Po Kurzemę automobiliu

Kelionėje maniau, kad po jos įmesiu Latvijos temelėn kelių labiausiai nustebinusių vietų nuotraukas. Bet kai pradėjau jas atrinkinėti ... Nusprendžiau, kad geriau rašyti atskirą reportažą. Tuo labiau, kad ir draugai dažnai prašo konsultacijų apie keliones po Latviją, klausimų apstu ir SM temose. Gal kažkam pravers...

Kurzemę įsimylėjau dar studentiškais laikais, prieš beveik 20 metų. Man tai pats gražiausias, pats turtingiausias tiek savo gamta, tiek istoriniais ir kultūriniais objektais Latvijos regionas. Pradžioje čia karaliavo kuršių ir lyvių gentys (beje, kuršiai kitapus Baltijos buvo laikomi dar baisesniais plėšikais už vikingus), XII-XIV a. įsikūrė Livonijos ordinas, jam nusilpus hercogas Jekabs (liet. Jokūbas dideliam mūsų sūnaus džiaugsmui) įkūrė Kurzemės hercogystę, kurioje buvo išvystyta manufaktūra, gaminamas metalas, ginklai, laivai, vyko prekyba su visu pasauliu. XVIa. pabaigoje Kurzemės hercogystė netgi turėjo kelias kolonijas: Gambiją Afrikoje, Tobagą Centrinėje Amerikoje ir Eidsvolo geležies kasyklas Norvegijoje. Deja, didžiųjų tautų apsuptyje esančiai mažai karalystei ilgai gyvuoti nebuvo lemta ir nuvarginta nuolatinių švedų ir rusų žygių, galiausiai XVIIIa. Kurzemė buvo galutinai įtraukta į Rusijos imperijos sudėtį. Nuo tada jos istorija nedaug skyrėsi nuo Lietuvos.

Su šeima po Latviją daugiau ar mažiau keliaujame kasmet. Tad ir Kurzemė per tą laiką, rodos, skersai išligai išmaišyta. Tačiau kai šiemet staiga griūvo atostogų planai, nebegalėjome atsitraukti tolėliau nuo namų, o vaikai vistiek zyzė kelionės už Lietuvos ribų, Kurzemė pasirodė geriausias sprendimas. Pradžioje susidėliojau kelis objektus, kuriems vis neužtekdavo laiko aplankyti, po to dar kelis, kur buvome dar tada, kai mūsų vyresnėliai tebuvo kūdikiai ar žengė pirmus žingsnius, tada dar kelis, kuriuos aplankyti tiesiog būtina kiekvienoje kelionėje į šį regioną (ne paslaptis - latviai turi nemažai vaikams skirtų atrakcijų, pro kurias mūsų berniukai niekada neleidžia pravažiuoti). Ir supratau, kad per kelionei skirtas 4-5 dienas visko vistiek pamatyti nespėsime ... Kaip ir paprastai darau tokiais atvejais, pasirinkau pagrindines kelionės "temas" ir tuomet sugulė 5 dienų maršrutas po smiltainio olas, krioklius ir švyturius, kurį dar paįvairinome pakeliui esančiais gamtos takais (esame dideli jų mėgėjai, o latviai turi labai gerai paruoštų), Livonijos ordino pilių griuvėsiais ir, žinoma, vaikams skirtomis pramogomis.

Skaitysiu

1 diena

Iš namų galime pajudėti tik apie pietus. Jau išjudėję iš kiemo ekspromtu keičiame maršruto pradžią - vietoje labai dažnai važinėjamos atkarpos per Liepoją apsisprendžiame sukti per Skuodą ir latvišką Priekulę. Pirmas stabtelėjimas ten. Miestelio centras remontuojamas, bet pamankštiname kojas prie Priekulės simbolio - Zviedru (Švedų) vartų, prie kurių puiki proga papasakoti, kodėl tie švedai latvių istorijoje tokie "ypatingi" (jų vardu šioje kelionėje bus pavadinti dar keli objektai):

Čia pat ir barono Korfo pilies bokštas (gražu, bet specialiai dėl jų sukti iš kelio neverta):

Nuo Priekulės smagiu žvyrkeliu (trumpinam kelią, bet galima ir asfaltu), pradžioje labai kalvotu, po to siauru ir vingiuotu, šaunam Aizputėn. Tai vienas seniausių miestų ne tik Kurzemėje, bet ir visoje Latvijoje. Jo pradžia - XIIIa. pastatyta Livonijos ordino pilis:




Ant gretimos kalvos stovinti bažnyčia pastatyta buvusios kuršių pilies vietoje (Kurzemėje ir Ziemgalėje daug kur taip: greta Livonijos ordino pilies griuvėsių - baltų genčių piliakalniai):


Visai šalia XVIIIa. vandens malūno užtvanka ir tebeišlikęs pastatas:


Taip pat ir keli išlikę dvaro pastatai, bet link jų jau nebesukam, nes esam buvę ir taupom laiką. Dėl tos pačios priežasties nuošalėje paliekam ir senamiestį (tarp Janio, Katolu ir Atmodas gatvių), kurio mediniai namai taip pat pripažinti Europos paveldu.

