QUOTE(sindi @ 2010 12 18, 21:08)
reikia prasmingu zodziu apie gyvenimą, beganti laika????
gal kas patiks ir tiks.
Dirbk taip lyg tau nereikėtų pinigų.
Mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs.
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų.
Dainuok taip, lyg niekas tavęs neklausytų.
Gyvenk taip, lyg tai būtų rojus žemėje.
Didžiausia vertybė, kurią žmogus gali įgyti, yra stebėjimas, ir jeigu tas retas reiškinys gyvenimas verčia jį stebėtis, tuo jis turi ir pasitenkinti. Daugiau niekas jums jau nieko negali duoti ir nereikia nieko daugiau ieškoti. Tai galutinė riba.
Kad žmonės šypsotųs ant vieškelio balto...
Kad saulė žydėtų virš Jūsų galvų...
Kad lietūs nulytų ir skausmą ir kaltę...
Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdų...
Kad medžių viršūnėje viltys nutūptų...
Kad vėjai atpūstų geri iš namų...
Kad kartais užsuptų,
Kad kartais užplūstų
Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų...
Kad niekas ir niekur, ir niekaip neskaustų...
Kad niekas nebūtų prie kojų mažu...
Kad viskas iš nieko...
Kad viskas iš naujo...
Kad viskas į gerą...
Kad viskas gražu...
Gyvenimas - dienoraštis
Verti, verti lapus
Kas buvo - buvo juodraštis,
O švarraštis dar bus.
Gyvenimas ne taurė vyno
Ir šukės laimės neatneš
Bet kartais šito mes nežinom
Ir laimę daužom į šukes.
Tyraširdžiai - visi mažakalbiai.
Bet gyvenime laimi plepiai...
Kas liežuviais ir skelbia ir skalbia,
Tie gyvena kvapiai ir lepiai.
Prabėgs gyvenimas kaip sapnas
Suklups po kryžium vakarai
Nors laimė būtų vienas auksas
Bet kartą užges ji amžinai.
Tau laimės niekad nežadėjau
Neviliojau žvilgsnių kibirkštim
Nematydama kaip nuoširdžiai mylėjau
Ne žodžiais, ne aistra, o tik širdim.
Viskas žus meilės pasakai mirštant
Neplasnos meilės paukštis tolyn,
Viskas žus, tiktai žiedas ant piršto
Tiktai skausmas širdy pasiliks.
Veltui laiškus ilgiausius rašai
Viskas man jau seniai nusibodo
Melsvos akys patiko kadais
O dabar man patinka tik juodos.
Mes keliame aukštyn akis į dangų
Mes einame tolyn vis į gyvenimą
Pasirenkame tai, kas gal būt nelengviausia
Ir kelią tą galbūt siauriausią
Tačiau mes esam žmonės
Juk mes tie žmonės,
Kurie pripranta, net kai dega laužo liepsnoje
Juk mes tik žmonės...
Tu eini per gyvenimą platų
Ieškai meilės, saulėtų dienų
Tau mylėt baltos obelys sako
Nes tik mylint gyventi smagu
Neskaičiuokime metų, neskaičiuokim dienų,
Jie prabėga, praūžia lyg audra nerami,
Jie ne vieną raukšlelę ant veido užrašo,
Jie ir galvą tauriu sidabru gal nudažo,
Bet nekeičia širdies ir nekeičia jausmų.
Neskaičiuokime metų...
Neskaičiuokim dienų..
Su metais pajuntam gyvenimo kainą,
Su metais širdis užsigrūdina.
Juk būna - pavasarį šalnos ateina,
Ir būna pavasaris - rudenį!
Nors gaila, bet visi suprantam,
Kad dukros gimsta ne tėvams.
Jos gimsta pelnui muzikantų
Kažkur, kažkam kitiems namams
bet jos ir gimines sujungia
Anūkų šypsena švelnia
Lai dėl tų šypsenų ir rungias
Viena močiutė su kita!