As bjaurybe budavau, kai manes klausinedavo: "o kada vaikiukas", "o tai neplanuojat", "tai tikriausia vyras tinginys"... Nekulturingai "drebdavau" atgal: "kodel klausiat, naktim nezumiegat del to?", "planuojat prisidet finansiskai prie islaikymo..."
. Pradzioj tai, aisku, kulturingai atsakinejau - "kada nors", "kai nama turesim", "karjera darom" ir t.t. o paskui tiesiog uzkniso negyvai... Baisiai jautriai reagavau, nu koks kieno reikalas? Neturim vaikiuko - musu beda, ne kaimynes ir ne draugo drauges... o turim, velgi, patiems augint, patiems auklet... o jei kokia beda, patiems is jos kapstytis. Bet kazkodel kiekvienas laiko normaliu dalyku lyst i akis ir tokiu dalyku klausinet. Nu ner... nesigauna, tai negi kiekvienas turi zinot kaip ten yra ir ant kiekvieno kampo skelbsiesi. Kai tapau
pasigirdo komentarai, kad "tai tikriausia kaimyno", "vyras per daznai i komandiruotes lakste"
Aisku, juokais cia, bet nei man nei vyrui po tiek laiko neatrode juokinga, o vienai ikyriai moteriskei leptelejau, kad "jusu vyro..." po siai dienai nesisneka su manim, aciu dievui.
Nezinau, man niekada nekildavo azartas klausinet zmoniu nei "kada vestuves", nei "kada vaikiuka turesit" ar "kodel buto/namo neperkat". Cia gal lietuvisko charakterio esminis bruozas - kist nosi i svetimus reikalus.