Kitas sustojimas - keli kilometrai šiauriau Kuldygos esantys Riežupės smėlio urvai. (Logiškiau buvo pirma aplankyti Kuldygą, bet jau vakarėja, tad bijome pavėluoti į iki 18val. dirbančius urvus - krioklys ir Kuldygos senamiestis gi atviri visą parą.) Urvus rasti nėra labai sunku: iš miesto pervažiavus senąjį Kuldygos plytinį tiltą reikia sukti į kairę, o toliau visur yra nuorodos. Nuo automobilių aikštelės dar tenka apie puskilometrį paėjėti miško taku. Urvai privatizuoti, todėl įėjimo kaina sąlyginai didelė (berods, 4 latai suaugusiam, 2 latai vaikui), o mainais gauni tik neilgą pasivaikščiojimą po urvus, kuriuose apie 100 metų buvo kasamas smėlis, naudotas stiklo gamybai, ir mėgėjišką mistifikuotą pasakojimą. Bet vieną kartą tuos urvus pamatyti visai įdomu. Turintiems uždarų erdvių baimę - urvai gana siauri:


O kai kur tik keliais praeinami :


Mūsų vaikams labiausiai patiko, kad vaikščiojama pasišviečiant žvakėmis. Suvenyrų kolekcionieriams verta įsigyti bilietų kioskelyje ir maišelį, į kurį galėsite įsipilti smėlio ir susidėti visus "turtų", "meilės" ir kitokius susirinktus akmenukus.

Po urvų grįžtame į Kuldygą. Mašiną parkuojame centrinėje aikštėje prie turizmo informacijos centro (bent jau vakare tikrai nemokama), čia pat apsirūpiname pavakariais (nes pietūs buvo ankstyvi, o vakarienė, panašu, bus vėlyva) ir traukiame apžiūrėti krioklio.

Kuldyga Kurzemės hercogystės klestėjimo laikais buvo jos sostinė ir pagrindinis uostas. Šiame mieste gimė ir pats hercogas Jekabas. Mieste išlikęs gražus tuos laikus menantis senamiestis, kuriame, beje, filmuota nemažai filmų. Kuldygoje lankomės beveik kasmet. Bet šiemet ji mus pasitinka nerealiai išgražėjus po visų remontų, net ir apleisti pastatai papuošti gėlėmis, "freskomis". Pakeliui link krioklio - žvilgsnis į pėstiesiems skirtą Liepojos gatvę:


Dėl šių kanalų Kuldyga dar kartais vadinama latviškąja Venecija:


Atsinaujinęs parkas:


"Gėlių upė":


Kuldygos senamiestis (kaip, beje, ir beveik visų Kurzemės miestų) išskirtinis savo medine architektūra. Prie pat tilto plytą imituojanti medinė namo apdaila:


Ir, žinoma, plačiausias Europoje (virš 200m) krioklys Ventas rumba:

Šiemet vanduo Ventoje gerokai pakilęs, todėl krioklys tikrai platus - po tą dešinįjį išsikišimą esame nekart braidę ar vaikščioję net nesušlapdami kojų. O šiemet tik nusileidžiam prie vandens ir tiek.

O čia jau vaizdai į krioklį ir beveik 250 metų senumo plytų tiltą iš kitos Ventos pusės:




Už gelbėjimo stoties esančiame medžio skulptūrų parke užkandžiaujame, po to vistiek nesusilaikome neįmerkę kojų į krioklį.

Kuldygoje dar būtina pamatyti aukščiausią Latvijoje Alekšupytės krioklį (4,5m aukščio). Aš anksčiau galvojau, kad jis dirbtinis, susidaręs dėl užtvankos, bet radau informaciją, kad visgi natūralus, o malūnas buvo pastatytas tik norint panaudoti krioklio jėgą. Tai šiemet jau žvelgiau į šį krioklį kitomis akimis. Tik kelionės metu jo aplinka buvo remontuojama, tai nuotraukos nebus.

Na, ir jei pro šalį praeisite parko pakraštyje sustatytas patrankas, tai gal įdomu bus sužinoti, kad jos taip pat išlikusios iš hercogo Jekabo laikų. Šis valdovas, kaip ir dera stiprioms viduramžių valstybėms, buvo labai stipriai apginklavęs savo karalystę: Kurzemės miestuose ir laivuose buvo net 1800 patrankų. 43 iš jų išlikusios Kurzemėje iki šiandien - jas galima pamatyti ne tik Kuldygoje, bet ir Ventspilyje, Sabilėje ir kituose miesteliuose.

Iš Kuldygos sukame į vaizdingą Abavos slėnį. Trumpam stabtelim Rendos gyvenvietėje prie Ivandės upelio krioklių (rodyklė pačiame miestelio centre). Vakaras, apsiniaukę, tad po tankia medžių lapija ganėtinai tamsu ir nuotrauka nelabai vykus:


Be to, priešingai nei Ventoje, Ivandėje vandens labai mažai. Įsivaizduoju, kad esant pavasariniam polaidžiui šis kriokliukas nepalyginamai įspūdingesnis. Beje, neapsirikite - kriokliai yra du - nuo šio iki kiek mažesnio antrojo veda lentų takas.

