Man vyras labai padėjo gimdymo metu trindamas nugarą ir po gimdymo, perimdamas visą namų ruošą. Kas susiję su vaiko priežiūra, tai ir sauskelnes keisdavo, ir pasivaikščioti veždavo ar su vaikjuoste pririšdavau ir nešiodavo. Labai jautėsi parama.
Labai padeda, turiu nuostabiausią vyrą 
Kai pagimdziau man vyras is tikro labai padejo, rupinosi vaiku, labai ja mylejo. Net, kai pasigavau uzdegima ir gulejau savaite ligoninei, vyras pats vienas priziuredavo namie vaika, ir nemiegojes budavo, sunku ir jam... Opoto seke man depresija nezinojau kur detis, jai ne vyras nezinau ar pati viska buciau susitvarkius. Ir kambarius tvarke ir valgyt paruosdavo, pati jausdavausi jam nasta, kad tai, kas man priklauso daryt jis atlikdavo... O dabar, kai man geriau vaikutis paauges, geriau miega, tevelis apsileido, retai kada paima ant ranku, aisku myli savo dukryte, bet turbut po visu ivykiu ir jam norisi atsipalaidoti, beto dirba per du darbus, tai nesiskunciu, nes pati puikiai su viskuo susitvarkau... 
Man labai gaila, kad būna šeimų, kuriose vaikas ne pagerina, o pablogina santykius. Mūsų šeimą vaikai labai pakeitė, bet tik į gerą. Vyras visuomet padėjo rūpintis vaikais.
Labai gaila, bet mazyliu nelabai. O štai su vyresniais užsiima.
man padeda su vyresniuoju ir su mazyle
Padejo labai labai minimaliai. Dabar kai vaikui 2,5 metu, nusprendziau, kad kazkaip turiu atsipalaiduoti ir iseiti prasiblaskyti. Uzsirasiau i sporto kluba, du kartai per savaite. Tik taip galiu istrukti is namu be vaiko... 
QUOTE(nesakykniekada @ 2012 08 16, 22:00)
Sveikos, mamos..
Rasau apimta nevilties, nes nebezinau, kas darosi mano seimoje. Su vyru draugavome 5 metus, susituokeme, gime vaikelis. Iki vedybu buvo visko - buvo isdaves su kita, bet gailejosi, atleidau. Tai buvo, seniai, pamirstas reikalas, viskas klostesi gerai, kol susituokeme. Vyras neslepe, kad is pradziu (buvo nusviles nuo kitos) nejaute man tokios kaip ir meiles, bet paskui viskas stojo i vezes. Pastojau netrukus po vedybu, vaikelio abu laukeme, nestumo metu vyras nebuvo labai demesingas, bet ir nebuvo saltas - padejo, negali sakyti, sakyciau, buvo normalus vyras. Bet vienas bet - jis labai veiklus. Stojus laukimui ir nustojus dirbti (nustojau anksti, nes negalejau), likdavau sedeti viena. Kol nebuvau nescia, nebuvo labai dideles tragedijos, nes ir pati buvua aktyvi. vis pradejo stigti vyro demesio, jis noredavo iseiti tai ten, tai sen,.,.leisdavau, bet sirdy nbudavo nuskauda, mes abu issipasakotojai, todel jis zinodavo, kad nesu labsai laiminga. primindavau jam,rasydavau, kada grisi, kodel as negaliu, o tu gali.. naturalus priekaistai likus vienai namie - o mes dar gyvename uzsienyje.. taigi. gime vaikutis. viskas buvo gerai, vyras padejo daugiau man (tvarke namus, kai paprasydavau, i parduotuve nuvaziuodavo), atsisake draugo gimtadienio ir taip kas karta vis kazko kito. kadangi dirbo, leidau miegoti kitame kambaryje, kad pailsetu (nusprendeme tai abu, nes vis tiek maitinau krutimi, ne misineliais), bet vaikucio nelabai ziurejo - pamenu, kazkada is darbo parejes panesiojo keleta