Daugiametės gėlės V tema

kada geriau perosint klausimas teorinis, o praktiškai matyt bandymus reik atlikt - dviejų vienodų netolies augančių gėlių kerus skirtingai dalint ir perosint - vieną pavasarį, o kitą - rudenį. Vat po tokių stebėjimų būtų galima daryt bent teorinę išvadą nors vėl, skirtingi gėliukai gali skirtingai elgtis

Žinoma, kad rudenį pasodinti auga greičiau, žinoma jei jie įkišti prieš pat užšalant, tai kita kalba. Augalas rudenį jau įsišaknyja ir tik atšilus startuoja, rudenį daugiausia drėgna ir nereikia lieti. O štai pavasarį pasodinti augaliukai pirmiausia turi įsišaknyti ir tik po to startuoja, be to pavasarį dažnai būna sausa, reikia lieti, kol augaliukas įsikabins. Dabar pas mane pats darbymetis, didysis dauginimas. Aš visom keturiom už rudenį. Gal tik rudenį mes ne taip pastebim, augalas tik įsikabino ir neužilgo pradeda apmirti, ruoštis žiemai, o pavasarį mes stebim greitą augimą. Nes tik įsišakniją ir po geros savaitės ar dviejų pradeda augti.

pavasarį, vasaros pradžioj žydinčius dalinti, persodinti reiktų rudenį, o antroj vasaros pusėj žydinčius ir rudenį - pavasarį. Jei tenka ne laiku persodint, tai visada nukarpau žiedynus ar apmažinu lapų plotą. O kad neapsikraut papildomu laistymu, pastebiu orų prognozes, kada numato bent kelioms dienoms lietų.

Leliumai vaizdelius visada tenka peržiūrėti sulaikius kvėpavimą
Koks gausus pakartotinis šalavijų debesis

Vi_, mintis su langu , tik gal ir kairiau kokią sieną suręsti nepamaišytų, o tai galimybė čia pat pamatyti pilną vaizdą, atima pusę intrigos malonumo

Prisidėsiu prie laurų augalams dalinimo su šliaužiančia guboja - labai mielas, nemandras, užpildantis augaliukas kokiam sausam akmenynėliui, žydėjimo trukme praktiškai nenusileidžia katžolei (aišku ji man taipogi numeris vienas (bent jau kol kas).
O vat niekad nebūčiau pagalvojusi, kad šiemetinę avietę teks skirti šilagėlei jau kelis metus džiuginantis didžiulis keras, kartu su visa savo jaunąja karta, vidurvasarį buvo pakirstas kažkokios grybinės zarazos.

Sodinti rudenį ar nesodinti, štai koks klausimas.... tenka sodinti, nes kai pagalvoju, kad pavasariui niekaip nepavyks papildomų rankų prisisiūti, kastuvas pats lenda į žemę Čia išvis geriausias indikatorius sodinimui - drėgna žemė, na ir aišku pliusinė temperatūra. Kaip Knifofija sakė: geriausias mėnulis - lietus

[quote=vi_,2012 09 17, 19:27]
[/QUOTE]
Ačiū smth1 už trumpus ir aiškius atsakymus.
Nors klausimas, ar gėliuko nebūtų daugiau, jei jis startuotų rudenį, o ne pavasarį, lieka atviras. Aš ir prie Rasos buvau su panašiu klausimu pristojus, tai negalėjo tvirtai pasakyti, kaip išties gautųsi. Matyt, nykstamai mažas skirtumas būna. Jei būna išvis.[QUOTE]

As pasakyciau kazka panasaus. Nepastebejau didesnio skirtumo tarp augalu, sodintu rudeni ir pavasari.

