Paimkim kitokį pavyzdį.
Mes pykstam ant tų kas mūsų nesupranta, nesuvokia mūsų jausmų ir skausmo. Bet mes - ne kitokie. Kad ir paėmus vėžiu sergantį žmogų, mes galime įsivaizduoti kaip jam sunku, galime nuspėti. Bet kas daros jo širdyje, ir kaip viskas sunku, mes neįsivaizduojame, nes neesame toj situacijoj. Gal jam norisi nusižudyti, gal niekas nebemiela, o gal atvirkščiai - jis bando įtikinti save, kad viskas gerai, kad pasveiks, kad nemirs. Tai va, kaip mes nesuvokiam tų jausmų, taip ir mūsų nesupranta, kad gali taip skaudu būti... Aš tai nepykstu ant kitų. Man nesunku nei būti su vaikais, nei su nėščiom, apie vaikus galiu valandų valandas diskutuoti ir net patarimų duoti. Toks gyvenimas, nenoriu pati savęs skaudinti nusistatydama taip, kad jie mane skaudina. Taip saugau savo nervus pati, nes niekas kitas jų nepasaugos man... Kaip pati nusistatysiu - taip ir bus. Reikia pačiai sau įrodyti, kad esi stipri, kad niekas neįskaudins.
QUOTE(Aga @ 2006 05 02, 14:16)
Paimkim kitokį pavyzdį.
Mes pykstam ant tų kas mūsų nesupranta, nesuvokia mūsų jausmų ir skausmo. Bet mes - ne kitokie. Kad ir paėmus vėžiu sergantį žmogų, mes galime įsivaizduoti kaip jam sunku, galime nuspėti. Bet kas daros jo širdyje, ir kaip viskas sunku, mes neįsivaizduojame, nes neesame toj situacijoj. Gal jam norisi nusižudyti, gal niekas nebemiela, o gal atvirkščiai - jis bando įtikinti save, kad viskas gerai, kad pasveiks, kad nemirs. Tai va, kaip mes nesuvokiam tų jausmų, taip ir mūsų nesupranta, kad gali taip skaudu būti... Aš tai nepykstu ant kitų. Man nesunku nei būti su vaikais, nei su nėščiom, apie vaikus galiu valandų valandas diskutuoti ir net patarimų duoti. Toks gyvenimas, nenoriu pati savęs skaudinti nusistatydama taip, kad jie mane skaudina. Taip saugau savo nervus pati, nes niekas kitas jų nepasaugos man... Kaip pati nusistatysiu - taip ir bus. Reikia pačiai sau įrodyti, kad esi stipri, kad niekas neįskaudins.
Mes pykstam ant tų kas mūsų nesupranta, nesuvokia mūsų jausmų ir skausmo. Bet mes - ne kitokie. Kad ir paėmus vėžiu sergantį žmogų, mes galime įsivaizduoti kaip jam sunku, galime nuspėti. Bet kas daros jo širdyje, ir kaip viskas sunku, mes neįsivaizduojame, nes neesame toj situacijoj. Gal jam norisi nusižudyti, gal niekas nebemiela, o gal atvirkščiai - jis bando įtikinti save, kad viskas gerai, kad pasveiks, kad nemirs. Tai va, kaip mes nesuvokiam tų jausmų, taip ir mūsų nesupranta, kad gali taip skaudu būti... Aš tai nepykstu ant kitų. Man nesunku nei būti su vaikais, nei su nėščiom, apie vaikus galiu valandų valandas diskutuoti ir net patarimų duoti. Toks gyvenimas, nenoriu pati savęs skaudinti nusistatydama taip, kad jie mane skaudina. Taip saugau savo nervus pati, nes niekas kitas jų nepasaugos man... Kaip pati nusistatysiu - taip ir bus. Reikia pačiai sau įrodyti, kad esi stipri, kad niekas neįskaudins.
Aš panašiai pradėjau mastyti visai nesenai, nors vaikų ir nėščių moterų vis tiek vengiu... Kažkaip man baisu, kad kažkas nevaldomas ir nematomas pavydas gali kažkaip persiduoti tiem žmonėms. Na, negaliu kol kas aš jo sutramdyti, aš nepavydžiu žmonėms laimės, bet kažkaip gaunasi savaime.
