Vaikai mane varo iš proto

oi, mano apie valandas pamiršta... Kažkurį laiką veikė taisyklė, pareiti pasirodyti, bet dabar ji nebeveikia. Tai duodu telefoną, kad paskambinsiu kada reiks grįžti ir šitaip išsprendėm problemą- abi puses tenkina toks sprendimas.
Vaikai labai greit išmoksta manipuliuoti, o atsilaikyti jų maldavimams man sunku. Mažyliui puikiai sekasi išsireikalauti zyzimu, dabar galvoju kaip apriboti zyzimą- ir galvoju apie kokią nors taisyklę ir kaip man seksi būti nuosekliai- juk abu turėsim laikytis (dabar skaitau Peters knygą "nebijokite drausmint ivaikų", tikiuosi padės lavinti mano tėvystės įgūdžius kaip drausminti ir būti nuosekliai).

O pas mus zyzimai būna tik prie mamos, o prie tėčio jau visiškai kitaip. Nors mažiui 2,5 bet žino kad tėčiui zyzimai nepatinka ir greitai su jais susitvarko tai prie tėčio kitas vaikas būna, nors iš manęs tiek nergijos paima, jei minutę pasėdi ramiai su žaislais ir tai džiaugiuosi.

pas mus su teciu irgi dazniausiai jokiu scenu nebuna, jie gi jaucia su kuo kaip bendraut, ko galima isprasyt. buvau palikus jam savaitej pati isvaziavau, visai kitas vaikas irgi 2,5 m, valgo, miega, rengiasi, beveik jokiu scenu.

Oj kokia gera tema. Ko gero aktuali kiekvienai mamai, ypač kurios augina jau kelis nedidelius vaikiukus. Perskaičiau viską vos ne išsižiojus kaip įdomiai irnaudingai visos prirašėt

Mane ši tema užkabino mėnulio (temos autorės) nuoširdumu, atvirumu. Kažkada nebesuvaldanti savo vaikus pradėjau ieškoti informacijos kaip kalbėti su jais, kaip drausminti, nustatyti elgesio ribas. Reikėjo ir reikia pačiai mokytis nuoseklumo, kantrybės, nes vaikai pastoviai išbando ribas iki kiek gali jas peržengti. Jei sulaužome taisyklę, paskui vėl sunku būna ją taikyti.

reikia mokytis valdytis, juk jie ne specialiai taip elgiasi turbut...

nu man toks vaiku elgesys primena demesio trukuma.jus nuolat eikit kartu su jais kazka daryti.paprasykite kad jums padetu kambarius patvarkyti, duokite jiems veiklos ir pradekite grieztai nustatineti taisykles.kitaip nieko nebus. tegu lipa vercia ta saldytuva o jus apsikabinkite sakykite koks tu saunuolis buk geras nelisk. kaip manai ar gerai elgiesi,stenkites analizuoti situacijas.kazkodel as galvoju, kad jie daro viska kad tik is jusu gautu demesio. stenkites kuo daugiau juos itraukti i savo veikla.tik aiksu reik labai daug kantrybes ir savitvardos nes nenores jusu taisyklems paklusti.pamyluokite viena, paskui kita o paskui sakykite dabar jus pazaiskite as einu indus issiplauti tai uztruks tik 5 min tada griskite vel zaiskite su jais,jie nori jaustis reikalingi, mylimi. matyt nesijaucia saugus kad taip elgiasi. nepykit cia tik mano nuomone.
be to jie tikrina jusu kantrybes ribas nereguokite viena kita karta ir bus nebeidomu jiems jus pati nueikit tyliai ir susitvarkykite.

taip gali būti ir dėmesio reikalavimas.

