tai kodėl mes turėtume gailėtis tų, kurie išėjo.
Juk tuo mes jiems darome tik bloga.
O kokią teisę mes turime jiems daryti bloga.
Mirus žmogui, kuris pagal giminystę man yra visiškai svetimas, bet nuo paauglystės man padaręs labai daug gero, ir kurį labai gerbiu, jo žmonai tuoj po laidotuvių pasakiau:
"Yra žmonių, kurie būna mirę dar jiems esant gyviems, ir yra žmonių, kurie nemiršta ir mirę. Štai jūsų vyras yra toks. Mąstykite apie jo mirtį tik šitaip."
Aš labai norėjau padėti išties. O ne tik gailesčiu apipilti ar standartinių užuojautos žodžių prisakyti.
Pabandyk ir tu, babaisa, eiti šiuo keliu.
Gal tau pavyks.
Aš labai norėčiau, kad tau pavyktų.
ACIU
QUOTE(Elysa @ 2012 10 12, 16:57)
Bet ar pratimai nėra dirbtinis darinys?
Juolab, kad žodžių gausoje, lyg tirpiklyje, ištirpsta esmė?
Juolab, kad žodžių gausoje, lyg tirpiklyje, ištirpsta esmė?
Hellingerio pratimai (konkrečiai čia - meditacinis tekstas, kurį reikia labai labai lėtai skaityti pamąstant kone ties kiekvienu sakiniu.) nėra dirbtinis darinys kaip kažkoks designer-food ar kažkas į tą pusę. Kai žmogus suprato, kame glūdi esmė ir visa ko sprendimas, jis nurodo kelią kitiems, kurie "pasiklydę" ar paklaidinti... Jis tiesiog žino į kur reikia eiti ir kokiais žodžiais jis pasieks žmogaus sielą, kokius vaizdinius reikia naujai sukurti žmogaus sąmonėje, tam jog siela nurimtų ir žmogus susilietų harmoninoje su Dižiojo proto srautu...Esmė yra ne rišlus tesktas, o pats kelias - pasiekti kuo giliau...
Galima būtų ir paprasčiau pasakyti: "gerbk tėvą ir motiną" taškas. Trumpai drūtai.. kaip Biblijoje ir jokio "skiediklio" Kiek giliai pasiekia tik tokie žodžiai?
QUOTE(Elysa @ 2012 10 14, 10:02)
babaisa,
bet, kad tai būtų labai stipru, pasiektų širdies gelmes, bet kad joje nebūtų tokio dalyko, kaip gailestis. Kad dominuotų kažkoks kitas jausmas.
bet, kad tai būtų labai stipru, pasiektų širdies gelmes, bet kad joje nebūtų tokio dalyko, kaip gailestis. Kad dominuotų kažkoks kitas jausmas.
Tas jausmas širdy gal turėtų būti susitaikymas su tuo kas įvyko. Tiesiog nuolankus susitaikymas su likimu, lyg ir galvos pieš likimą nulenkimas, nes visa kas įvyko - turėjo įvykti būtent taip, kaip įvyko. Mes neturim tam jokios įtakos. Suprasti, jog ne tu valdai, o tave valdo ir būtent pačiu pačiu tau geriausiu būdu. Nereikia ieškoti atsakymo į klausimą kodėl, tiesiog priimti tai kaip faktą.. tai įvyko. Buvo daug iki to, dabar įvyko tai, o ateity įvyks kitų dalykų, kurie mane galbūt vėl parklupdys... bet teks stotis ir eiti.. tiek, kiek man atmatuota...
Hellingeriui buvo užduotas klausimas: šeimos sustatymuose gydomoji energija visada ateina iš žudiko. Tai paradoksalu. Kuo tai galima paaiškinti? (Šeimos problema buvo mikčiojantis berniukas. Mikčiojimas kažkada šeimoje buvusios žmogžudystės pasėkmė. Galiausiai žmogžudys atėjo prie berniuko, apkabino jį ir berniukas pajautė palaimą)
Hellingeris atsakė: Kame splypi pačios stipriausios gyvenimą bei pasaulio judėjimą skatinančios jėgos? Geruose dalykuose ar bloguose? Kame slypi ta didinga jėgą? Taip.. ta didingoji jėga slypi bloguose dalykuose. Todėl visais blogais, skausmingais bei žiauriais dalykais Dievas savo valia pasireiškia aiškiausiai.