| QUOTE (Laiminga @ 2004 08 24, 07:19) |
| P.S.: beje, gimines susitikime neperseniausiai buvo apsneketa viena moteris, kuri vaikelio susilauke po IVF: kad vaikelis ligotas (cia jau mat IVF pasekmes), nieko nevalgo, silpnas, kazkaip keistai kalba ir elgiasi, ne tokiu zvilgsniu i visus ziuri, keistai su zaislais zaidzia ir pan. Nors is tikruju tas vaikelis niekuo nuo savo bendraamziu nesiskiria... |
Vat vat būtent dėl to ir neverta pasakoti, ypač IVF. Vaikelis matai ne toks.
| QUOTE (Vilma J. @ 2004 08 24, 12:12) |
| Bet mano vyras tuoj "padeda"uošvį į vietą :" Duok tėti 10 000,00 Lt. gal tada geit bus". |
Jo jo, as irgi visus taip statau i vieta, ypac savo "mylima" anyta. Ta velnio bobute jau bala zino ka buvo prisigalvojusi apie musu vaiku neturejima. Zinoma, kalta 100% buvau as - mat, turiu vaika, daugiau nereikia, dar, kad karjeriste (vien tik darbas galvoje). Emem viena diena su vyru ir isrezem, kokia pas mus problema, kad neburtu daugiau ir visiems butu aisku.
Oi kaip baisu kai visi klausinėja, man vemt norėjosi 
Kos kieno reikalas, o žinojo tik patys artimiausi žmonės 
Bet patikėkit kie kalbų buvo kai paėmėm Justuką iš vaikų namų, kiek komentarų, samprotavimų 
Visi tokie protingi kad net velniop nebuvo ką pasiūsti, bet lazdaa turi du galus 
Sveikutės,
gal ir negražu apkalbėti "saviškes"iš nėštukų skyrelio, bet man tos kalbelės apie nieką... Man rodos, kad būtent va Jūs ir sprendžiate globalines problemas. Gal tai dėl to, kad aš ir pati negalėjau pastoti du metus, o paskui pastojau nesėkmingai.
Man vis kyla tokis mintis - kaip Jūsų vyrai reaguoja į Jūsų pastangas, norus ir lūkesčius? Mano vyras bent jau išoriškai labai nesigraužė, sakė "nieko, gyvensim dviese", bet, manau, labai pergyveno. Ir mes neišvengėm tų kvailų klausimų "kada?", ir mūsų atsakymai buvo standartiniai. Tiesa, turėjau dar vieną pasiaiškinimą - skydliaukės problemą.
Iš tiesų buvau pati susigalvojusi, kad reiktų pasiimti vaikiuką iš vaikų namų, tačiau labiausiai, ko bijojau - tai aplinkinių reakcijos - "va, tikrai jie negali turėti vaikų". Be to, ir vyras nebuvo sužavėtas šia mintimi. Ir tik Jums prisipažinsiu - net buvau nuėjusi į vaikų namus pažiūrėti mažuliukų ir "išsirinkti"sau...
Atsiprašau, gal ir ne į tą skyrelį parašiau savo mintis. Gal nepyksit, kad pas Jus apsilankau... Ir toliau Jumis žaviuosi
gal ir negražu apkalbėti "saviškes"iš nėštukų skyrelio, bet man tos kalbelės apie nieką... Man rodos, kad būtent va Jūs ir sprendžiate globalines problemas. Gal tai dėl to, kad aš ir pati negalėjau pastoti du metus, o paskui pastojau nesėkmingai.
Man vis kyla tokis mintis - kaip Jūsų vyrai reaguoja į Jūsų pastangas, norus ir lūkesčius? Mano vyras bent jau išoriškai labai nesigraužė, sakė "nieko, gyvensim dviese", bet, manau, labai pergyveno. Ir mes neišvengėm tų kvailų klausimų "kada?", ir mūsų atsakymai buvo standartiniai. Tiesa, turėjau dar vieną pasiaiškinimą - skydliaukės problemą.
Iš tiesų buvau pati susigalvojusi, kad reiktų pasiimti vaikiuką iš vaikų namų, tačiau labiausiai, ko bijojau - tai aplinkinių reakcijos - "va, tikrai jie negali turėti vaikų". Be to, ir vyras nebuvo sužavėtas šia mintimi. Ir tik Jums prisipažinsiu - net buvau nuėjusi į vaikų namus pažiūrėti mažuliukų ir "išsirinkti"sau...