minuciu, kai verke nuo diegliuku ir pasake, kad eina sau, atbukt gali.. o as juk 24 val per para taip.. zodziu, kaip supratote, prasidejo priekaistai, kad as sedziu, jis nori iseiti (negaliu, sakyti, kad jis neatsiklausdavo), as leisdavau tai jo draugeliams ateiti (nors pati nusivarius ir nebenoredavau nieko matyti), tai kur isvaryti, bet vis nepamirsdavau uzvaziuoti per sazine - vyras jausdavosi kaltas. na ir stai, finalas toks, kad dabar pas mus gili krize - as likau ta, kuri kiso vyra po padu, kuris nenorejo keistis ir norejo tureti linksma zmona salia pramogaudamas tiek pat, kiek ir anksciau.. dabar, kai vaikui jau puse metu, suprantu, kad jis tikrai daug stengesi nuolaidziavo, o as tikrai daug ji edziau, bet problema tame, kad as per ta pusmeti niekur iseijusi nebuvau,... vaikas ant mano galvos, nors ji jis labai myli, tikrai. tik dar gal nemoka uzsiimti.. abiems mums su vyru skaudu, bet dabar viskas jau pasieke ta riba, kada pakalbejome visiskai atvirai - as ji uzedziau. toks jo verdiktas. Jo jausmai atsalo, nezino ko nori.. nezino, ar myli, bet skirtis nenori, nori lipdyti seima.. siaunbas, kaip man sunku. grauziu save begalo, kad tikrai as kalta, jog jo nepastebejau, pasineriau i vaiko auginima ir tik edziau edziau edziau.. bet paskui vel pagalvoji, kad varau kaip arklys. viena su vaikuciu.. dabar vyras dirba netgi kitame mieste ir grizta tik savaitgaliais, o ir tai nori iseiti
isleidziu, bet kaip jis sako, jau jauciasi kaltas, nes as nepatenkinta.. nebuna taip visada.. bet zinot, kartais jau nebemoki nuosirdziai pasakyti, kad eik pasilinksmink, atsipalaiduok, kai pati to nematei puse metu.. nezinau, gal cia jam kokia depresija.. myliu ji. bet nezinau, ar galesiu ilgai tverti.. paprase duoti laiko susivokti jausmuose... ar turejote kas tokia situacija?
Rasau apimta nevilties, nes nebezinau, kas darosi mano seimoje. Su vyru draugavome 5 metus, susituokeme, gime vaikelis. Iki vedybu buvo visko - buvo isdaves su kita, bet gailejosi, atleidau. Tai buvo, seniai, pamirstas reikalas, viskas klostesi gerai, kol susituokeme. Vyras neslepe, kad is pradziu (buvo nusviles nuo kitos) nejaute man tokios kaip ir meiles, bet paskui viskas stojo i vezes. Pastojau netrukus po vedybu, vaikelio abu laukeme, nestumo metu vyras nebuvo labai demesingas, bet ir nebuvo saltas - padejo, negali sakyti, sakyciau, buvo normalus vyras. Bet vienas bet - jis labai veiklus. Stojus laukimui ir nustojus dirbti (nustojau anksti, nes negalejau), likdavau sedeti viena. Kol nebuvau nescia, nebuvo labai dideles tragedijos, nes ir pati buvua aktyvi. vis pradejo stigti vyro demesio, jis noredavo iseiti tai ten, tai sen,.,.leisdavau, bet sirdy nbudavo nuskauda, mes abu issipasakotojai, todel jis zinodavo, kad nesu labsai laiminga. primindavau jam,rasydavau, kada grisi, kodel as negaliu, o tu gali.. naturalus priekaistai likus vienai namie - o mes dar gyvename uzsienyje.. taigi. gime vaikutis. viskas buvo gerai, vyras padejo daugiau man (tvarke namus, kai paprasydavau, i parduotuve nuvaziuodavo), atsisake draugo gimtadienio ir taip kas karta