Aišku, pirma diena, kai ateina mmm, norisi staugti, rėkti, pykti, bet po to susimąstai kam nuo to bus geriau? Ogi niekam, reikia gyventi ir tikėti, o nesupratingi žmonės visada buvo ir bus, svarbu, kad tie nesupratingi žmonės nebūtu jūsų artimieji.
QUOTE(Aga @ 2006 05 02, 16:16)
Paimkim kitokį pavyzdį.
Mes pykstam ant tų kas mūsų nesupranta, nesuvokia mūsų jausmų ir skausmo. Bet mes - ne kitokie. Kad ir paėmus vėžiu sergantį žmogų, mes galime įsivaizduoti kaip jam sunku, galime nuspėti. Bet kas daros jo širdyje, ir kaip viskas sunku, mes neįsivaizduojame, nes neesame toj situacijoj. Gal jam norisi nusižudyti, gal niekas nebemiela, o gal atvirkščiai - jis bando įtikinti save, kad viskas gerai, kad pasveiks, kad nemirs. Tai va, kaip mes nesuvokiam tų jausmų, taip ir mūsų nesupranta, kad gali taip skaudu būti... Aš tai nepykstu ant kitų. Man nesunku nei būti su vaikais, nei su nėščiom, apie vaikus galiu valandų valandas diskutuoti ir net patarimų duoti. Toks gyvenimas, nenoriu pati savęs skaudinti nusistatydama taip, kad jie mane skaudina. Taip saugau savo nervus pati, nes niekas kitas jų nepasaugos man... Kaip pati nusistatysiu - taip ir bus. Reikia pačiai sau įrodyti, kad esi stipri, kad niekas neįskaudins.
Mes pykstam ant tų kas mūsų nesupranta, nesuvokia mūsų jausmų ir skausmo. Bet mes - ne kitokie. Kad ir paėmus vėžiu sergantį žmogų, mes galime įsivaizduoti kaip jam sunku, galime nuspėti. Bet kas daros jo širdyje, ir kaip viskas sunku, mes neįsivaizduojame, nes neesame toj situacijoj. Gal jam norisi nusižudyti, gal niekas nebemiela, o gal atvirkščiai - jis bando įtikinti save, kad viskas gerai, kad pasveiks, kad nemirs. Tai va, kaip mes nesuvokiam tų jausmų, taip ir mūsų nesupranta, kad gali taip skaudu būti... Aš tai nepykstu ant kitų. Man nesunku nei būti su vaikais, nei su nėščiom, apie vaikus galiu valandų valandas diskutuoti ir net patarimų duoti. Toks gyvenimas, nenoriu pati savęs skaudinti nusistatydama taip, kad jie mane skaudina. Taip saugau savo nervus pati, nes niekas kitas jų nepasaugos man... Kaip pati nusistatysiu - taip ir bus. Reikia pačiai sau įrodyti, kad esi stipri, kad niekas neįskaudins.
As seniau ir su viskuo taikiausi, dziaugiausi kitu vaikais, bet matyt jau nebeturiu jegu, o negalvoti negaliu, noriu savo...metai tai bega....verkiu beveik kiekviena vakara...matyt jau stogas vaziuoja
Bet jūs pagalvokit kaip kitiems yra baisu šalia jūsų 
Aš tai pati jaučiu bijočiau, kad iš pavydo mano vaiko nenužiūrėtų ar pan.