O paskutinis šiandienos objektas - smiltainio olos Maras kambari. Rodyklė nuo Kuldygos - Sabilės kelio į olas yra, bet tik važiuojant nuo Sabilės pusės. Net ir žinodami tai eilinį kartą nusukimą prašokame, bet apsisukę grįžtame. Ola, panašu, nedažnai lankoma - apie tai sprendžiame ir iš nedaug nuvažinėto siauručio keliuko, ir iš nenusiaubtos aplinkos, kaip kad būna prie nuošalesnių objektų. Informacinėje lentoje pasižiūrime, kad yra du keliai - nusprendžiame vienu eiti, o kitu grįžti. Į priekį pasirenkame taką palei upę, kuris netrukus dingsta net man pečius siekiančiose žolėse ir krūmuose, vaikus laikome už rankų, nes baisu pamesti. Vyras šaiposi, nes pasakojau, kaip mes dviračiais privažiavę prie pat olų pietavome. Man ir pačiai tas atrodo neįtikėtina, tačiau išlikę lentų takeliai, tiltukai, rodo, kad tako čia tikrai būta. Ir didžiąją olą už kelių šimtų metrų randame:


Mažesniųjų olų nusprendžiame tokiomis sąlygomis nebeieškoti. Tačiau užkopę į šlaitą randame visai padoru kelią, o grįžę juo prie stendo pastebime, kad stendas visas nurašinėtas latviška fraze "pa labi", kas reiškia "į dešinę", t.y. į tą kelią, kuriuo parėjome. Na, bet mes, kaip padorūs keliautojai, į kitų paliktus užrašus nekreipėme dėmesio , nors latviškai ir visai pusėtinai suprantame.

Šiai dienai viskas. Nors pakeliui dar Sventes malūnas, bet prie jo grįšime ryt. O šiandien sukame į kempingą "Abavas rumba", esantį prie Abavos upės krioklio. Įvažiavimas (lyg ir įėjimas) prie krioklio mokamas, nakvynė taip pat. Bet apie 21val. šlagbaumas pakeltas ir nieko aplink nesimato, tad sukame į apytuštį (be mūsų tik dar vien kompanija su palapinėmis ir viena be jų) kempingą. Prieš kelis metus teko nakvoti čia karštą savaitgalį - žmonių buvo visas skruzdėlynas . Įsikurę ir pavakarieniavę dar aplankome krioklį, nors ir temsta. Pasakoju vaikams, kad latviai Abavą laikė šventa upe, o krioklyje krikštijo savo kūdikius. Didieji juokiasi, kad ir Jokūbas čia pakrikštytas, mat prisimena nuotrauka, kur aš su Jokūbu pilvuke guliu šiame krioklyje. Dabar taip nepagulėčiau - ir prietemoje matyti, kad Abava, kaip ir Venta, gerokai vandeningesnė.

2 diena

Nuo pat ryto viena po kitos prašniokščia liūtys. Trumpos, bet stiprios. Laimei, kempinge pavėsinės su stogu, tad susitempiame ten visą savo mantą ir ruošiamės kelionėn. Bet prieš išvykdami nepraleidžiame progos išsimaudyti (nors oras nėra labai šiltas, bet vanduo per ankstesnius karščius įšilęs) ir pabraidyti po krioklį, šalia kurio nakvojome:

Dėl pakilusio vandens srovė tokia stipri, kad iš apačios prieiti jokių šansų, o tuo labiau pagulėti, kaip ankstesniais metais.

Išvažiuojant iš kempingo šlagbaumas jau nuleistas, bet prižiūrėtoja pakelia ir moja mums linkėdama laimingo kelio. Didelei jos nuostabai mes prisipažįstame, kad nesumokėjome nei už įvažiavimą, nei už nakvynę. Už sąžiningumą gauname nemažą nuolaidą. Ir sukame Sventės malūno link. Jį vedantis keliukas užsibaigia sodybos kieme, tiksliau kelią pastoja ožys. Bet šeimininkė praleidžia mus iki upės, kur, pasirodo, irgi galima apsistoti nakčiai. Pagal aprašymą kažkur turėtų būti malūno griuvėsiai, bet mes jų neieškome. Mus dominanti atrakcija - lyno kelias per Abavą - čia pat:

Kai čia veikė malūnas, žmonės iš kito kranto, nenorėdami sukti lanko iki nearti esančių tiltų, naudojo šį "kelią" maišams kelti: pradžioje lynu į malūną keliaudavo grūdai, o po to grįždavo sumalti miltai. Dabar gi vietoje maišų galima pabūti patiems:


Man diržas be jokių saugų ir medinis kablys vietoje stabdžio pasirodė baisiai, tad "maišu" būti neišdrįsau, bet mano šeimynos vyrai (na, mažiausias tėčiui ant kelių) važinėjosi pirmyn atgal su dideliu malonumu (3 kelionės į kitą krantą ir atgal kainuoja 0,5 lato, galima savarankiškai keltis maždaug nuo 130cm ūgio, kreiptis į sodybos šeimininkę).