vis kazko kito. kadangi dirbo, leidau miegoti kitame kambaryje, kad pailsetu (nusprendeme tai abu, nes vis tiek maitinau krutimi, ne misineliais), bet vaikucio nelabai ziurejo - pamenu, kazkada is darbo parejes panesiojo keleta minuciu, kai verke nuo diegliuku ir pasake, kad eina sau, atbukt gali.. o as juk 24 val per para taip.. zodziu, kaip supratote, prasidejo priekaistai, kad as sedziu, jis nori iseiti (negaliu, sakyti, kad jis neatsiklausdavo), as leisdavau tai jo draugeliams ateiti (nors pati nusivarius ir nebenoredavau nieko matyti), tai kur isvaryti, bet vis nepamirsdavau uzvaziuoti per sazine - vyras jausdavosi kaltas. na ir stai, finalas toks, kad dabar pas mus gili krize - as likau ta, kuri kiso vyra po padu, kuris nenorejo keistis ir norejo tureti linksma zmona salia pramogaudamas tiek pat, kiek ir anksciau.. dabar, kai vaikui jau puse metu, suprantu, kad jis tikrai daug stengesi nuolaidziavo, o as tikrai daug ji edziau, bet problema tame, kad as per ta pusmeti niekur iseijusi nebuvau,... vaikas ant mano galvos, nors ji jis labai myli, tikrai. tik dar gal nemoka uzsiimti.. abiems mums su vyru skaudu, bet dabar viskas jau pasieke ta riba, kada pakalbejome visiskai atvirai - as ji uzedziau. toks jo verdiktas. Jo jausmai atsalo, nezino ko nori.. nezino, ar myli, bet skirtis nenori, nori lipdyti seima.. siaunbas, kaip man sunku. grauziu save begalo, kad tikrai as kalta, jog jo nepastebejau, pasineriau i vaiko auginima ir tik edziau edziau edziau.. bet paskui vel pagalvoji, kad varau kaip arklys. viena su vaikuciu.. dabar vyras dirba netgi kitame mieste ir grizta tik savaitgaliais, o ir tai nori iseiti
isleidziu, bet kaip jis sako, jau jauciasi kaltas, nes as nepatenkinta.. nebuna taip visada.. bet zinot, kartais jau nebemoki nuosirdziai pasakyti, kad eik pasilinksmink, atsipalaiduok, kai pati to nematei puse metu.. nezinau, gal cia jam kokia depresija.. myliu ji. bet nezinau, ar galesiu ilgai tverti.. paprase duoti laiko susivokti jausmuose... ar turejote kas tokia situacija? Vyrai tokie jau yra. Nepamirskit, kad mes esam kaklas, kuris sukioja ta vadinamaja seimos galva! Vyrams reikia sakyt sakyt sakyt tiesiai sviesiai. Pvz. neik I draugo gimtadieni, man reikia kad padetum prie vaiko ir pan. Suprantu, kaip jauciates, nes pati buvau panasioj situacijoj. Maniau, kad vyras manes nemyli, maniau, kad turi pats susiprast, kaip man sunku, bet pasirodo jis net nepagalvojo, kad cia kazkas ne taip. Rodos, taip turi but, as su vaiku, o jis visur skrajoja. Pasakiau, suprato, dabar stengiasi padeti kiek gali. Bet jeigu jus pasakot ir jis vis tiek piktybiskai daro savo, tuomet jau blogai.. Tada verta pagalvoti ar jis vertas buti salia, nes taip palikti jus viena tikrai negrazu. Jeigu myli, tikrai jus supras ir pades. Tik jus kuo daugiau jam sakykit, ko is jo tikites. Svarbiausia yra kalbetis.
Labai padeda
O kaip gali nepadėti, jei tai judviejų vaikas, ne vienos mamos 
Tai net ne vyras, o buto/namo draugas, kolega... Kitaip nei nepavadinsi.
Tai net ne vyras, o buto/namo draugas, kolega... Kitaip nei nepavadinsi.