Ir išvis, man buvo atsitikimas su drauge. Kažkaip juokais pasakiau, įdomu ar man ateis laikas kaip kitoms, kaip pradeda nekęsti vaikų ir nėščių. O tuo metu ji jau buvo nėščia. Ir man labai labai ilgai nesakė, sužinojau labai vėlai, nors bendravom nemažai ir kasdien... Ir tada man žiauriai pikta buvo, kad slėpė nuo manęs, labai pergyvenau, daug nemiegojau ir verkiau, praktiškai kaip ir beveik susipykom. Nebendravom išvis kol pagimdė. Ir tik kaip ji pagimdė, aš buvau tuo metu kaip tik išsiskyrus, pradėjom vėl bendrauti. Dabar viskas normalu. Aš be galo džiaugiaus, kad ji laukiasi, bet be proto skaudu buvo, kaip aš nežinojau tiek laiko...Iš tikro sužinojau visai iš kitur, bet laukiau kol ji pasakys, pasakė vos ne po pusės metų nuo mano žinojimo ir tai dėl tam tikrų priežasčių, nes sužinojo, kad aš žinau. Nuo to karto daug ko pasimokiau. Nu negaliu sau leisti pykti
Aš tai pati jaučiu bijočiau, kad iš pavydo mano vaiko nenužiūrėtų ar pan. Ir išvis, man buvo atsitikimas su drauge. Kažkaip juokais pasakiau, įdomu ar man ateis laikas kaip kitoms, kaip pradeda nekęsti vaikų ir nėščių. O tuo metu ji jau buvo nėščia. Ir man labai labai ilgai nesakė, sužinojau labai vėlai, nors bendravom nemažai ir kasdien... Ir tada man žiauriai pikta buvo, kad slėpė nuo manęs, labai pergyvenau, daug nemiegojau ir verkiau, praktiškai kaip ir beveik susipykom. Nebendravom išvis kol pagimdė. Ir tik kaip ji pagimdė, aš buvau tuo metu kaip tik išsiskyrus, pradėjom vėl bendrauti. Dabar viskas normalu. Aš be galo džiaugiaus, kad ji laukiasi, bet be proto skaudu buvo, kaip aš nežinojau tiek laiko...Iš tikro sužinojau visai iš kitur, bet laukiau kol ji pasakys, pasakė vos ne po pusės metų nuo mano žinojimo ir tai dėl tam tikrų priežasčių, nes sužinojo, kad aš žinau. Nuo to karto daug ko pasimokiau. Nu negaliu sau leisti pykti
QUOTE(Aga @ 2006 05 02, 21:10)
Bet jūs pagalalvokit kaip kitiems yra baisu šalia jūsų Aš tai pati jaučiu bijočiau, kad iš pavydo mano vaiko nenužiūrėtų ar pan.
Ir išvis, man buvo atsitikimas su drauge. Kažkaip juokais pasakiau, įdomu ar man ateis laikas kaip kitoms, kaip pradeda nekęsti vaikų ir nėščių. O tuo metu ji jau buvo nėščia. Ir man labai labai ilgai nesakė, sužinojau labai vėlai, nes bendravom nemažai... Ir tada man žiauriai pikta buvo, kad slėpė nuo manęs, labai pergyvenau, praktiškai kaip ir beveik susipykom. Nebendravom išvis kol pagimdė. Ir tik kaip ji pagimdė, aš buvau tuo metu kaip tik išsiskyrus, pradėjom vėl bendrauti. Dabar viskas normalu. Aš be galo džiaugiaus, kad ji laukiasi, bet be proto skaudu buvo, kaip aš nežinpjau... Nuo to karto daug ko pasimokiau. Nu negaliu sau leisti pykti
Aš tai pati jaučiu bijočiau, kad iš pavydo mano vaiko nenužiūrėtų ar pan. Ir išvis, man buvo atsitikimas su drauge. Kažkaip juokais pasakiau, įdomu ar man ateis laikas kaip kitoms, kaip pradeda nekęsti vaikų ir nėščių. O tuo metu ji jau buvo nėščia. Ir man labai labai ilgai nesakė, sužinojau labai vėlai, nes bendravom nemažai... Ir tada man žiauriai pikta buvo, kad slėpė nuo manęs, labai pergyvenau, praktiškai kaip ir beveik susipykom. Nebendravom išvis kol pagimdė. Ir tik kaip ji pagimdė, aš buvau tuo metu kaip tik išsiskyrus, pradėjom vėl bendrauti. Dabar viskas normalu. Aš be galo džiaugiaus, kad ji laukiasi, bet be proto skaudu buvo, kaip aš nežinpjau... Nuo to karto daug ko pasimokiau. Nu negaliu sau leisti pykti
Bet kai kurie tikrai meto skaudzias replikas....jei pasakau, kad bloga, matyt suvalgiau ka ne taip, tai paigirsta replika "gal ne viena", tai kaip tada jaustis? puikiai zino, kad daug metu to laukiu. Ir tokiu repliku girdziu daznai, apsimesti, kad negirdziu? Po pirmo nesegmingo IVF is artimo zmogaus isgirdau tokia replika, kad tikriausiai visa gyvenima prisiminsiu, o neiskentus ir pasakysiu. Kiti labai ziaurus, tik vis pagalvoju, o jei juos tai palies ateityje(gink dieve to niekam nelinkiu), tik tada supras?
