Auklėjimas be bausmių

Na aš irgi manau, kad norint nors kiek įdomiau padiskutuoti, reikia nustoti pagaliau tampytis už ūsų ir visas mintis išvartyti taip, kad būtų prie ko prikibti Ir prašau nieko neįsižeisti, bet iš šono skaitant matėsi, kad abi pusės pasistengė, kad būtų duotas ne koks tonas diskusijai. Vienas peša, kitas rėkia ir išeina balaganas O užtektų tiesiog dalintis savo mintimis ir įžvalgomis, be puolimų, be gynimųsi, sarkazmų ir išvedžiojimų

. Man idomu diskusija, jei manes kazka paklasuia pamastau atsakau. Jus man pateikete kazkokiu dalyku permasciau jusu paklausiau. Nu nenorit netatsakinekit, bet jusu pasakymai tada labai tusciai atrodo,kai neturit jokiu argumentu jiems pagrysti, tik tai kad sakot jog turit patirties

diskusija išeina su tuo, su kuo ji išeina. Akivaizdu, kad mudviems neišeina. Tai gal mėginimų ir nebedarykim

kazi, mane irgi nuraset?

Dar prisiminiau, kad buvo čia apie autoritetą diskutuota. Nežinau, gal pražiūrėjau, bet, atrodo, taip ir nebuvo apibrėžta, kas tai yra. Šiuo atveju tai tikrai ne koks autoritarinis valdymas ar dar ten koks fašizmas Tai tiesiog - pavyzdys. O vaikui jį be galo svarbu turėti, kad galėtų augti ir vystytis kaip asmenybė. Nereta situacija šiais laikais: tėvai užsiėmę darbais, karjerom, dar kažkuom (blogiausiu atveju - alkoholiu), o vaikas tada smarkiai prisiriša prie auklės, senelio, močiutės ar kito žmogaus, kuris yra šalia. Nes mažam žmogui turbūt pasąmonėj yra užkoduotas poreikis turėti didįjį pavyzdį gyvenime. Ir aišku geriausia, kai tuo tampa artimas žmogus. O jei tokio nėra? Tada vaikas gali juo pasirinkti bet kokį vyresnį ne kokios reputacijos draugelį. Manau, būtent tokiu būdų vaikai nueina šunkeliais - kai autoritetu tampa netinkamas asmuo, nes vaikui bet kokiu atveju jo reikia.

Ką visu tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad tikrai reikia stengtis tapti savo vaikui autoritetu, kad jam nereiktų ieškotis tų kitų asmenų. Reikia pačiam gyventi taip, kad vaikui norėtųsi tave mėgdžioti, iš tavęs mokytis. O tiek beribota laisvė, tiek perdėtas suvaržymas tam trukdo. Ir dar labai svarbu gerbti vaiką ir gerbti save. Visom prasmėm.

O rašau visa tai, nes man tai atrodo auklėjimo pagrindas. Norint išauginti gerą žmogų, visų pirma reikia labai daug dirbti su savimi, kad galėtum būti jam geru pavyzdžiu. Tada ir tų "bausmių" blogąja prasme nereiks. Nes man rodos, tie kur daug ir neadekvačiai baudžia savo vaikus, patys yra labai su savim nesutariantys žmonės. Ir greičiausiai ne be savo tėvų pagalbos...

Neiskreiptai,o labai tiesiogiai,nes...perskaitykite visus Ados postus,tada suprasite kodel as taip rasau.(gal )

Ada paklause "kaip as auklejau pirmus menesius savo sunu?",todel atsakiau,kad pirmus menesius vaikas turi tik poreikius, ir auklejimas prasideda veliau,o jus ir vel...nuo gimimo...gal pasidomekite,nes jusu mintys primena uzprogramuotos sektantes mintis,o ne logiskas mastymas

Nesusireiksminkite...jusu postai daug ka pasako apie jus ir jusu iskreipta poziuri i gyvenima ir vaiku auklejima.

