Vaikai mane varo iš proto

Labiausiai tai su savimi, jauciu, reikia dirbti-pailseti, pasizmoneti ir t.t. Tada atsirastu ir kantrybes, ir ramybes su vaikais. Bet cia lengva pasakyti, realybeje sunku igyvendinti. Man, atsimenu, su vyresniais buvo kazkada toks juodas periodas, kad grizdavau pasiemus is darzelio abu atsisesdavau prie teliko ir bukai spoksodavau, o jie (2,5 ir 4,5m) kuisdavo, versdavo viska, siaubas, gal depresija buvo ar kas, nebepajegdavau tvarkyti ir nuolat eiti is paskos. Nors piktybiniai vaikai nebuvo tikrai. Sutvarkydavau namus tik pries griztant vyrui savaitgaliui, nes kitame mieste dirbo visa savaite. Bet praejo su laiku.
Stiprybes Jums, neleiskit, kad uzliptu ant galvos, susiraskit kazkokios veiklos ar poilsio bent karteli per savaite, tada ir cia reikalai pageres...
P.s. Ir papasakokit, kaip pavyks rubus priminti, jei dar tokia proga pasitaikys

As turiu tik viena dukra, jai dabar 4m, nors ne du- trys vaikai, pabandysiu patarti, ka paciai pavyko is knygu apsisviesti ir praktiskai pritaikyti.

Visu pirma, pagarba vaikui kaip sau lygiam, jo noru, veiklos gerbimas, pokalbis kaip su lygiu, susitarimu kompromisu ieskojimas.pvz, Jei ji uzsiemusi piesia, visa stala apvertusi aptaskiusi, nepradedu reikalauti dabar tuctuojau susitvarkyti, nes laikas gulti. Apie 30 min pries numatoma ejimo miegoti pradzia, primenu svelniai, kad jau baiginek savo darbeli, jau vakaras, greitai eisime miegoti. Taip, pasakau 2-3 kartus. Bet ji tikrai tada pabaigia, ka norejusi, tada tvarkosi.

Antra, vaiko gyrimas ir gyrimas uz net nezymu teigiama elgesi. Kaip as tavimi didziuojuosi, taip tvarkingai susitvarkei savo piesimo stala, tu tokia jau didele! Tu man taip padedi! Tu tikra saunuole, tu tokia protinga! Vaikai nori mus dziuginti, jie stengsis tada musu nenuvilti.

Trecia, demesys. Labai reikia vienam vaikui skirti tik jusu meiles ir demesio doze kasdien. As esu pritaikiusi ejimo miegoti rituala. Vonioje apie 20 min prausiames ir zaidziame, nes labai megsta vandeni. Zaidziame laivus, daktarus, kavine, verdame sriuba, kava, arbata. Tuo paciu jau nuo mazens mokiau pacia muilintis, praustis po dusu, dabar 80 proc savarankiskai nusiprausia ir net gerai issivalo dantis. Tada einame i lova ir turime 4 daineles, kurias jai dainuoju. Jei dar neuzmiega, pasikalbame, aptariame diena. Visada pasakau daug teigiamu dalyku is dienos: tu saunuole, moki jau dalintis zaislais; kaip graziai neislendant spalvini knygute; kaip neskriaudei suniuku ir pan. Po tokio ritualo ji pasilieka ramiai uzmigti, o as pazadu dar uzeiti paziureti, ar ji apsiklojusi. Daug kartu apsikabiname, buciuojames, myluojames.

Skatinu myluotis, rodyti svelnuma. Buciuojame zandukus, rankutes, apsikabiname, kalbame, kad ji man, o as ir tetis jai brangiausi pasaulyje zmones. Kad labai ja myliu pasakau 10 kartu per diena. Ir ji dabar ta pati kartoja mums .

Bet tokius santykius as auginu ir puoseleju nuo pirmos dienos, as neleidau jai kudikiui verkti, reaguodavau is kart, maitinau krutimi iki 15 men, manau, visa tai irgi turi itakos, kad vaikas jauciasi mylimas ir saugus.

Taip pat reikia neuzgozti ir nenumalsinti ''as pats'' noru. Erzino ir mane tas periodas, bet jei ji skatinsime, vaikas daug greiciau taps savarankiskas. Pamenu, dukryte dar nemoka pasakyt, bet pyksta, kad as atidariau stalciu ir suradau jos sauksta. Tada dariau taip- atitaisome padeti, padedu sauksta atgal ir ji pasiima pati. Sakydavau- oi atsiprasau dukryte, as pamirsau, kad tu jau pati moki! Tu mano saunuole!