Tai va, kad kol nepalietė - nesupras niekada. Ir labai nedaugelis sako norėdama įžeisti, dauguma sako nesuvokdami...
Aš tai atleidžiu žmonėms, stengiuosi kiek tik galiu save apsaugoti ir užsigrūdinti. Ir gyvenimas užgrūdino. Nebuvo vaikų 4 metus, iširo šeima, likau viena. O kas belieka
as tai taip ir pasakyciau- NE JUSU REIKALAS...anksciau kazkaip neisdrisdavau taip pasakyti,kai mane kamantinedavo,bet dabar galeciau drasiai.zinau,ka tai reiskia,kad kiti mindo ant mozuoliu ir kisasi visur kur tik ilenda...
LINKIU VISOM NORINCIOS SULAUKTI TO,KO TAIP NORI SIRDIS.LABAI NUOSIRDZIAI TO LINKIU
LINKIU VISOM NORINCIOS SULAUKTI TO,KO TAIP NORI SIRDIS.LABAI NUOSIRDZIAI TO LINKIU
QUOTE(Aga @ 2006 05 02, 21:34)
Aš tai atleidžiu žmonėms, stengiuosi kiek tik galiu save apsaugoti ir užsigrūdinti. Ir gyvenimas užgrūdino. Nebuvo vaikų 4 metus, iširo šeima, likau viena. O kas belieka
Tu matau labai gera ir stipri Aga, kad man tos stiprybes nors truputi
Ir dar man gyvenime buvo vienas sukrėtimas, buvau tuo metu paauglė, gal kokių 12-15 metų. Vieno kaimynų bendraamžio mama pastojo. Viena jų dukra buvo suaugusi, mokės 12 klasėj, o sūnus - mano amžiaus. Ir aišku mums buvo tas momentas, kaip neduok Dieve mamos dar pastotų, nu gėda neapsakoma ir iš namų pabėgtumėme tą pačią sekundę sužinoję. Ir aišku tyčiojomės iš to draugelio kiek tik įmanoma be sustojimo, tipo tai ką gimdys, drambliuką su batais ir t.t. jam taip negera buvo, o mes nesiliovėm. Gimė labai graži mergytė, o tada jis išeidavo su vežimėliu ir mes jau labai blatnos prašydavom, kad duok pavežioti vežimą, nes supavydėjom. Mergytei buvo pora metukų, kaip įvyko avarija ir tėvelis kieme važiuodamas autobusiuku nepastebėjo kaip ji puolė bėgt ir vytis, važiavo atbulas ir partrenkė ją, mirė tuoj pat... Ėjau į laidotuves, ir širdis plyšo, ir tarytum ir kaltę jutau, kad tokios negailestingos mes galėjom būti... Dar ir dabar vis širdį drąsko, kaip taip galėjom...
Papildyta:
Žinok tą stiprybę išsiugdžiau per pastaruosius metus, daug mano gyvenime pasikeitė, daug ir pati keičiuosi. Tiesiog į kai kuriuos dalykus nebekreipiu dėmėsio.
Papildyta:
QUOTE(Gytautė @ 2006 05 02, 20:41)
Žinok tą stiprybę išsiugdžiau per pastaruosius metus, daug mano gyvenime pasikeitė, daug ir pati keičiuosi. Tiesiog į kai kuriuos dalykus nebekreipiu dėmėsio.
Bet as per daug gal tu repliku esu isgirdusi, net is gydytoju...nes mano vyrui bedos, tai man gydytojos pasiulydavo kaimyna pasikviesti i pagalba, gimines uz akiu kalba, kad "galiu su kitu "pasidaryti", niekur tas vyras nepabegs", ir kaip po viso to man buti stipriai???O su metais tai ir man bedos prasidejo...na tikras s....
