QUOTE(virgasa @ 2012 09 02, 07:53)
Ir tie gasdinimai daznai pildosi, imu galvoti,kad pasakyti zodziai tikrai turi galia virsti tikrove
Taip, dažnas vaizdelis - vaikas lipa kažkur, atsargiai, susikaupęs, nes jam reikia tai išmokti, jis turi tikslą. Pripuola staiga mama: "nelipk, nukrisi!!!" - vaiko susikaupimas išgaruoja, vaikas pasimeta ir krenta...
QUOTE(alfija @ 2012 09 02, 09:57)
Su vaiku ne tiek reik daug kalbėtis, kiek daug su juo reikia žaisti, ir bendrauti per žaidimus. Tada vaikas tikrai jaučiasi tavo lygiavertis partneris ir daug geriau tave girdi.
Man yra labai pasisekę, kaip aš sakau. Mano vaikai yra norintys ir mokantys žaisti. Ir yra susiklosčius tokia praktika, kurią labai vertinu- grįžę iš ten kur jie buvo- teatre, kine, mugėje, kavinėje, oro uoste, traukiniu važiavo. Visus savo įspūdžius namie dar pažaidžia. Įtvirtina sau ką girdėję ir matę. Pas juos toks vidinis poreikis. Labai geras. Mano dideli jau- dažnai pažaidžia be manęs, bet tų kurių mažesni ir labai nori žaisti tai ką matę- būtinai su jais pažaiskit. Vaikams tai labai svarbu, tai jų vystymuisi ir pasaulio atradimui labai svarbu.
Taip taip, tikrai žaidimai, pasakos, spektakliai ir visa kita, kur vaikams suprantama ir priimtina forma atkartojamas realus gyvenimas, o pabaigoj yra moralas, manau, yra antras geriausias pavyzdys vaikui po tėvų.
QUOTE(ada21lt @ 2012 09 02, 10:24)
kur ir susiringdavo ir vaikai, tai jie ir lakstydavo ir aplink altoriu ropodavo, grazu buvo ziureti ir vienuoliai pransiskonai tai tik skatino,kad vaikam reiki aeiti i baznycia ir su ja susidraugauti. Koks santykis vaiko formuojasi su baznycia, jei nuo mazumes jis ten bijos eiti ar bus verciamas kazka daryti nemalonaus? O misos ir yra tam,kad susirinktu bendruomene, kartu, o melstis tyloj galima ir namie ar bet kada uzeiti i baznycia. O vaikai tos pacios bendruomenes dalis. Nesakau,adk nereiktu vaikus mokinti tyliai pasedeti, bet retas vaiks iki 3 m issedes ramiai val, reiktu ir suaugusiem tai suprasti
Ar jums tikrai neatrodo,kad pas mus visuomenej vaikai labai pamirstami, jie turi prisitaikyti, bet apie juos pagalvoti nereikia?
Sutinku, dėl to tik Bernardinai reabilitavo bažnyčios, kaip viešos įstaigos, įvaizdį mano akyse. Ten kunigai dažnai kartoja "netramdykite mažutėlių, tegu laksto, taip tik dar jaukiau". Ir tikrai, vaikams, jei jų tėvai tikintys, bažnyčia turėtų tapti vieta, kurioje būti gera. Deja, man vaikystėje buvo susidaręs visai kitoks įspūdis.
Atrodo. Bet čia velkasi šleifas dar tų laikų, kai žmogus buvo auklėjimas būti paklusniu kitiems - iš pradžių tėvams, o paskui valdžiai. Toks buvo žmogaus supratimas. Dabar kiti laikai, žmonės patys viską sprendžia, bet įpročiai taip greit nesikeičia, todėl dažnas susaugęs tiesiog nemoka atsakingai pats spręsti. Manau, dėl to ir valdžioj toks balaganas pas mus.
QUOTE(jurgaite @ 2012 09 02, 10:31)
Tėvai privalo nubrėžti vaikams ribas. Išmokyti, kaip ir kokioje situacijoje elgtis. Va tas vaiko buvimas savimi be ribų nubrėžimo turi paskui labai skaudžias pasėkmes. Pvz: Kas kaltas, kas septynmetis berniukas į parduotuvę tarp dūžtančių prekių su dviračiu sukiojasi? Mama šalia stovi. Kad laksto kaip arklys eskalatoriumi? Kad prie kūdikio nemoka pabūti tyliai? Jis juk būna savimi.
Kadangi yra citata iš mano minties, tai matau, kad greičiausiai ne viską perskaitėte. Vaikui reikia lakstyti su dviračiu, bet jis puikiai tai gali daryti ne parduotuvėje. Čia ir būtų riba - būk savimi, išsidūk kiek tau reikia, bet tik tam tikrose vietose. Vaikas dėl to tikrai jokios žalos psichikai ar raidai nepatirs, bet formuosis suvokimas, kur ir ką galima daryti, kad nekenktum sau ir kitiems.
QUOTE(ada21lt @ 2012 09 02, 10:37)
TAigi klausimas, kai neina susitarti, kai vaikas daro kazka, ko nenorim, kaip elgiates? Ar verciat jega ar mojat ranka i savo planus ir keiciat juos pagal vaika, pvz einat namo ar pan?
Vėlgi priklauso nuo vaiko amžiaus ir situacijos. Jei vaikas mažas ir pavargęs, jo jėga nenulaikysi, jis rėks ir viskas. O šiaip geriausia apskritai vaiką auginti taip, kad jis tam tikrose situacijose jau iš anksto mokėtų kaip elgtis, iš anksto žinotų, kad tam tikrų tėvų žodžių reikia besąlygiškai klausyti. Bet taip bus tik tada, kai visi tai bus ugdoma gražiuoju ir su pagarba, kai vaikas pats jaus norą klausyti tėvų. Diktatu ir muštru to nepasieksi, nebent pasieksi, kad vaikas tavęs bijos, bet tada nereikia tikėtis artimų santykių ir meilės iš vaiko. Bet aišku ne iš karto prieinama iki to susikalbėjimo visur ir visada. Prie to reikia eiti kantriai mažais žingsniukais, nebijant pamatyti savo klaidas ir jas ištaisyti, nes be klaidų tikrai niekam nieko iškart nepavyksta.