[QUOTE]
Turiu ir aš aviečių, tad pavaišinsiu. Visos mano monardos (o turiu jų 7 rūšių, jei neklystu) buvo apsėstos miltligės. Žiauriai taip. Be to, pernykštės atrodė prasčiau nei pirmametės: nesusimetė į jokį krūmą, o išsilakstė kuo tolyn nuo mamulės (tik iš žiedų buvo galima suprasti, katros čia vaikas) ir 5-7 stiebeliais paskirai sau pažydėjo. Skystai taip. Bet gražiai. Na ką, keliaus kitais metais merginos į vietą, kurios nėra. Bet bus. Skaičiau, kad nuo miltligės gelbsti gera aeracija. Tai bus joms ten skersvėjų į valias. Lai tik dabojasi, kad vėjai plaukų nenuneštų. Nes dabartės tai kaip šiltnamyje gyveno: veik neužpučiamos, kojos niekad neperdžiūdavo, saulutė neperkepindavo. Bus kitaip. Žiūrėsim...
[/quote]


Papasakosi ar pavyko jos isvengti.

Na va, susirinko profės, ir viskas atsistojo į savo vietas, kas dėl gėliukų sodinimo/persodinimo deramo meto. Ačiū. Visaip gali galvoti, bet savo ilgai lauktąjį šeivamedį ‘Black Lace‘ gaunasi, kad pasodinau laiku (5 dienas dėliojau pievoje vazoniką su juom, kol prisitaikiau... ). Kitiems gi teks palaukti pavasario... anyway. O gaila...
Po aviečių pavaišinimo norėčiau pagirti 1 gėliuką, apie kurį čia niekas, niekada ir niekaip neužsiminė (visai gali būti, kad kokį užsiminimą ir praleidau... atsiprašau tada). Notrelė „White Nancy“. Pavėsiukų augaliukas. Susigundžiau juom daugiametes.lt gražių paveiksliukų, va tokių vat, prisižiūrėjusi. 2/3 užsakymo neatvežė, o šį augalioką – te!. Vaizdelis buvo labai tolimas paveiksliukams. Itin labai... Atvirai tariant, nežinojau, kur tokį š... kišti, tad nepagarbiai tariusi, - būsi čia... – nukišau į užkampių užkampį ir net dirvožemio nepagerinau, nors šiaip tai darau mechaniškai pagal nutylėjimą. Ir psio – užmiršau gėlioką 2 mėnesiams. Gi po to žiūriu... – anas nukeliavęs ir šen, ir ten, ir net pievoje dantimis į žemę įsikabinęs. Sukilo pagarba augaliuko pastangoms. O dar gi vaizdelis, kai jojo patapo daug ir tokio... prabangaus, sakyčiau, mane stačiai sužavėjo. Dar daugiau – jis savimi pataisė visą gėlyno kampą bei suteikė jam prasmę. Va kaip būna. Netikit? Be reikalo...

Čia jis (o tiksliau, pusė jo) tarp gaurės ir kukmedžio išsidraikęs. Prieš valandą, ten kur regima žemė, buvo kiaulpieniuota pieva. Ir jis ten buvo. Atrodė dar geriau nei dabar, o tai reiškia, kad į tą vietą reiks kokių žemų smilgiukų užleisti. Gal kartais žinote kokių? Saulės ten būna, ne trumpiau nei pavėsio, atmetus naktį.



Na o čia menas , kuriame šis augaliukas aktyviai dalyvauja. Panašų meną jau rodžiau, bet ten buvo kitas apšvietimas..., kitas rakursas..., na, žodžiu, meno niekada nebūna per daug. Augaliukų irgi. Reklama!

Turiu ir aš tą notreliukę - kaimynė kažkada atgnybo gabaliuką, nieko nenusimanydama saulėkaitoj pasodinau, tai visą vasarą bandė gyveniman kabintis, ką jau kalbėt apie kažkokį grožio demonstravimą Tadum pernai jau labiau apsiskaičiau, pavėsin perkėliau, tai kartu su plautėm atstovauja ryškiai balkšvai pavėsy šviečiančių gėliokų kompanijai Tiek kad labai jau pažeme keliauja ir matosi tik arčiau priėjus

Knifofija, ar Frezijoje mugėje dalyvausit?

Būsiu, kaip visada savo vietoj.

jei dar turėtumėt veronikūnų ''Erica'', tai tris paimčiau.

turiu, rezervuoju tamstai.

ačiū