Aukštieji Tatrai (Slovakija)

Nu va kaip smagu... ech, pavydziu

Kaip faina vakarais nuostabaisiais kalnų vaizdais pasigrožėti Laukiu (ne)kantriai tęsinio
Puiki ta Slovakija ne tik dėl kalnų , bet ir dėl skanaus maisto , man šie du dalykai labiausiai įstrigę iš šios šalies.

O man, prisipažinsiu, nebesinori skubėti su tęsiniu, nes visai nedaug beliko - gaila pabaigti, nes atrodo, lyg ir kelionė tada jau visai pasibaigs...

Su maistu tai mums kažkaip nelabai ten sekėsi - chatose skaniai maitino, bet kai supermarkete mėgindavom rasti ką nors greitai pagaminamo vakarienei, tai vis pataikydavom ant nelabai skanių patiekalų, tik porąkart tikrai skanu buvo. Bet gal patys kalti, nes vakarais būdavom pavargę ir ieškodavom, ką būtų galima mikrobangėj pagamint, arba greitai keptuvėj, jokia sudėtinga kulinarija neužsiėmėm. Tai va, tie gatavi valgiai ten labai šiaip sau. O kavinėse mažai ir valgėm.

*Sakyčiau neskubėk , man taip patinka vakare paskaityti, bet tada reiks ilgėliau laukt Jordanijos...tai va, šiuo klausimu aš neapsisprendus
**Na, o mums su maistu buvo taip-kai jau iš kalnų žygių vos pasiekdavom savo kempingą (gyvenom Rijo kempinge, man jis toks fainas), tai valgydavom kokį arbūzą iš prekybcentrio, o kai laisvesnė diena buvo, tai kavinukes siaubdavom-ką beragavom, viskas patiko

Nesupratau.., tai ir valgyt reikes? Ot velnias.., apie tai net nepagalvojau Ne, rimtai zinokit.., kazkaip duomiuosi marsrutais, nakvynem, o apie maista net nesusimasciau

Tai gal tu sventa dvasia gyvas busi? Chatose tai, zinok, tikrai skaniai ir nebrangiai maitina, ar pietums, ar vakarienei visada kazka galima rasti. Supermarketu irgi netruksta, kaip ir mazu maisto parduotuveliu, o ir kavinukiu pilna, tai badu neturetum mirti - ale biudzeto tai paskirk tam gabaliuka gal, del visa ko...

Kiek ten Ramadanas trunka? 40 dienu? Pasininkas irgi panasiai? O cia tik savaite )))

Tu sakai, tu zinai Bendradarbis kaip tik pasninkauja, jau antra savaite. Anksti ryte pavalgo, kol dar tamsu, paskui laukia, kol sutems... kai Ramadanas ziema ispuola, viskas paprasciau

Septintoji diena

Paskutinė mano diena Tatruose - norisi kažkokios ypatingos trasos, kad pabaigti atostogas su trenksmu ir saliutais Vakar vakare, grįžę po nevisai pavykusio žygio į Zbojnicka, ilgai mąstėm, kur šiandien pasukti. Apie Rysy jau nebesvajojam, nes žinom, kad per dieną neįveiksim. Labai norisi į Krivan, bet ko gero irgi per ilga trasa mums, juolab orą šiai dienai žada panašų kaip ir vakar. O dar mūsų jauniausias žygeivis sustreikavo, pareiškęs, kad jis pavargo, jam kojas skauda, ir išvis gana taip toli ir taip aukštai karstytis Šis jo pareiškimas nieko iš mūsų nenustebino – jei kuo ir stebėjomės, tai tuo, kad jis taip ilgai ištvėrė ir nesiskųsdamas ėjo visus tuos ilgus ir sunkius maršrutus.

Galiausiai pasirinkome trasą nuo Štrbske Pleso iki Popradske Pleso, o nuo ten mudu su broliu eitume toliau iki Velke Hincovo Pleso ir Koprovsky Štit. Maršrutas gražus, su puikiais vaizdais, nuo Popradske pleso ta pati trasa veda ir į Rysy (kiek aukščiau abi trasos išsiskiria), Velke Hincovo pleso – labai gražus kalnų ežeras (dar berods ir giliausias Tatruose), o Koprovsky štit viršukalnė pakankamai aukštai (2363 m.), kad būtų galima didžiuotis į ją įkopus Be to, Koprovske sedlo pereja nesunkiai įveikiama, be jokių grandinių Tiesa, trasa vėl gaunasi ilga, ir kopimo į viršų daug, apie kilometras, bet tikimės įveikti Po šiokio tokio ginčo (dalis kompanijos – prisiekę miegaliai) sutariam keltis anksti ir žygį pradėti kaip įmanoma anksčiau, nes kalnuose, kaip taisyklė, ryte oras geras, o apie pietus subjūra.

