| QUOTE (pukelis @ 2004 07 16, 08:09) |
Mergaites, o is savo praktikos, pasakykite, kokie tyrimai turetu sekti toliau, po tu kuriuos jau pasidarem, apie kuriuos rasiau auksciau?  |
Viskas priklausys nuo to, kokie tavo darytu tyrimu atsakymai. Kiek pamenu, hormonai pas tave normos ribose, bet vis tiek reikia sulaukti kol gydytoja paziures, nes reikia atkreipti demesi ne tik i normas, bet ir i ju tarpusavio santyki (kalbu apie FSH ir LH). Taip pat ir del vyro, gal jau rasei, susipainiojau. Jei viskas gerai, tada seks kiti tyrimai.
Jei dar nedarei, reiks pasidaryti progesterono, estradiolio tyrimus.
O tada laukia svarbiausias - gimdos nuotrauka. Nuo jos rezultatu priklausys tolimi tavo veiksmai.
Pukeli, nenusimink taip, auksciau nosi, ateis ir i tavo kiema svente, pamatysi
.
| QUOTE (Stiuardese @ 2004 07 16, 08:34) |
| Paskui kažkaip spjoviau į viską |
As vis pagalvoju, gal ir pavyktu taip imti ir spjauti i viska bei pradeti tiesiog gyventi, jei ne tas aplinkos spaudimas. Vis dazniau pagaunu save pergyvent ne tiek del saves kiek del kitu, kad vyras taip ir nepatirs leliuko turejo dziaugsmo, kad teveliai taip ir netures anuku, kad seneliai nebesulauks proanukiu, kad kai kurie giminaiciai nuolatos kartos "kokie mes nelaimingi ir vargsai neturedami
" ir pan. Blyn, nu gal cia as viena tokia priciuozusi, kad man taip svarbi kitu nuomone. Na bet is tikruju, kartais atrodo, kad pati gal ir galeciau susitaikyti, jei ne ta visa aplinka, jei tarkim isvaziuociau kur nors gyventi i kita sali, kur a nei vieno giminaicio, kur kitoks poziuris i 
, kur moterys pirmagymiu susilaukia jau gerokai virs 30 ir kur niekam nerupi kaip tu gyveni. Ech, kazka supezejau, gal nelabai ir supratot.
| QUOTE (Slyvute @ 2004 07 16, 08:55) |
| As vis pagalvoju, gal ir pavyktu taip imti ir spjauti i viska bei pradeti tiesiog gyventi, jei ne tas aplinkos spaudimas. Vis dazniau pagaunu save pergyvent ne tiek del saves kiek del kitu, kad vyras taip ir nepatirs leliuko turejo dziaugsmo, kad teveliai taip ir netures anuku, kad seneliai nebesulauks proanukiu, kad kai kurie giminaiciai nuolatos kartos "kokie mes nelaimingi ir vargsai neturedami " ir pan. Blyn, nu gal cia as viena tokia priciuozusi, kad man taip svarbi kitu nuomone. Na bet is tikruju, kartais atrodo, kad pati gal ir galeciau susitaikyti, jei ne ta visa aplinka, jei tarkim isvaziuociau kur nors gyventi i kita sali, kur a nei vieno giminaicio, kur kitoks poziuris i , kur moterys pirmagymiu susilaukia jau gerokai virs 30 ir kur niekam nerupi kaip tu gyveni. Ech, kazka supezejau, gal nelabai ir supratot. |
As supratau
O prie visu tavo isvardintu aplinkiniu, dar yra darbdavys, kuris irgi jau pradejo to klausineti
, atseit firmos darbo planavimo prasme.. O cia tai 
| QUOTE (Slyvute @ 2004 07 16, 08:55) |