Atsiprašau, gal ir ne į tą skyrelį parašiau savo mintis. Gal nepyksit, kad pas Jus apsilankau... Ir toliau Jumis žaviuosi
Mildele, mano vyras labai pesimistas, todėl man tikrai vienai būti varikliu buvo sunku, kol nesutikau Daivos ir kitų mergaičių. Jis labai pergyvena, bet nieko ir nedaro, nenoriu jo menkinti, nes turi kitokių gerų savybių, bet šiuo klausimu pati turiu sutvirtėti ir skintis kelią. Manau, kad esu pakankamai pasiutusi ir užsispyrusi, vistiek ką nors sugalvosiu. Kuriam laikui buvau tikrai palūžusi, bet vaistukų ir bendraminčių pagalba jau taisausi.
Šaunuole Vilte . Laikykis .
Aš tai va psichuoju . Kai pradedu baubt tai vyras taip paleidžia gerklę . kad šiokia ir anokia aš psichuoju dėl nieko , tai tik tada susiimu .
Jei dar į sub... uždrožtu , gal ir visai į protą ateičiau ... Kad viskas bus gerai.
O dėl tų pasiaiškinimu kitiems , tai ir aš šį kartą neišvengiau klaidos .
Prasitariau , kad sunku sulaukti gandrų sesei , tai ji dabar taip gailisi manęs , kad man net bloga .
Aš tai va psichuoju . Kai pradedu baubt tai vyras taip paleidžia gerklę . kad šiokia ir anokia aš psichuoju dėl nieko , tai tik tada susiimu .
Jei dar į sub... uždrožtu , gal ir visai į protą ateičiau ... Kad viskas bus gerai.
O dėl tų pasiaiškinimu kitiems , tai ir aš šį kartą neišvengiau klaidos .
Prasitariau , kad sunku sulaukti gandrų sesei , tai ji dabar taip gailisi manęs , kad man net bloga .
| QUOTE (viltis @ 2004 08 25, 16:18) |
Mano vyras irgi nieko nenori girdėti apie įsivaikinimą. Gal kažkaip vyrams sunkiau šiuo klausimu  |
Deja, maniškis irgi apie tai (bent jau kol kas )nieko nenori girdėti, sako kad tada būsim dviese. O dar kol galim bandysim bandysim ir dar kartą bandysim...
Nezinau, mergaites, kaip jus atlaikot niekam nepasakodamos, net patiems atrimiausiems zmonems. As mamai pasakiau, jau tada, kai man kilo pirmi itarimai, kad vis bandom bandom, o nieko ner... Gal tas zinojimas kartu ir uzaugo-nebuvo taip netiketa. Beto likimas taip sumete, kad musu draugu viena pora turi ta pacia problema, tai mes kuri laika ir pas tuos pacius datktarus vaiksciojom, patirtim keitemes - todel is dalies nesijautem tokie vienisi. Su tolimeniais pazistamais tai jau taip, tenka pasakyti, bet juk jie vis tiek supranta, kad kazkas yra ne taip. O apsneket, pritariu cia rasiusioms, gali ir apsneka, jei tik nori, bet ka ir del ivairiausiu priezasciu.(spjaut i tuos pletkininkus-gyvenimas tai musu!)
Zinot as tai per sia problema atradau dar viena tiesa,kad issirinkau tinkama vyra .Is tiesu mes esame visur kartu,jis labai tiki tuom, kad mes turesime ir yra tikrai didesnis optimistas nei kad as.Jokiu barniu jokiu atsisakymu ka nors daryti tikslo link nebuna.Zinau kad svarbiausia turint tokia problema yra darnumas.Kai kovoja su liga abu partneriai o ne vienas.Vot prisigyriau mergaites 
Na bet jau bent jau tuo gali gyventi,kad randi bendra kalba su savo vyru.
O del pletku,tai as manau bet kokiu atveju zmones ju neisvengia.Zmones iskasa ka gali apkalbeti kiekviename is musu.
