QUOTE(Pingvinukas @ 2007 05 29, 10:45)
cia dar biski
Plaukuose jau sužvilgo sidabras, Bet tai nieko - gražesnis tapai. Tavo meilės šypsnių paliesti Dideli juk užaugom vaikai. Aš už daug ką turiu tau dėkoti: Ir už meilę, kurią man davei, Ir už tai, kad išmokei šypsotis, Ir už tai, kad beslystant laikei.
Iš Jūsų išmokome kantrybės. Iš Jūsų išmokome tiesos. Ąžuolo ir geležies stiprybės, Meilės darbui, duonai pagarbos.
Ačiū Tau, Tėveli, už jaunystę mūsų, Už polėkį, laimingasias dienas, Už meilę, kurią gavome iš Jūsų, Už viską dėkojame mes iš širdies.
Tėvų namai - brangiausias lizdas, Švenčiausia Žemėje vieta. Tegul likimo nuožmūs vėjai Čia neužklysta niekada. Tegul tėveliams mylimiesiems Bus šilta ir jauku namuos, Tegul dar šimtą laimės metų Raiba gegulė iškukuos.
Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra - tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
(abiems tėvams)
Norėciau sugrąžint dienas man paaukotas
Norėčiau sugrąžint jaunystę, ateities planus
Jei galėčiau , atiduočiau svajones sparnuotas,
Bet Dievas mato, aš to negaliu
Iš jūsų laiko pastačiau sau būstą,
O iš jaunystės jūsų pasisiūdinau rūbus.
Jūsų svajonės man nuo šiol paklūsta,
Jei tai grąžinčiau, tapčiau beturčiu.
Aš lygiai taip, kaip jūs mane išmokėt,
Tą patį atiduosiu, tik saviems vaikams.
Mielieji, ačiū, kad klaidas parodėt,
Kaip nuostabu mylėt ir būti mylimam.
Tu-mano medžio šaknys,
Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle.
Tu- mano medžio šaknys, o mama- sula.
Tu- mano paukščio snapas,
Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde.
Tu- mano paukščio snapas, o giesmė- mama.
Tu- mano vilko iltys,
Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta.
Tu- mano vilko iltys, letena- mama.
Tu- mano kelio kraštas,
Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta.
Tu -vienas kelio kraštas, kitas- mama.
Aš- kūrinys iš jausmo nulipdytas,
Nežinomų pasauliui skulptorių ranka,
Esu be galo laikina.
Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj,
O aš vis vien laiminga, nes yra
Šešėlis medžio,
Paukštis laisvas,
Vilko kauksmas,
Kelio dulkės,
Kuriuos lyg kraitį man sukrovė tėtis įr mama.