| As vis pagalvoju, gal ir pavyktu taip imti ir spjauti i viska bei pradeti tiesiog gyventi, jei ne tas aplinkos spaudimas. Vis dazniau pagaunu save pergyvent ne tiek del saves kiek del kitu, kad vyras taip ir nepatirs leliuko turejo dziaugsmo, kad teveliai taip ir netures anuku, kad seneliai nebesulauks proanukiu, kad kai kurie giminaiciai nuolatos kartos "kokie mes nelaimingi ir vargsai neturedami " ir pan. Blyn, nu gal cia as viena tokia priciuozusi, kad man taip svarbi kitu nuomone. Na bet is tikruju, kartais atrodo, kad pati gal ir galeciau susitaikyti, jei ne ta visa aplinka, jei tarkim isvaziuociau kur nors gyventi i kita sali, kur a nei vieno giminaicio, kur kitoks poziuris i , kur moterys pirmagymiu susilaukia jau gerokai virs 30 ir kur niekam nerupi kaip tu gyveni. Ech, kazka supezejau, gal nelabai ir supratot. |
aš jaučiu lygiai tą patį, na tik nepergyvenu, kad vyras nepatirs šito džiaugsmo
Tas visuomenės spaudimas labai stiprus, bet gal mes jį perdaug sureikšminam
Juk iš tikrųjų kam rūpi tavo problemos
| QUOTE (Slyvute @ 2004 07 16, 06:55) |
| As vis pagalvoju, gal ir pavyktu taip imti ir spjauti i viska bei pradeti tiesiog gyventi, jei ne tas aplinkos spaudimas. Vis dazniau pagaunu save pergyvent ne tiek del saves kiek del kitu, kad vyras taip ir nepatirs leliuko turejo dziaugsmo, kad teveliai taip ir netures anuku, kad seneliai nebesulauks proanukiu, kad kai kurie giminaiciai nuolatos kartos "kokie mes nelaimingi ir vargsai neturedami " ir pan. Blyn, nu gal cia as viena tokia priciuozusi, kad man taip svarbi kitu nuomone. Na bet is tikruju, kartais atrodo, kad pati gal ir galeciau susitaikyti, jei ne ta visa aplinka, jei tarkim isvaziuociau kur nors gyventi i kita sali, kur a nei vieno giminaicio, kur kitoks poziuris i , kur moterys pirmagymiu susilaukia jau gerokai virs 30 ir kur niekam nerupi kaip tu gyveni. Ech, kazka supezejau, gal nelabai ir supratot. |
Nesinervink dėl to, kad neturėsi vaikų. Čia tik laiko klausimas. kažko gal nepataikėt. Pamatysi, ką bešnekėt toms, kurių jau visai spermiukų vyrai neturi ar nepraeinami kiaušintakiai? Kažkodėl Slyvut, man atrodo, kad per šią vasarą jau apsiforminsi. Man kažkokia nuojauta. Aš nujaučiau, kad ir Anelija pastos, kažkas širdy kuždėjo. Tik svarbiausia žiūrėk savo psichologinę būseną, o gal ji kliūtis didžiausia??? Galvok, kam yra blogiau, o tavo kliūčių nėra, reikia tik atsipalaiduoti, gerai pailsėti ir iš naujo Įsimylėti vyrą. Siūlyčiau, kaip ir kitos merginos daug daug mylėtis.
| QUOTE (viltis @ 2004 07 16, 07:14) |
| aš jaučiu lygiai tą patį, na tik nepergyvenu, kad vyras nepatirs šito džiaugsmo Tas visuomenės spaudimas labai stiprus, bet gal mes jį perdaug sureikšminam Juk iš tikrųjų kam rūpi tavo problemos |
O man visai vienodai jau kitų nuomonė. Aš labai noriu vaikų pati. Psichologė bandė man įrodinėt, kam tų vaikų, tyrė,ar ne dėl visuomenės įtakos man jų reikia. Bet aš tvirtai žinau, kad
noriu būti , kad patirti motinystės džiaugsmą, ar kaip viltis sakė, mus žiauriai veikia estrogenai. MES PAČIOS NORIM BŪTI MAMOS, nepaisant kitų.