.Is tiesu mes esame visur kartu,jis labai tiki tuom, kad mes turesime ir yra tikrai didesnis optimistas nei kad as.Jokiu barniu jokiu atsisakymu ka nors daryti tikslo link nebuna.Zinau kad svarbiausia turint tokia problema yra darnumas.Kai kovoja su liga abu partneriai o ne vienas.Vot prisigyriau mergaites Na bet jau bent jau tuo gali gyventi,kad randi bendra kalba su savo vyru. O del pletku,tai as manau bet kokiu atveju zmones ju neisvengia.Zmones iskasa ka gali apkalbeti kiekviename is musu.
Kiek ir kam pasakoti apie šią problemą recepto tikrai nėra,kiekviena turim spręst,kam verta ir reikia apie tai kalbėt,o kas tegu nieko nežino.Kaip jau rašiau ,mamai nepasakojau tik dėl to ,kad ji šiuo metu labai pavargus ir turi savo bėdų.Taigi nusprendžiau ,kad man nelabai palengvės jai pasisakius ,o gal net pasunkės ,nes mąstysiu ,kaip jaučias ,ką galvoja mama.Tačiau daugiausia žinojo mano sesuo,kuri ir labiausiai džiaugėsi sužinojusi apie mūsų sėkmę.Kitiems tai buvo natūraliai laukta naujiena,tik vienintelė sesutė suprato ,kad tai beveik stebuklas.Taigi krikšto mamą kaip ir turim 
Labiausiai ,aišku ,padėjo forumietės
Dabar jau papasakojau ir savo artimiausioms draugėms(nesakiau tik apie inseminaciją).Vienai draugei papasakojau pamačiusi ,kaip ji nevertina to ,ką turi ,ieško priekabių prie vyro,amžinai nelaiminga.Taigi ir pasakiai ,kad ji nežino ,kas yra tikra bėda,regis,susimąstė.
Labai suprantu ,mergaitės,jūsų nusivylimą ir liejamas ašaras.Pati tai dariau ir nelabai sekėsi nusiramint.Pamenu ,kai po vieno išsiliejimo ir didžiulio raudojimo vyras išvažiavo į darbą ,bet greit sugrįžo išsigandęs ,kad aš nieko nepasidaryčiau.Tai kažkaip mane privertė atsikvošėt.Pasaulis juk negriūna ir be vaikų,o jų siekti galima kiek įmanoma ramiau,negriaunant ne tik savo ,bet ir vyro gyvenimo.Abu nusprendėm ,kad darysim viską ,kas įmanoma,o jei nepavyks darysim iš naujo.Būkit stiprios
Labiausiai ,aišku ,padėjo forumietės Dabar jau papasakojau ir savo artimiausioms draugėms(nesakiau tik apie inseminaciją).Vienai draugei papasakojau pamačiusi ,kaip ji nevertina to ,ką turi ,ieško priekabių prie vyro,amžinai nelaiminga.Taigi ir pasakiai ,kad ji nežino ,kas yra tikra bėda,regis,susimąstė.
Labai suprantu ,mergaitės,jūsų nusivylimą ir liejamas ašaras.Pati tai dariau ir nelabai sekėsi nusiramint.Pamenu ,kai po vieno išsiliejimo ir didžiulio raudojimo vyras išvažiavo į darbą ,bet greit sugrįžo išsigandęs ,kad aš nieko nepasidaryčiau.Tai kažkaip mane privertė atsikvošėt.Pasaulis juk negriūna ir be vaikų,o jų siekti galima kiek įmanoma ramiau,negriaunant ne tik savo ,bet ir vyro gyvenimo.Abu nusprendėm ,kad darysim viską ,kas įmanoma,o jei nepavyks darysim iš naujo.Būkit stiprios
Paskaičius, merginos, jūsų mintis man susidarė įspūdis, kad visoms be išimties labai pasisekė su vyrais 
Nors kai kurie iš jų nieko nedaro, bet visi mus palaiko. Aš irgi galiu pasigirti savo vyru. Jis - mano geriausias draugas. Labai gera su tokiu žmogumi gyventi. Man visada keista, kai moterys sako, kad visi vyrai kiaulės ir kad su jais viena bėda.
Nors kai kurie iš jų nieko nedaro, bet visi mus palaiko. Aš irgi galiu pasigirti savo vyru. Jis - mano geriausias draugas. Labai gera su tokiu žmogumi gyventi. Man visada keista, kai moterys sako, kad visi vyrai kiaulės ir kad su jais viena bėda. 