Deja, anksti ryte prabundu nuo lietaus barbenimo - lyja kaip reikiant, ir jau kelias valandas Per lietų į trasą tikrai neisim, taigi dar kiek pamiegam, o paskui neskubėdami ruošiamės, pusryčiaujam ir pagaliau, jau vėlokai, pajudam link kalnų. Tebelynoja, kalnai pasislėpę po storu žemų debesų sluoksniu, bet jei tikėti Google prognoze (brolis prisiekinėjo, kad ji tikslesnė nei slovakų meteo puslapis), apie trečią valandą po pietų oras turėtų pasitaisyti. Tikimės, kad taip ir bus, o kol kas stabtelim Stary Smokovec ir einam į konditerijos kavinę – kad jau nepavyko anksti išeiti į trasą, tai nors saldėsiais pasilepinsim Tą konditeriją, beje, labai rekomenduočiau visiems „saldukams“– pavadinimo neprisimenu, bet ji yra pagrindinėje gatvėje, o kitoje pusėje – didelis viešbutis ir už jo bažnyčia. Tortų pasirinkimas didžiulis, ir visi labai skanūs (mes visi skirtingus užsisakėm ir paskui vienas kito ragavom). Pasisaldinę gyvenimą, susiruošiam išeiti, ir tarpdury sutinkame vakar trasoj matytą lietuvių porą. Jie panašu, šiandien į jokias trasas neis... Pajuokaujam, kad dar betrūksta tuos du vaikinukus iš chatos susitikti - ir kaip jau žinote, jei atidžiai skaitėte, būtent taip ir nutiko Tie Aukštieji Tatrai tokie maži, tikrai kaip kaimas koks

Atvažiavę į Štrbske Pleso, vėl pastatom mašiną prie sporto komplekso ir kylam miško takeliais iki Popradske Pleso. (Nesirinkom kiek trumpesnės trasos nuo traukinuko stotelės, nes ten, kiek supratom, asfaltuotas kelias, o mums juo eiti nesinorėjo.) Išeinam vėlai, beveik pusę pirmos, bet vis dar tikimės suspėti pakilti iki Koprovskio, ar bent jau iki Velke Hincovo pleso. Oras neblogas, apsiniaukę, bet nebelyja. Iš pradžių takas eina per tankų mišką, medžių properšose kartais sublyksi ežeras, kitoje pusėje vis šmėsteli kalnų viršūnės.







Vėliau išeiname ant kalno šlaito, ir prieš mus atsiveria puikūs vaizdai į kalnus kitoje slėnio pusėje





Takeliui reikėjo tikrai nemažai akmenų, betgi akmenynas čia pat









Šitas suolelis taip ir viliojo prisėsti...


Papildyta:
Iki Popradske Pleso ėjom ilgiau negu tikėjomės. Takelis vis vingiavo kalno šlaitu, už kiekvieno posūkio tikėjomės pamatyti ežerą, bet ir nusileidę nuo kalno, dar jo neradome - teko dar gabaliuką paeiti per slėnį ir paskui per mišką.



Apie antrą valandą pagaliau pasiekiame trobelę prie Popradske Pleso:



Pirmiausia einam vidun ieškoti kopūstienės (labai ją mėgstame, o chatose ji kažkodėl ypač skani ). Valgom lauke (apdairiai pasirinkom stalą po skėčiu, tam atvejui, jei vėl pradėtų lyti – deja, taip ir nutiko ) ir dairomės į kitam ežero krante stūksantį įspūdingą kalno šlaitą, išraizgytą serpantinais. Šmėkšteli mintis, kad būtų neblogai ten užsikarti ir pasidairyt aplinkui....