te laimina jus Dievas

autoritetinis auklėjimas tai vadinasi. Iš labai didelio noro ginčytis ir prieštarauti žmogus tiesiog jį supainiojo su autoritariniu ir išėjo kaip išėjo

na truputi supainiota cia yra. supratimas apie autoriteta. autoritetinis aulejimas negali buti supainiotas su autoritariniu auklejimu. nes tiek autoritarinaime auklejime, tiek humanistiniame (pozityviame ir pan) yra auklejamas autoritetas. skiriasi tik KOKS autoritetas yra auklejamas. abejus auklejimus galima vadinti autoritetiniais.
na o autoriteto auklejimas visu pirma apsiima sazines auklejimu. jeigu ta sazine yra tevai, baznycia, ir pan-tai bus autoritarine, ir svari sazine-kai autoritetas patenkintas, nesvari kai nepatenintas. jeigu sazine pats zmogus,arba kitu zmoniu kompetencija (gebejimas atsirinkti) - tai humanistines sazines auklejimas. cia zmogus paklusta savo sazinei, turi savo dorumo matuokle ir pagal ja tenina savo poreikius. dar E.Fromm skirsto autoritetus i racionalu ir iracionalu, tai jau kaip kazkur minejau, kad vaikams mes iki kazkur 12m esame iracionalus autoritetai, veliau eina mastymo luzis, kuomet vaikas pats nori viska nuspresti,maistauja, tai cia jau reikia persijungti i racionalu,gerbti vaika ir pan. o kiek jis elgsis teisongai, priklauso nuo sazines kuria padejome jam isvystyti, apie supratima kas gera ar bloga ir pan...

O dėl auklėjimo apibrėžimo, manau, neverta ginčytis, nes visos suprantam jį savaip. Vienoms tai visuma, apimanti bendravimą su vaikeliu nuo gimimo, supažindinimą su jį supančiu pasauliu ir tolesnį bendravimą, formuojantį vaiko elgesį ir supratimą, kitoms tai tik ribų nustatymas ir gerų manierų diegimas, trečioms dar kažkas. Bet iš tiesų tas auklėjimo apibrėžimas nieko nekeičia. Juk net ir ta mama, kuri auklėjimą suvokia siauriau, tubūt negalvoja, kad iki to laiko, kol pradės vaiką auklėti, visai nereikia su juo užsiimti. Todėl man pačiai labiau priimtinesnė ta auklėjimo kaip visa apimančio bendravimo sąvoka, nes mano manymu, viskas, ką mes darome su vaiku, formuoja jį kaip asmenybę. Ir šiaip tas žodis man nelabai patinka, nes kaip ir bausmės, mūsų visuomenėje turi daug neigiamo atspalvio. Man kažkaip daug smagiau sakyti - tiesiog auginu vaiką O dar tiksliau - padedu jam augti.
Papildyta:


Nepyk, gal aš mažiau apsikaičius, bet nesupratau Mąstau labai paprastai - autoritetinis auklėjimas reiškia, kad kažkas vaikui yra autoritetas ir auklėjimas remiasi tuo, kad tu rodai vaikui pavyzdį, kaip elgtis ir gyventi šiame pasaulyje. Todėl nesuprantu sąvokos "auklėti autoritetą", nes autoritetas yra suaugęs žmogus, kuris vaikui yra pavyzdys, o ne pats vaikas. O "auklėti autoritetą" man skamba lyg kas bandytų iš vaiko sukurti kažkokį pavyzdį, kuriuo jis bus kitam. Na kažkokia painiava išeina. Bet sakau, gal čia man kažkokių žinių trūksta... Labai daug protingų knygų apie auklėjimą neskaičiau

labau sutinku, vakar paskaiciau straipsni http://supermama.lt/.../view/2590/122/

Va va, ten gerai atskirta - tiesioginis ir netiesioginis auklėjimas. Tai tas netiesiognis vyksta nuo pat gimimo. Tai, kaip mes elgiamės su vos gimusiu žmogučiu, turės didelės įtakos jos elgesiui ir būdui ateityje.