Viska ka jus raset auksciau yra manau daznai sutinkama situacija daaaaugelio mamu. As ir taip jauciuosi kartais, o gal net ir daznai, ypac augindama tokio amziaus vaikus. Kaip as sakau, kodel zmones sake, gimdyk viena po kito vaikus, taip lengviau uzauginsi. Kad jiems smagiau, tai taip, bet kad man sunkiau, tai tikrai didelis faktas. O vaikai turi but isdyke, reiskia, kad jie gabus, kurybingi, prisigalvoja kaip geriau isvest mama is pusiausvyros. Tik to lengvesnio poziurio kartais mamoms pritruksta, ypac kai nepamiegam, kai niekas neleidzia nors valandai atsikvept. Kai jau visai pradeda kasdienybe uzknist ir rutina pagriauzia, mano, pvz mama paima vaikus kelioms dienoms pas save. Po tokiu "atostogu" vaikai pasidaro tokie grazus, protingi, issilgti, nes tiesiog pati pailsiu ir pradedu i juos kitaip ziuret.
Labai gerai kitos mamos parase, kad reikia pasiskaitinet knygu apie vaikus, tada lengviau suprasit, kad viskas vyksta viskas taip kaip turi vykt ir nesat kazkokia nevykele, kuri neusisitvarko su savo gyvenimu. Nes kartais del to ir kyla baisiausias nusivylimas. Tiesiog kazkaip stenkites istrukt, atitrukt, nors karta per savaite, tada lengviau i viska reaguosit ir vaikai kitaip reaguos.. Ir zinokit, kad jus ne viena tokia:)Kartais gal galit praleist kokias situacijas, "nepastebejus" ju, kad ir velesni vaiko grizima, nedramatizuojant. Taip ir paciai bus lengviau. Prisiminkit, kad jie vaikai, tai iki mokyklos jiems drausme dar nera kraujyje. Bet aisku, kazkokios paprastesnes taisykles, palengvinancios mamos gyvenima, turi but. Kad ir pvz kisti nosi i saldytuva patiems. Parodykit visomis savo isgaliomis, kad jus to netoleruojat ir netoleruosit. Vaikai greit paskui pajunta, kada jau tikrai jiems kazko negalima. Sekmes, laikykimes:)

Aktuali ir man si temam auginu du pyplius 2,5 metuku, o treciajam jau beveik metukai. Mano vyras labai domisi auklejimu, skaito knygas, bet mums ypac padejo berods vadinasi "super nanny" serijos, kur kvieciama aukle i namus, kad padetu tevams susitvarkyti su isejusia is ribu situacija. Mane asmeniskai knygu skaitymas net erzina, visur atrodo tik mokoma ka ir kaip daryti, bet realiose situacijose man ziauriai pritruksta kantrybes, arba tiesiog nesugebu to praktiskai pritaikyti O is filmuko kazkaip geriau isimine, ivedem ir "isdykeliu kedute" (panasiai kaip statymas i kampa), is karto atsirado daugiau drausmes. Sodinam, kai prasikalsta, pagal amziu, 2metai=2minutes. Jeigu bando nulipti, sodinam atgal, tol kol jiems nusibosta nulipinet ir mato, kad savo nepasieks. Kai "atsedi", turi atsiprasyt ir pazadet, kad daugiau nedarys butent kazko ka negerai dare, visada tai turi ivardyt, kad suprastu, uz ka sedejo. Mums labai pasiteisino.

Na va, kur mamyte gali gerai patarti Man tai neisivaizduojama, kaip susitvarkyti su net trimis tokio amziaus vaikais, kai mano vienas 1,5 metuku taip isuzia galva per diena, kad ojojoj. Mastau, ar cia jau reikia pradeti drausminti tokio amziaus ar dar palaukti, pvz. nepatiko, kad bandele padaviau, sviedzia i kampa, atsivedziau i virtuve, o norejo buti koridoriuje krenta ant grindu arba stumia mane, musasi. Gal cia tiesiog toks amzius pereinamas dabar
Kazkaip du vyresnius uzauginau jau beveik, nu nepamenu tokiu dalyku, parduotuveje ziuredavo ais ispute, kaip vaikai ant zemes krenta, nesurasdavo kame cia reikalas.
Beje, del kritimo ant zemes kazkur skaiciau, kad labai padeda, jei nukritus vaikui ant zemes, primini jo drabuzius, kad neatsikeltu, pati netaikiau iki siol nereikejo, gal ir neblogas toks budas-nesauki, nemusi, net tiesioginio kontakto su vaiku nera

1) Mano lygiai taip pat, nepatinka, kad padaviau koki sauksteli, nes norejo pats paimt, meta, gali viska istaskyti ant stalo, nes norejo pats, tai dabar stengiuosi kuo maziau liesti, ziureti kokia nuotaika, baisu neitikti Bunu siaip labai griezta jau, aprekiu, jei ispila ka, papurtau. Tada jau bijo manes.

2) O cia reiks pabandyti, gal ir nieko ideja. As dar suni ileisdavau, jei nukrenta, (musu suo lauke gyvena) tai tas puola is dziaugsmo buciuotis, uostyti, laizo veida, tai vaikas turi atsikelt Dabar jau suniui nebeidomu. Tik kartais taip padaro. Reiks drabuzius priminti.