Kitas sustojimas Sabilėje. Miestelis įrašytas į Gineso rekordų knygą, kai šiauriausio pramoninio vynuogyno vieta. Tad ir mes pirmiausia sukame prie miestelio simbolio:


Už nedidelę kainą galima pasivaikščioti po vynuogyną, užkopti ant jo kalvos, kurios aukštis nuo papėdės 33,7m, paskanauti vyšnių (vynuogės dar neprisirpusios). Bet mes tą atrakciją jau apturėję, tad pasižvalgymui į tikrai įspūdingą Abavos slėnį renkamės visai greta sūksantį Sabilės piliakalnį (vynuogynas kairėje pro medžius šviečias):




Sabilė garsi ne tik vynuogynu, bet ir hercogo Jokūbo laikus menančiu centru, įvairiais amatais ir amatininkais. Būtinai patarčiau apžiūrėti Pedvalės meno muziejų po atviru dangumi (nors yra ką ten pamatyti ir po stogu) - jis man paliko nepalyginamai didesnį įspūdį nei mūsų Europos parkas, nors esminė idėja panaši. Tačiau nuo pat pirmų kelionių mane stebina Sabilės žmonės. Va, viena savo kiemą (Rigas iela 17, beveik Sabilės centre) išpuošė daugiau nei 100 lėlių:


Kitas surinkęs įvairiausias kolekcijas: pradedant nuo 2000 kojinių 2000-iesiems metams, kilimais iš surinktų kaklaraiščių ir baigiant žaislų kambariu, iš kurio nėjo ištempt mūsų mažosios. Tiesa, nuotraukų iš tos kolekcionieriaus nebus, nes viskas eksponuojama labai mažose erdvėse, nėra to įspūdžio fotografuojant. Bet kas mėgstat pabendrauti su keistais žmonėmis, būtinai užsukite į "Zeku krogs" (liet. "Kojinių užeiga"), kuris randasi Blaumana iela 4 (važiuojant link Zviedru cepure yra rodyklė nuo pagrindinio kelio): ir įdomių istorijų išgirsit, ir pamatysit, ko nematę, ir naminio vyno paragausit.

O mūsų kelias toliau veda į Zviedru cepure. Neabejoju, kad šią kalvą ir prie jos įsikūrusį sporto centrą puikiai žino kalnų slidžių mėgėjai. O vasarą čia veikia vasaros rogučių trasa:

Lyginom ją su Anykščiuose veikiančia ir balsai pasidalino po lygiai. Vieniem labiau patiko "Švediška kepure" (kalvos pavadinimo vertimas), nes trasa atrodo ilgesnė ir įdomesnė, kiti saugiau ir smagiau jautėsi ant Kalitos kalno Anykščiuose. Bet kuriuo atveju pramoga patiko absoliučiai visiems, net ir pačiai mažiausiajai, lėkusiai su tėveliu ar mama.

Papietavę važiuojame link Virsaišu krioklio, esančio ant mažyčio bevardžio Virbupes upės intako. Senokai norėjau jį pamatyti, bet vis atsimušdavau į labai skurdžią informaciją, mat krioklys gerokai pasislėpęs ir atrastas viso labo 1998 metais. Bet šiemet "susižvejojau" viską, ką sugebėjau, dar ir Sabilės turizmo informacijon užsukau tuo klausimu ir ryžausi. Iki krioklio reikia važiuoti Sabiles-Stendes keliu. Pravažiavus gilų Virbupės slėnį ant kalno kairėje rodyklė į Mazsili daigyną. Sukti ten ir prie administracinio pastato klausti kelio prie krioklio (reiks truputį pagrįžti, bet rodyklės nėra). Tuo keliuku pavažiavus apie kilometrą prašoma palikti mašiną ir dar kilometrą eiti pėsčiomis. Mano sužvejotoje informacijoje rašoma, kad pėsčiomis reikia eiti 3 kilometrus, bet, spėjame, kad ėjome vidurkį - apie 2km ar šiek tiek daugiau į vieną pusę. Takas (nebe kelias) vingiuoja visiškai laukiniu mišku to bevardžio upeliuko pakrante, bet raudonos markiruotės daugiau nei pakankamai, kad nepasiklysti. Tankūs medžiai slepia mus nuo eilinio lietaus, desertui prisiuogaujame ir mėlynių, ir žemuogių, ir aviečių, kol atsiveria visus lūkesčius pranokstantis vaizdas:




Kriokliukas nedidukas, vos 1,7m, bet tikrai labai labai gražus net ir ne vandeningą vasarą. Man tai pats pačiausias visos kelionės objektas.