Taigi, brandinant tokius stiprius emocinius santykius, ta kasdiena ir buitis irgi tampa lengvesne, nes vaikui nereikia kovoti del demesio... Bet vat tokie dalykai yra pritaikyti pas mane:
1. Saldytuve ji turi savo lentynele zemai, kur atsiklausi gali paimti savo jogurteli, varskyte, sureli. Spinteleje turi savo stalciu, kur padeti jos sausainiai, riesutai, kukuruzai.
2. Taisykles yra logiskai paaiskinamos. Pvz. Lipti ant kedes ko nors siekiant pavojinga, susitrenksi galva pasipils kraujas vaziuosim i ligonine; koka kolos jei pamato, galima tik 1 gurksneli, nes daug cukraus, kenkia dantukams ir sveikatai, ir pan.
3. I kiekviena nepageidaujama elgesi as reaguoju demonstratyviai pabrezdama, kad tai yra baisu ir netoleruotina. Pvz, ima suni uz priekiniu kojyciu ir suka aplink. Tuctuojau grieztai pareikalauju baigti. Skiriame laiko aptarti. Aiskinu, kad suniukui skauda, kad gali isnirti kaulai, kad gali net numirti suniukas. Ji prideda rankyte prie sirdies ir pazada man, kad viska suprato ir daugiau taip nedarys. Sis metodas mums labai efektyvus, nes beveik tie blogi poelgiai nesikartoja.
4. Diegiu savarankiskuma. Rengiasi, prausiasi kiek moka maksimum pati. Tvarkosi pati, savo daiktus zaislus drabuzius pasiekia pati. Labai giriu, kai tvarkosi, svarinasi, net jei tikrasis rezultatas neidealus
5. Ramiai ziuriu i valgyma/ nevalgyma. Tiesiog stebiu svori ir kol daktare sako, vaikas- modelis; neimu i galva, kad vietoj vakarienes siandien kukuruzu pakelis. Tiesiog, pasiziuriu i Afrikos nusibadavusius vaikus, suprantu, kad mums tai negresia, todel nepanikuoju, jei nepavalgo to, kad padaryra visai seimai. Skonis vystosi, o as proto ribose, neperku per daug saldumynu, stengiuosi ziureti uzkandziu etiketes, kad butu maistingumas, perku vaisius, uogas, po truputi jos racionas pleciasi.
6. Per zaidima skatinu lelems kartoti mano taisykles. Ji pati mokina leles, kad svarbu valgyti pusrycius, valyti dantukus, tvarkytis ir praustis ir pan.
7. Daznai buna, kad namuose, sveciuose vaikai lenda i akis, nera ramybes, minutes sau ar pabendrauti su kitais. As savo vaikui sakau: dukryte, as irgi zmogus, noriu atsipusti, duok mzn 30 min kavos atsigerti. Arba, dukryte taip nemandagu, bendrauju su teta, retai matomes, buk gera pazaisk su smeliuku, su lelytem, leisk pasikalbeti. Gal ne 30, bet 15-20 min pavyksta.

Dar daug galeciau rasyti, bet svarbiausia, kad vaikas jus gerbtu, o tam reikia gerbti ji jusu namuose jus esate pavyzdys ir vadovas, bet ne autoritarinio, o demokratinio stiliaus. Skirkite vaikams daugiau demesio ir meiles.

Na, dukrelei beveik 10 metų, tai ką galiu pasakyt. Pirmiausia, tai reikia pačiai su savim susitvarkyt. Tarkim aš negaliu pakęst žmonių "krapštukų", kurie sakykim valandą ruošiasi nešt šiukšles. Pvz pas mane visas pasiruošimas vyksta greitai, 10 min ir galiu eit. Taigi, turėjau susitaikyt, kad kur man užtenka 5 min, mažam vaikui prireiks pusvalandžio. Ir aš turiu išlaukti, neturiu teisės pykti.
Dėl valgio labai nesureikšminu, kad ne sumuštinis, o bandelė. Tik nežmoniškai sunku būdavo, jei tarkim dukra paprašo varškėčių, kažkuris lekiam į parduotuvę pirkt varškės, o grįžus ji pareiškia, kad gal geriau būtų karštas sumuštinis
Per 10 savo darbo metų galiu pasakyt, kad svarbiausia suprasti, kad vaikas yra lygiai toks pat žmogus kaip ir jūs, tik daug mažesnis. Vaikas taip pat turi savo norus ir nuomonę ir negalima reikalauti, kad viską vykdytų tuoj pat, tą pačią minutę. Reikia TARTIS. Dažniausiai jau kokį pusvalandį prieš miegą pradėdavau sakyti, kad po truputį guldyk lėlytes, nes eisim praustis, paskui bus pasaka ar šiaip pakalbėsim.
Labai sunku buvo, kai dukrelei buvo 2-3 metukai. Tada visiškai bet kas galėjo sukelti didžiulę isteriją. Net ir tai, kad reikia mautis pirštines, baigėsi vonios putos, per šalta be megztinio, valgė ne iš žalios o iš mėlynos lėkštės ir panašiai.
Kaip viena mama rašė, kartais tiesiog kažko "nepastebiu", tarkim dėmės ant kelnių, išmėtytų žaislų, numesto rūbo, ar tai,kad ji be tapkių( dukra basakojė kaip ir aš. Tapkės ir kojinės namie mums nereikalingos ).
Visko būna, ir gražių ir nelabai dienų, bet viską atperka vaiko šypsena

dabar pats tas pazystamas periodas. jis kazkoks uzsiteses taip, viska ka rasot ir mama virsuj, viskas yra tiesa.