| QUOTE (Slyvute @ 2004 07 16, 08:42) |
| Viskas priklausys nuo to, kokie tavo darytu tyrimu atsakymai. Kiek pamenu, hormonai pas tave normos ribose, bet vis tiek reikia sulaukti kol gydytoja paziures, nes reikia atkreipti demesi ne tik i normas, bet ir i ju tarpusavio santyki (kalbu apie FSH ir LH). Taip pat ir del vyro, gal jau rasei, susipainiojau. Jei viskas gerai, tada seks kiti tyrimai. Jei dar nedarei, reiks pasidaryti progesterono, estradiolio tyrimus. O tada laukia svarbiausias - gimdos nuotrauka. Nuo jos rezultatu priklausys tolimi tavo veiksmai. Pukeli, nenusimink taip, auksciau nosi, ateis ir i tavo kiema svente, pamatysi . |
Svyvute,
As irgi ne karta bandziau apmastyti savo begalini nora tureti kudikieli. Galvojau gal tai itesiog stereotipiska
- sukuri seima, atsiranda vaikai ir t.t. Bet ne, vaika pradejom planuoti tuomet, kai dar nebuvome vede, tik gyvenome kartu, seima oficialiai sukureme tik po gero pusmecio planavimo. Ankciau vaiku verksmas mane erzindavo, o dabar man tai lyg arfos melodija (na gal per skambiai pasakyta), bet mane jis tikrai kazkaip veikia, bet gerai, na net nemoku paaiskinti.
Pamacius gatveje besilaukiancia moteri visuomet ja lyginu su savimi - kuo ji KITOKIA nei AS, kas gi pas ja kitaip nei pas mane?
Turbut kiekvienai moteriai ateina toks laikas, kai zinai, kad dabar, butent jau dabar laikas tureti savo atzala ir duoti jai viska, ka patys turime geriausio. Man tas laikas jau tikrai atejo, mano vyrui taip pat, o musu vaikutis vis kazko delsia.....
Būna dalykų, kuriuos norėtum užmiršti ir džiaugtumeisi, jei žmonės tau nosies į juos nebaksnotų. Bet kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi ir visiems liežuvių neužriši. Mano sūnelis stipriai nudegė vaikystėje, liko baisūs randai ant rankos ir kojos. Ilgą laiką slėpiau juos po rūbais, nes negalėdavau susitaikyti su žmonių žvilgsniais ir klausimais. Vis primindavo, kad nesužiūrėjau, neišsaugojau, visą tą skausmą, kurį vaikui teko patirti, nervuodavausi, verkdavau, kaltindavau tuos, kurie kvailus klausimus uždavinėja. Bet juk teks su tuo gyventi visą likusį gyvenimą ir ne tik man, bet ir mano vaikui. O jis dėl to slėpimo pradėjo nekaip jaustis, galvoti, kad tie randai kažkos didžiulis trūkumas. Tada ryžausi peržengti per tai, kaip nors įveikti tą savo išpūstą skausmą ir kaltę. Bent jau dėl vaiko. Tiesiog užvilkau šortus ir maikutę ir išsivedžiau į lauką. Ir sukandus dantis aiškinau kiekvienam, kad taip, aš pati nesužiūrėjau, nudeginau karštu vendeniu. Nustojau pykti ant savęs, o tada ir pyktis dėl klausimų praėjo. Visi aplinkiniai įprato, o kai svetimoj vietoj nepažįstami pamato, tai labiau nustembu, jei kas paklausia, nei įsižeidžiu ar susinervuoju.