O grįžtant įsilija ne juokais. Nors dar nėra labai vėlu, bet suprantame, kad Pasakų tako šiandien nebeįveiksime, tad prašomės pasistatyti palapines šalia tako įsikurusiuose "Imulas" svečių namuose. Savininkas užsireikalauja 15 latų, tad mes supykę pavažiuojame puskilometriu toliau iki "Plosti" kempingo (Sabiles - Kandavos kelio 9km). Čia už 15 latų mums pasiūlo namelį aukštame Abavos skardyje. Tačiau mes pasirenkame nakvynę palapinių aikštėje ant pat Abavos kranto už 5 latus. Tiesa, pilant lietui, matome du didelius jos minusus - statokas šlaitas neįvažiuojamas, todėl automobilį tenka palikti tolokai nuo palapinės, ir tvirti mediniai suolai ir stalai toje aikštelėje neturi stogo. Bet ištaikę tarpus tarp liūčių ir palapines pasistatome, ir valgyt išsiverdame, ir visai sausai, kaip tokią lietingą dieną, sugulame miegoti.

Kai kur būta, kai kur nebūta, todėl ypatingai smagu skaityti apie nelankytas vietas. Tikrai kada pravers kokiai savaitgalinei kelionei

3 diena

Rytas saulėtas ir labai šiltas. Pakuojame išdžiuvusias palapines, pirmąkart šioje kelionėje nusivelkame megztinius. Su dičkiais pakalbame, kad buvo dvi olų-krioklių dienos, o šiandien nusimato Gamtos takų diena. Pradedame nuo to, ko nebespėjome vakar - Pasakų miško (Pasaku mežs) prie "Imulas" svečių namų, įsikurusių prie pat Sabilės-Kandavos kelio. Jo išskirtinumas tas, kad tai ne tiesiog pasivaikščiojimas po mišką su pasakų herojų skulptūromis, o kartu ir labai azartiškas pažaidimas. Praėjusį kartą takas buvo pasakos apie tris paršiukus tema, tad šįkart vyresnėliai mažajai ta proga net pasaką perskaitė praeitą vakarą. Tačiau šiemet skulptūros naujos (ir jų kiek mažiau - berods, 8 stotelės) - apie miško gyvūnus. Pvz. ridename kamuoliukus į zuikio olą ir skruzdėlyną:




Čia visai "lietuviška" atrakcija - reikia sumėtyti "gegutės kiaušinius" į krepšius-lizdus:


O labiausiai visiems patiko "lapės medžioklė": kol specialiu loveliu rieda kamuoliukas reikia įveikti kliūčių ruožą:


Kamuoliukus, o taip pat aprašymą, taškų skaičiavimo lentelę ir medalį žaidimo nugalėtojui galima gauti pas užeigos barmenę. Prieš 7-erius metus už tai teko susimokėti, bet šiemet jau nebeprašo nieko. Beje, barmenė, kaip ir prieš 7-erius metus, šneka tik latviškai. Aprašymas irgi tik latviškas, bet iš esmės labai daug suprasti ir nereikia - tik kiek kartų ridenti/mesti kamuoliuką kiekvienoje stotelėje. Na, dar yra pažintiniai aprašymai apie gyvūnus, kurių skulptūras matome prie žaidimo vietų. Bet apie juos ir patys be vargo galime vaikams papasakoti, jei jiems įdomu. Pačioje užeigoje bent jau prieš 7-metus galima buvo paragauti skanių latviškų patiekalų. Bet šiemet čia nepietaujame: ir dėl to, kad nespėjome praalkti, ir dėl to, kad vėl kaupiasi juodi debesys.

Iš "Imulas" tiltu pervažiuojame į pietinį Abavos krantą, o ten tuoj posūkis į kairę į Velnakmens un Velnala (Velnio akmuo ir Velnio ola). Legenda pasakoja, kad velnias nešęs didelį akmenį žmonių garbinamai Abavai užtvenkti, kad ji toliau nebetekėtų. Visai nedaug tebuvo likę, tačiau, kaip visada sugiedojęs gaidys, tad velnias išmetęs akmenį, o pats skradžiai žemę prasmegęs. Tai tas akmuo dabar ir guli prie pat Abavos šlaito:


O kur velnias prasmegęs, atsirado ola. Išilgai stataus skardžio vingiuojančiu takeliu einame ir link jos, bet takas užsibaigia ties šviežutėle žemių nuošliauža, gal net po šio nakties lietaus atsiradusia. Per pažliugusią tyrę praeiti be šansų, o dar audra visai čia pat grasinasi žaibais ir griaustiniais - nenori velnias, kad mes pamatytume, kur jis slepiasi. Tad įsiamžiname tako pabaigoje (kažkur visai netoli šiame šlaite turėtų būti ir ola):


Ir tekinom pasileidžiam link mašinos, bet ją jau pasiekiam pliaupiant lietui. Iki kito sustojimo - Kandavos miestuko - dar spėjam išlįsti iš po lietaus debesies, bet jis vistiek slenka mūsų kryptimi, todėl ir Kandavoje ilgai neužtrunkame. Trumpam stabtelim pervažiavę didžiausią, pasak vietinių, netašytų akmenų tiltą Latvijoje (šiaip Kurzemėje, o ir visoje Latvijoje tų akmeninių tiltų palyginus daug):