Prie gretimo stalo sėdi pagyvenusi lietuvių pora ir telefonu kalbasi su kažkuo (turbūt vaikais), einančiais tuo serpantinų taku. Klausiam jų, kas čia per takas. Dėdulė su pasididžiavimu sako: tai labai sunkus takas, jis veda į aukščiausią Tatrų viršūnę. Susižvalgom – kas čia per aukščiausia viršūnė, juk tikrai ne Gerlach ir ne Lomnicky štit Po akimirkos brolis klausia – o, tai gal čia į Rysy tas takas eina? Aha, Rysy, iškart sako dėdulė. Mes supratingai palinksim, o paskui išsitraukiam žemėlapį – kaip ir manėme, Rysy visai kitoj pusėj Po kurio laiko dėdulė paprašo paskolint žemėlapį. Mes jam parodom, kur esam ir kur yra takas į tą šlaitą, jis vedžioja po tą taką pirštu ir sako žmonai: aha, va matai, čia Rysy Mes tuo tarpu jau išsiaiškinom, kad tas takas veda į Ostrva perėją ir to paties vardo viršukalnę, bet dėdulei to nebeaiškinom, juolab ir nepanašu buvo, kad jis mumis patikėtų Dar pagalvojau, kad galima kartais juodai nugrybauti, jei aklai tikėsi, ką kiti tau sako

Kaip ten bebūtų, tas šlaitas vis labiau mus vilioja Galiausiai nusprendžiam keisti planus, nebeiti iki Velke Hincovo pleso (į Koprovsky štit jau šiaip ar taip nebespėsim – per vėlu, lietus ir vėl sugadino mūsų planus ), o verčiau kopti į Sedlo pod Ostrvou (taip vadinasi 1966 m. aukštyje esanti perėja, į kurią veda serpantinų takas stačiu kalno šlaitu). Taip spontaniškai gimsta naujas planas, ir netrukus mudu su broliu visgi išsiruošiam šturmuoti dar vienos perėjos Užlipti teks nei daug nei mažai – 500 m., pagal žemėlapį eiti reikėtų kiek daugiau nei valandą, bet įtariu, kad aš eisiu gerokai ilgiau Jau po trijų, ir oras iš tiesų smarkiai pagerėjęs - lietaus debesys kažkur nuslinko, šviečia saulė ir šilta. Brolienė ir sūnėnas pasilieka trobelėje - mama tikisi, kad vėliau įkalbės vaiką nors kiek palypėti viršun ir bent jau į ežerą nuo kalno pasižvalgyti, bet vaikas šiuo metu nusiteikęs ryžtingai – jam skauda koją, ir taškas

Mudu su broliu pamažu kopiam į kalną, gėrimės vaizdais, kurie vis platėja ir vis gražėja...

Staiga, vidury akmenyno, girdim „o, labas!“ Už kelių žingsnių nuo kalno leidžiasi vakarykščiai nauji pažįstami – du vyrukai iš Zbojnicka chatos Jie atėjo Tatrų magistrale nuo Hrebienok iki Ostrva perėjos, ir dabar leidžiasi žemyn link Štrbske pleso. Ir labai nustebo išgirdę, kad mes tik iki perėjos einam ir paskui vėl leisimės žemyn, o neisim toliau. Maniakai...

Lipti į kalną man šiandien kažko ypač sunku, kojos kaip švininės Taigi lipam ilgai, nes broliukas rūpestingas, vis palaukia manęs Aš gi jau tyliai galvoju, kad velniams man tos perėjos reikėjo, geriau būčiau pasilikusi prie ežero, ir išvis, gana jau man tų kalnų... Bet vaizdai aplink tokie, kad tuoj ir vėl pamirštu tas mintis, ir grožiuosi grožiuosi...







Patyrinėje žemėlapį nusprendžiame, kad tas pats aukščiausias kalnas šioje nuotraukoje turėtų būti Koprovsky štit, iki kurio buvome planavę eiti



Šlaitas toks status, kad net galva sukasi žiūrint žemyn...





Na va, jau visai nebetoli perėja....








Papildyta:
Kitoje ežero pusėje jau visai kaip ant delno Hincovyj potok slėnis, trasa į Rysy ir į Koprovsky štit. Kviečia ir vilioja, bet kad ir kaip gaila, šiemet jau nebeteks ten nueiti...



Ir štai, pagaliau, pagaliau, mes jau perėjoje Kaip visada, nuovargį kaip ranka nuima, nes vaizdai aplink daugiau negu fantastiški – vertėjo pavargti, kad juos pamatyti

Paskutinė trasa man kažkodėl tokia limpanti. