Gražūs žodžiai...

Šie žodžiai tinka mamai,tik ką susilaukus leliuko

Kol dar nebuvai mama...
Niekada neverkei matydama savo vaiko ašaras,
Niekada nesikraustei iš proto, iš laimės
Vien dėl paprasčiausios savo dukrytės šypsenos...
Dar niekada Tavo širdis nesubyrėjo į tūkstančius dalelių,
Kad savo dukrytei negali palengvinti skausmo...
Niekada turbūt nemanei, kad toks mažas žmogutis
Gali taip stipriai pakeisti Tavo gyvenimą...
Turbūt nežinojai,kad gali kažką taip stipriai mylėti
Ir nežinojai, kad gali taip patikti Tau būti mama...

Manau, ši baladė tikrovei labai artima:

Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima.
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos liko dukterys trys.
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių.
(Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!)
Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra.
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn...
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
"Dukras man už vyrų išleisti jau verta!"
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
"Tau kraičiui skiriu išdidumą."
O vyrą įžymų ir gražų išrinko -
Vyriausioji tapo žmona karininko.
Antrosios jaunikis - turtingas pirklys,
Besaikis godumas - jos kraičio dalis.
Trečiajai - poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jiems dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta...
"Tau neskirsiu dalies!"
Tarė Velnias piktai.
"Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai.
Tave motina šaukdavo meilės daina,
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!"
Atsiduso duktė ir nuleido akis...
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu...
Ir tada pavadino ja Meilės vardu.
Ir keliauja ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę,
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs, pamiršt negali.
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis.
Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia,
Abejonių ugnim degins sielą kančia...
Vieną švelniai ji guos,
Kitą žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins.
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau,
Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau...
Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu,
tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai,
Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai!

Man labai labai reikėtų gražių žodžių apie moteris (moterį) gal kuri nors turite kažką panašaus, paprastai iš poezijos galima rasti daug grožybių... padėkite ką...
įdedu ir aš savo atrastą grožį (V. Mačernis)

:: Sonetų ciklas "Metai" ::
Žiemos sonetai
42 [Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia]

5
Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:

Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

[Šarnelė 1944.V.13]

"Moters suprasti neįmanoma. Moterį reikia jausti, o tas pojūtis perduodamas tik su motinos pienu, su jos švelniais žodžiais, su jos beribe meile ir nepalaužiamu tikėjimu. Motinos įvaizdis yra tas matas, kuriuo bet koks vyras matuoja, vertina, priima kiekvieną gyvenime sutiktą moterį. Idealiausia jei vyrui pavyksta rasti tokią išmintingą moterį kaip jis pats ir tokią atsidavusią ir mylinčią kaip jo motina. Jei moterys tai žinotų... Visos motinos aklai tiki savo vaikais, o visos žmonos amžinai abejoja savo vyrais. Ai moterys... palaidokite savo abejones ir būsite laimingos".

/Edmundas Malūkas/

Stai kokia legenda prisimenu

Ant juros kranto moteris stovejo
Rausvais saulelydzio plaukais
Aplink erdve, lyg sauksmo neaprepiama
Ir jai apglebti neuzteko ranku...
Paskui nusirenge, nuoga nubrido juron.
Gilyn ji brido i zuvedru klyksma,
I vejus, i zaibus ir erdve,
Ji brido vis gilyn i jura
Is leto jura tapdama.
Kazkur toli seni jureiviai gere
Sugryze is audru, zuvedru klyksmo,
Sugryze is pavoju gere vyna-
Raudona, tirsta tarsi jaucio kraujas.
Jie garsiai juokes ir audru ir moteru,
Tie is pavoju gryze vyrai...
Tik vienas ju tylus sedejo visa vakara.
Jis laike tuscia vyno taure rankoj-
Supjaustytoj tinklu, isestoj drusku.
Jis zvelge i save gilyn
Ir mate moteri rausvais saulelydzio plaukais
Is leto brendancia i jura.
Pakele galva ir paskui
Paleido sienon tuscia vyno taure.
Visi nutilo...
Ir tyloj zibejo sukes.
O moteris,
Rausvais saulelydzio plaukais
Is leto brido,
Tapdama pavojais,
Zuvedru klegesiu,
Audra
Ir jura...

Justinas Marcinkevičius

Iš poemos "Siena"

Ak, moterys,
atsiminimuose gyvenančios,
atsimenančios
šio pasaulio pradžią,
šviesos ir nuodėmės gimimą,
atsimenančios
kaip iš jūrų putų
tarytum iš naktinių marškinių
išėjo dieviškoji Afroditė
atsimenančios
visą Trojos karą
ir tebelaukiančios
(ak, vis dar tebelaukiančios)
mieste užtrukusio
gudruolio Odisėjo
ir saugančios kaip ištikimybę
jo sūnų ir jo lanką.
Ak, moterys
atsiminimuose gyvenančios
ir todėl
tiek daug atleidžiančios!
Atsiminimai -
tai jūsų vystyklai
ir jūsų įkapės.
Atsiminimai -
tai jūsų antras kūnas,
kuriame jūs niekad neišnykstat
ir nemirštat.

ačiū ačiū būsiu nekukli, jeigu pasakysiu, kad laukiu dar?...
geros dienos

Justinas Marcinkevičius

Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būt saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būt vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
Tu esi viskas drauge
TU ESI MOTERIS

kiek cia graziu zodziu

O gal turit graziu zodziu, kad mano beveik 2 metuku vaikas uzrasytu seneliui ant savo gamybos atviruko? Seneliui bus 55 metai

Tik koki trumpa ketureili ar panasiai, nes daug netilps

Gal zinot kur rasti toki netrumpa tekstuka pavadinimu "Kol dar nebuvau mama"? Labai reikia.

Kol dar nebuvau mama,
Darydavau ir valgydavau karštą maistą.
Mano rūbai nebuvo dėmėti.
Telefonu kalbėdavau ramiai.
Kol dar nebuvau mama,
Miegodavau tiek, kiek norėdavau.
Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai nuėjau gulti.
Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien. Kol dar nebuvau mama,
Tvarkydavau namus kasdien.
Ir niekada nesuklupdavau ant žaisluų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių...

Kol dar nebuvau mama,
Net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama,
Niekas nebuvo manęs
Apkakojęs,
Apvėmęs,
Apkramtęs,
Apsisiojęs,
Apžnaibęs savo mažais pirščiukais.
Kol dar nebuvau mama,
Pilnai atsakiau už savo protą,
Savo mintis,
Ir savo kūną.
Miegodavau visą naktį.

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau nakti
Žiūrėdama į miegantį vaiką.
Kol dar nebuvau mama,
Niekad nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas...tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...