Apeiname piliakalnį su Livonijos ordino pilies griuvėsiais:




Apžiūrime jo papėdėje baigiamą įrengti (dar tebedažomą) buvusios pilies maketą:


Stabtelime prie vieno iš giliukų, kurie irgi atsirado mieste jau po paskutinio mūsų vizito (už jo matyti dalis hercogo Jekabo laikus menančio Parako bokšto):


O senamiesčiui (irgi mažučiui), kur planavome papietauti, audra laiko jau nebepalieka. Kadangi praalkę ne tik mes, bet ir mūsų automobiliui reikia dujų, tai nusprendžiame užvažiuoti į Talsus. Latvijoje nėra tokių problemų su dujomis, kaip Estijoje, bet važinėjant mažesniais keliais degalinės su dujomis retos(va, ir dabar nuo pat Kuldygos nematėme nei dujų, nei didesnių degalinių apskritai). Tad dėl jų paprastai užsukame į didesnius miestus. Lietus visą kelią merkia be perstojo, pila kaip iš kibiro ir Talsuose - papietavę iki automobilio jau brendame iki kauliukų vandenyje.


Papildyta:
Nukabinu nosį, kad Laumu gamtos parkas ir vėl "nuplauks" (kažkaip stebuklingai nesiseka mums į jį papulti). Vistiek nusprendžiame važiuoti link jo. Ir privažiavus kelias valandas pilęs lietus stebuklingai liaujasi, net išsigiedrija. Trumpai apsitariame, kad nakvynei čia nestosime (nors yra kempingas) - visi nori pajūrin, todėl turime maždaug tris valandas laiko, jei vėl kokia audra neužeis. Visų takų tikrai praeiti nespėsime. Planuojame išbandyti neseniai atsiradusį "skraidančių lėkščių golfą", bet personalas atkalba, kad trasa ilga, o inventorių galime gauti tik valandai - jie po to užsidaro. Tad už 8 latus įsigijame šeimyninį bilietą takams. Nors gamtos parkų ir takų esame praėję nemažai, bet tokio dar nematėme :


"Atsižymime" privaloma tvarka ir einame į vaikų labiausiai geidžiamą Sporto taką:


Pažliugęs miškas, balos, slidūs rastai kliūtis dar labiau apsunkina, bet vaikai krykščia. Šitą bent po 3 kartus įveikinėjo (o įmirkusių maišų sunkumas - net aš neatsilaikiau):


Po jo renkamės parkui pradžią davusį bičių taką :


Panašu, kad šiame take yra galimybė apsirengti bitininko aprangą ir žvilgtelti į avilio vidų, o gal net korį pačiam išsiimti. Bet mes jau nebeturime pas ką pasiklausti. Tai tik žvilgtelime į avilius iš išorės.

Po šio tako vaikus dar užkabina minigolfas. (Vėliau, jau Ventspilyje, atminčiai iš šios kelionės visi nusipirks po žaislinį golfo rinkinį.) Bet ir vėl prapliumpa lietus... Į Laumas būtinai dar grįšime visai dienai (gi nė pusės neapėjome). O dabar judam link Rygos įlankos ir renkamės vietą nakvynei. Vos užsiminus apie kempingą ant jūros kranto vyras nutraukia: "Važiuojam ten". Dar planuojame stabtelti Rojoje rūkytos žuvies - labai skanią prieš kelis metus pirkome visai netoli pagrindinio kelio. Tačiau nei vienas nepamename tikslios vietos, o paklausti nėra pas ką - dėl lietaus gatvės visiškai tuščios.

Nors liūčių esame merkiami jau antra diena, bet "Melnsils" kempingas mus pasitinka tokia liūtimi, kad valytuvai nebespėja valyti lango. Aprimus išsiaiškiname kainas; aš dar purkštauju, kad pieva palapinėms atrodo, kaip viena didelė bala (panašu, kad dėl to ne viena mašina vėliau apsisukdavo ir išvažiuodavo), nėra jokio stogelio nuo lietaus, bet šeimos vyrai sužavėti vos už kelių metrų teliuskuojančios jūros ir nepalenkiami. Paklausiu, ar užlijus galėtume pasinaudoti nuomojama pavėsine vakarienei ir gavus teigiamą atsakymą nusileidžiu. Stojame. Kaina mūsų šeimynai su 2 palapinėmis 8,5 lato. Vėliau jau nebesigailiu nė lašo. Va, vaizdai po liūties - automobilių stovėjimo aikštelė:


Dviguba vaivorykštė su atspindžiu vandenyje :


Ir romantiškieji dviviečiai nameliai , kuriuose naktis kainuoja 15 latų:




Nereikliems patogumams (nes kempinge yra tik tvarkingi tualetai, geriamas vanduo ir dušas su saulės šildomu vandeniu) labai rekomenduoju. O mes nakvojome už kalnapušių eilės nuo šitų namelių. Bet irgi visą naktį jūra teškenosi, rodos, čia pat už palapinės .

Tiesiog žavinga puikios šeimos kelionė Kuržemė kol kas yra mano svajonių sąrašo viršuje, labai tikuuosi ten apsilankyti O atvirai sakant, Baltikė ir jos šeima verti didžiausio pagyrimo - vat taip aš įsivaizduoju vaikų lavinimą ir auklėjimą. Mano manymu, vaikai, tiek patyrę vaikystėje, užaugs visapusiais žmonėmis To ir linkiu šiai fainai šeimai

4 diena

Su vyresnėliu planavome pasinaudoti romantiška galimybe: ryte pasitikti iš Rygos įlankos kilančią saulę, o vakare ją vėl palydėti į jūrą Ventspilyje. Deja, saulėtekį dar slepia debesys, bet netrukus išsigiedrina. Ir pusryčius gaminame bei pusryčiaujame ant jūros kranto. Tik vanduo ledinis - maudytis ryžtasi vos pusė šeimos, nors oras tikrai šiltas. Rygos įlankoje tokį ledinį vandenį vidurvasarį radome pirmąkart.

Pagal planą šiandien - švyturių diena, nes važiuosime jūros pakrante. Jau vakar vakare stebėjome mirksinčius Kolkos ir Mersrags švyturius. Ir šiandien pirmas sustojimas Kolkas rags - vietoje, kur susiduria Rygos įlankos ir atviros Baltijos (o tiksliau Irbės sąsiaurio) vandenys. Automobilių aikštelė prie rago mokama: 1val. - 1latas. Taupantieji gali iš kelių P131 ir P124 susidūrimo žiedo sukti ne link rago, o į Kolkas priežu dabas taks (Kolkos pušų gamtos takas). Takas su vėjo apipustytomis ir kitokiomis įdomiomis pušimis šiemet atnaujinamas, todėl neveikia (kaip, beje, ir kiti mus dominę Šliterės nacionalinio parko takai). Tačiau jo pradžioje esanti aikštelė apytuštė (poilsiauja keli kemperiai) ir nemokama. Tiek, kad iki rago truputį tolėliau paėjėti teks, betgi pajūriu tai vienas malonumas. Bet mes tą išsiaiškinome vėliau, o link rago ėjome nuo mokamos aikštelės. Tad pirmiausia paminklas "Paimtiems jūros". Žmonėms, laivams ir lyvių žemėms...:


O čia jau pats Kolkos ragas su švyturio griuvėsiais:

Kolkos ragas - ypatingas: pro šalį eina vienas judriausių laivybos kanalų, o Kolkos sekluma tęsiasi net 6 jūrmyles nuo kranto, todėl nepaisant to, kad švyturiai čia buvo naudojami nuo XIIIa., sekluma vistiek yra virtusi didžiausiomis Baltijoje laivų kapinėmis. O ir pats rago švyturys niekaip ilgiau neišstovėdavo - sugriaudavo arba karai, ar audros. Audru darbu šiemet įsitikiname savo akimis: rodos, dar visai neseniai laipiojome po kelių metrų aukščio griuvėsius, o dabar jie jau nedaug aukštesni už dviratį... Tad nuo XIXa. pab. švyturys stovi dirbtinėje, specialiai jam supiltoje saloje.

Kolkos rage maudytis draudžiama (norintiems kiek piečiau jo yra pliažas), bet pabraidymui beveik niekas neatsispiria. Šįkart, vėlgi priešingai negu įprastai, Rygos įlankos vanduo ne tik vėsesnis, bet ir gerokai švaresnis - jūros pakrantėje tiršta dumblių košė. Tad atsisakę minties ir apie maudynes jūroje, judam toliau.

Šone lieka Vaides, Košrags, Mazirbės ir kiti žvejų kaimeliai, kuriuose daug lyvių, fino-ugrų genties, giminingos estams, palikimo. Bet etnografija šįkart palikome nuošalyje, tad toliau turbūt mano kelionės objektas Nr.2 - Šliterės švyturys:

Pats jis nėra aukštas, bet stovi ant aukštos kalvos ir net 5,3km nuo jūros pakrantės, todėl vaizdai nuo švyturio nepakartojami: neaprėpiami Šliterės nacionalinio parko pušynai, jūra, laivai. Plika akimi kuo puikiausiai matos Saaremos salos Sėrvės pusiasalio pakrantė, švyturys, vėjo malūnai (gaila, nuotraukos neperduoda tikrojo vaizdo), o per žiūronus įžiūrime ir mažesnius statinius - iki Saaremos viso labo 34 kilometrai. Virš pušynu matome Mikelbaka ir Irbės (jūroje) švyturius, Irbenės radiolokatorius. Pakeliui nuo Kolkos į švyturį palei pat kelią yra apžvalgos bokštelis, nuo kurio irgi matosi tie Latvijos švyturiai ir radiolokatorius (Saaremą užstoja medžiai), bet užlipus į švyturį to bokštelio vaizdai nublanksta.