Manau nereikia piktintis, kad žmonėms yra būdinga pastebėti tai, kas skiriasi nuo normos ar įprasto elgesio, išvaizdos. Todėl jei jau likimas lėmė vaikučių nesusilaukti, tikrai nepriversi viso pasaulio nutilti ir to nepastebėti. Paprasčiau yra išmokti su tais kartais naiviais, kartais smalsiais,o kartais netaktiškais klausimais gyventi. Juk tikrai tik ypatingai retais atvejais klausiantis siekia jus užgauti, dažniausiai taip tiesiog palaiko pokalbį (na, čia daugelio supratimu paprastas ir niekuo neįpareigojantis klausimas
).
Geros kloties visoms (nuoširdžiai linkiu) būsimoms ir esančioms mamytėms .
Manau nereikia piktintis, kad žmonėms yra būdinga pastebėti tai, kas skiriasi nuo normos ar įprasto elgesio, išvaizdos. Todėl jei jau likimas lėmė vaikučių nesusilaukti, tikrai nepriversi viso pasaulio nutilti ir to nepastebėti. Paprasčiau yra išmokti su tais kartais naiviais, kartais smalsiais,o kartais netaktiškais klausimais gyventi. Juk tikrai tik ypatingai retais atvejais klausiantis siekia jus užgauti, dažniausiai taip tiesiog palaiko pokalbį (na, čia daugelio supratimu paprastas ir niekuo neįpareigojantis klausimas
). Geros kloties visoms (nuoširdžiai linkiu) būsimoms ir esančioms mamytėms
.
Geri grazus zodziai,dekui aifa... 
Problema yra tame kad dauguma zmoniu nevaisinguma laiko ne liga o kazkokia bausme,nepagydomu dalyku.Ir su tuo susitaikyti labai sunku.Na kitas variantas gaili,kad taip atsitiko..O merginos,manau mes suprantam kad mums nereikia gailescio,mes tikrai nemokam uz kazkokias bausmes ar pan.Tiesiog taip yra,mes tokios kitokios ir labai unikalios.Ir mes tai zinom kad mes turesim vaikuciu,o aplinkiniai -ne.Dauguma dar labai mazai zino apie tai ir tiek-manau esminis dalykas.Ir as dziaugiuosi,kad kuriasi klubas,kad Daivute,cia taip stengiasi uz geriausiu mamyciu pasaulyje teises 
ir gal nors kiek griausime visuomenes stereotipus.
Problema yra tame kad dauguma zmoniu nevaisinguma laiko ne liga o kazkokia bausme,nepagydomu dalyku.Ir su tuo susitaikyti labai sunku.Na kitas variantas gaili,kad taip atsitiko..O merginos,manau mes suprantam kad mums nereikia gailescio,mes tikrai nemokam uz kazkokias bausmes ar pan.Tiesiog taip yra,mes tokios kitokios ir labai unikalios.Ir mes tai zinom kad mes turesim vaikuciu,o aplinkiniai -ne.Dauguma dar labai mazai zino apie tai ir tiek-manau esminis dalykas.Ir as dziaugiuosi,kad kuriasi klubas,kad Daivute,cia taip stengiasi uz geriausiu mamyciu pasaulyje teises ir gal nors kiek griausime visuomenes stereotipus.
Teko būti vyro giminių susirinkime. Kažkoks košmaras, visi tik klausinėja, tik mirkčioja. Mes gi tik metai susituokę. Deja ir nepastojimo stažas panašus. Anyta viską žino, tačiau kitiems giminiečiams tenka vaidinti, kad dar anksti, dar mokslai. O kiekvienas tetulyčių gudrus juokelis labai giliai žeidžia. Kadangi neseniai priaugau svorio, tai ir pradėjo klausinėtis už akių "tai jau gal...".
O ką jis gali pasakyti, ir jam širdį skauda, juk jį ten visi diedai ruošėsi mokyti kaip vaikus daryti, liepė prieš miegą lašinių užvalgyti ir pan. Toks įspūdis, kad iš mūsų dviejų svarbiausi tapo mano gimda ir jo sugėbėjimai .
.
