QUOTE(vylabusle @ 2012 08 16, 22:19)
Tokios situacijos neturėjau (ir niekada neturėsiu, nes mano vyrui net neegzistuoja toks dalykas, kaip ėjimas pasilinksminti be manęs), tačiau tikiu, kad šeimą galite išsaugoti. Vyras, panašu, protu kūrė jūsų sąjungą - gal aistra jo ir pridusus, tačiau jis nori būti teisingas vyras, turėti teisingą šeimą ir gyventi darnoje. Reiškia, jis tikrai deda ir dės pastangas...
Judviem, manau, reikia suderinti savo gyvenimo būdus. Kad ir jus nesijaustumėte apleista, o jis nesijaustų atstumtas iš judviejų su vaiku pasaulio... Aš patarčiau kreiptis pagalbos pas psichologą - kad ir kokiame Delfyje per laišką... Arba paieškoti, ar nėra ten panašios situacijos aprašyta...
Šiaip jūsų vietoje daugiau atskleisčiau savo jausmus vyrui, viliočiau jį, iš tiesų abūčiau ir linksma, ir švelni - juk akote, kad mylite - rodykite meilę. Vyras, aišku, mažokai stengiasi ir daug kur yra neteisus, nes šeimos vyrui nedera lakstyti kaip pacanui su draugeliais, kai namuose mažas vaikelis, kuriam, pripažinkime, tėčio glamonių irgi reikia - taip ir mezgasi ryšys su tėčiu. Bet savo vyro kontroliuoti jūs negalite, galite keisti tik savo veiksmus. T. y. nustoti ėsti, tačiau aiškiai pareikalauti tam tikros pagalbos, o ne priimti, kiek jis teikiasi padėti, susitarti, kada jo eilė pabūti su vaiku ir įvesti kokias nors šeimos pramogas - pvz, eikite pasivaikščioti visi trys (kad ir pora draugų - kodėl gi ne?), surenkite namuose draugų pasisėdėjimus ir dalyvaukite juose kartu su mažyliu...
Aišku, ką aš čia paistau, gali būti jūsų atveju praktikoje neįgyvendinama. Man atrodo, jūsų vyras yra sudėtingas žmogus - ne visai supratęs, ko nori - šeimos ar balių. Bet geros valios jis tebeparodo - tad, manau, galite būti laimingi.
Kad reikia nustoti man ji esti - suprantu tai puikiausiai, stengiuosi dirbti ta linkme. Ir tikrai matau savo klaidas - apie jas atvirai pasikalbejome. Tie priekaistai jau buvo virte mano iprociu, rutina, net nesuprasdavau, kad taip elgiuosi, o jis, nenoredamas kivircu, jausdavosi kaltas, bet viska nutyledavo. As tik po musu pokalbio atsikvosejau, lyg atsimerkiau - svarstau, kad galbut mane apniuko kazkas panasaus i depresija jau nuo nestumo ppradzios (o galbut tai tik hormonai), nes as vienu metu nenorejau jokiu zmoniu, man visi buvo blogi, norejau tupeti namie ir pan.
Apskritai, dabar tik pamaciau, kokia buvau egoistiska - priestaraudavau, siekdavau buti teisi, noredavau visko pagal save - nesakau, kad visada, bet taip buvo - tikrai pasikeiciau, bet ar galima teisintis hormonais? Taip, vyras is dalies supranta, del ko viskas nutiko, bet as vis tiek negaliu paaiskinti, kodel as taip nemokejau saves valdyti (ir anksciau nebuvo lengva su manimi, bet nestumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu tai paastrejo) kaip ir negaliu paaiskinti to, ka su moters mastymu padaro hormonai.
Tradicijas siek tiek isisvedinejame. Buvo maudymas kartu, tikejausi, kad peraugs i vyro ir vaiko maudyma - mama juk tikrai gali isletis tuo metu, na, bet tai neprigijo. vyras iskeldavo vaika is voneles ir sakydavo, na, nusluostyk, as einu. per daug nezyziau, nenorejau versti per prievarta.

Pasivaikscioti, kai visi namie esame, iseiname. Bet vyras retai buna namie, nes dirba kitame mieste, todel nelabai supranta, kad kazkas gali buti kitaip nei kad as - namie su mazyliu, jis - savo reikalais. Bet cia velgi - nesakau, kad taip visada, bet del to vis tiek kyla pyktis manyje. Paprastas pavyzdys - isvaziavo vyras i garaza, taisyti masinos - ok, laukiu namie, galvoju, ka paruosti pietums, viskas gerai,juk dirba. Tada pas ji atvaziuoja kaimynas zvejys, padeda pabaigti greciau, vyras grizta namo (as apsidziaugiu, nes grizo anksciau, nei tikejausi, oras puikus, viliuosi kazka nuveikti kartu), o jis paklausia, ar gali varyti pazvejoti -jei ne kaimynas, jis vis tiek butu tam garaze uztrukes ilgiau ir nebutu namie (isivaizduok, kad dar dirba). As supykstu, vyras nesupranta del ko, nes jis vis tiek gris ir mes kazka nuveiksim. Grizta tada, kai vaikas jau paruostas miegui.. jauciuosi taip, tarsi rinkciau jo demesio trupinius..
Del pasilinksiminu namuose - mano manymu, viskas siuo klausimu yra gerai, nes tikrai ir atvaziuoja pas mus, ir saslykus kepam, ir as pati pasisedziu jau ilgiau, nes mazius uzmiega. Ir nesakau, kad vyras nori linksmintis butent be manes - jis tikrai noriai leidzia laika vakareliuose su manimi, jo pasilinksminimai be manes man net neidomus - tai greciau laisvalaikis (tarkim, pasivazinejimas keturraciais, kiekviena sestadieni). Konfliktas kyla ne tame, kad jis nori to laisvalaikio, bet tame, kad as nieko negaunu mainais ir del to manyje susikaupes pyktis. Va kur beda, mano manymu..
O kad mano vyras - sudetinga asmenybe - taip. Bet jis ir zavus tuo. Del to labai nenoriu jo prarasti, todel nesuvokiama, kaip po gimdymo praejus kiek laiko jis istares zodzius kad dabar dar labiau mane myli, taip atsalo ir nebezino, ka man jaucia.. man prie jo net prieiti sunku, nes bijau buti atstumta..