Pilių ir dvarų gerbėjams iš Šliterės rekomenduočiau važiuoti į Dundagą, kur yra įspūdinga viduramžius menanti pilis-dvaras. O mes sukame atgal ir lygiagrečiai pakrantės važiuojame iki kitų švyturių.

Sukant į Mikeltornis kaimelį link Mikelbaka švyturio (abu pavadinimą gavę nuo Mikelio seklumos, ties kaimeliu plytinčios jūroje) pasipila lietus - vienintelis tądien, bet specialiai ten, kur neturime galimybės pasislėpti po stogu, nes į Mikelbaką lankytojai neįleidžiami. Nepaisydami lietaus pasivaikščiojame aplink aukščiausią Baltijos švyturį. Švyturys išties aukštas (62m) - gerų kadrų, sutalpinančių jį reikia ieškoti gerokai toliau:


Pagrindiniu plentu dar pavažiavę link Ventspilio nepilnus 10 kilometrų sukame į Irbenę - apleistą karinį miestelį (miestą-vaiduoklį), garsėjantį milžiniškais sovietų šnipinėjimui naudotais ir vėliau paliktais radioteleskopais (mažąjį, kurį galėjo išmontuoti, išsivežė, o du didžiuosius paliko):

Mažesnysis yra tvarkomas ir skirtas grynai moksliniams tikslams, o didesniajame laisvu nuo tyrimų laiku organizuojamos ekskursijos (ateityje ir jį planuojama palikti mokslininkams, tad, ką domina paskubėkit). Mums gi nepasiseka - vylėmės prisijungti prie kokios ekskursijos, kaip ir ankstesnį kartą, bet paaiškėja, kad tądien dėl techninių nesklandumų ekskursijos apskritai nevyksta. Žodžiu, pasiskambinti prieš vykstant tikrai būtina.

Beje, pirmąsyk Irbenėn pakliuvau keliaudama dviračiais praėjus vos kelioms dienoms po sovietų kareivių išėjimo iš šio miestelio. Va, tada tai tikrai pasijutau mieste vaiduoklyje: žemėlapyje jokio miesto nėra, tik miškas, o mums viduryje miško staiga atsiranda betoninis kelias, kažkokie milžiniški neaiškūs įrenginiai, paskui ir pastatai, net visas miestas. Bet visur tuščia, nors vidudienis, nei vieno žmogaus, net sargybos būdelės tuštutėlės. Nors ir labai nuvargę, bet pasijutome tiek nejaukiai, kad visu greičiu nėrėme iš ten nė nestabtelėdami. Ir tik po 10 metų pamačius bukletuką, kviečiantį į radioteleskopą, supratau, kur buvome papuolę .

O tiems, ką domina kariniai dalykai, tai karinio palikimo Kurzemėje tikrai daug - galima atskirą kelionę vien šia tema organizuoti. Kurzemė - svarbi strateginė vieta, tad pradedant nuo Livonijos ordino laikų ir baigiant II pasauliniu karu čia vyko daug didelių mūšių, tarybiniai metais taip pat buvo ne vienas uždaras miestelis, kad ir tas pats Karosta Liepojoje. Zantėje (netoli Tukums) yra vienas įspūdingesnių iš mano matytų karinių muziejų. Bet čia jau ne šios kelionės tema.

Mes iš Irbenės vėl sukame į švyturį, šįsyk seniausią Latvijoje Oviši:

Priešingai nei į kitus švyturius, į Oviši rodyklės nuo pagrindinio kelio nėra. Reikia sukti į Oviši kaimelin vedantį žvyrkelį. O paskui jau nepasiklysit - švyturys beveik prie pat to kelio. Šį švyturį laikyčiau mūsų kelionės objektu Nr.3. Ir įspūdingas ne tiek pats švyturys ar vaizdai nuo jo, kiek įdomiai pasakojo po jį vedžiojanti gidė. Nors ir švyturys gana išskirtinis - dvigubas. Vidiniame bokšte laiptai, ant jo įtvirtintas žiburys, o išorinis, gaubiantis vidinį, yra apsauginis, nes švyturiai dažnai tapdavo strateginiais taikiniais. Va, čia tarpas tarp dvigubų švyturio sienų:

Ir švyturio muziejus vertas dėmesio (priekyje Irbės švyturio su malūnsparnių nusileidimo aikštelė ant stogo maketas, pats Irbės švyturys irgi matosi iš Oviši aikštelės, kaip, beje, ir Sėrvės švyturys Saaremoje):



Beje, Oviši švyturys dirba 10-18val., išskyrus pirmadienį. Kaina, berods, 0,5 lato suaugusiam, 0,2 lato moksleiviui.

Nakvynei stojame vaikų numylėtame Ventspilyje. Šią dieną jau visuose objektuose buvo akivaizdžiai daugiau žmonių, bet Ventspilis net šokiruoja žmonių ir automobilių kiekiu. Ką reiškia pajūrio kurortas vasarą... Net ir jūros pakrante turtingoje Latvijoje...