Kaip aš jus visas suprantu. Bet baigiu padaryti išvadas, kad ne nuo auklėjimo, o nuo charakterio ir gal dar lyties priklauso. Pirmagimė mano mergaitė. Nu stebuklas, ne vaikas, nebuvo nei ožių, nei kritimų kur ant žemės, visada buvo galima susitarti, kai jau suprato, kol dar ne-kažkaip klausė ji, be jokių isterijų užaugo. Dabar auginu berniuką, 1m.8 mėn. Kantrybės ir pastangų reikalauja ohoho. Jei ne ta nuotaika-išves jį iš kantrybės bet kas-kad ir tai, jog padaviau jam šaukštą. Tada laikykis-klykia po pusvalandį, gal ir igliau-nebandžiau. Blogiausia, kad manęs neklauso visai-galiu rėkti, ramiai sakyti, - nereaguoja. Metodikas visas žinau, auginu kaip ir pirmagimę, bet deja deja... Neveikia nei dėmesio į ožius nekreipimas, nei jo nukreipimas. Jei jau pyksta-laikykitės. Gal aš pasenau ir kantrybės nebėra-nežinau. Lieka toliau laikytis savo ir laukt, kol paaugs.

Tai yra periodas, kuris praeis. Dabar vaikas siekia savo dominavimo, individualumo. na manau as taip. Mums irgi taip yra. Apie 4 - 5 tai turetu praeiti. Tai reikia iskesti. Manau, kad tai raso knygoje mazylio tramdymas. Bet labai labai jau sunku tai. Gali daryti ka nori. Bet kokie veiksmai issaukia dar didesni pasipriesinima. O nuo nereagavimo irgi lygiai taip pat.

teoriją aš puikiai žinau, bet nuo to nepalengvėja.

Planuodama vaikus, mama turėtų gerai pagalvoti ir įvertinti situaciją, ar ji pajėgi susitvarkyti su pametinukais. O gal antrą vaikelį reiktų planuoti jau paaugus pirmąjam?
Aplink mane daug tokių mamų. Mano kaimynės irgi visos "eina iš proto" dėl vaikų. Samdosi aukles, veda į darželį nuo 1,5 metukų, nors pačios nedirba. Vaidina idealias šeimas, nors matosi, jog ten visiškas chaosas. Ne jūs pirma, ne jūs paskutinė...
Yra gera TV laida "Auklė.." kažkas tokio, tai ten kreipiasi mamos, visiškai "išvestos iš proto". Atvažiuoja ta stebuklingoji auklė ir viską sustato į vietas. Kiek teko žiūrėti, tai ta auklė akcentuoja pagrindinį drausmės trūkumą ~ tai REŽIMO NEBUVIMAS. Ji akcentuoja, jog viską reikia daryti tomis pačiomis valandomis, tvarka prasideda nuo dienos režimo. Dar ten moko, kaip reikia iš vaikų išreikalauti, kad jie laikytųsi sistemos ir ypač akcentuoja, jog mamos turi žaisti kartu su savo vaikais, o žaisdamos mokyti žaidimo taisykių ir tuo pačiu auklėti.

Tokie vaikai laiko nejaučia. Ir šiaip jau laikas bei valandos mokykloje mokomos antroje klasėje. Jūs iš penkiamečio reikalaujat, kad jis sektų valandas? Absurdas.... Jūs pati turite sekti laiką ir ateit pasitikti arba pasišaukti vaikutį.

Nesektu valandas, o tetos paklaustu, ir vis tetos klaustu kiek dabar valandu. O kai teta pasako kad 5 eiti namo. Ir jis puikiai tai zino. Aisku, vaikai yra vaikai. Del to vaiku planavimo, ne visiems apskritai pavyksta planuoti vaikus
Antroje klaseje? Mano vaikas laikrodi pazysta nuo 5 metu.

pažinti skaičiukus ir jausti laiką - ne tas pats. nereikia tokios atsakomybės perkelti penkiamečiui, o pačiai nueiti, paskambinti ar paprašyti kaimynės liepti vaikui eiti namo.

Taip. Mama su teta turėtų sutarti, kad 5 valandą vaikutis turi eiti namo. Teta turi pasakyti, kad jau penkios, tavęs mamytė laukia, eik namo.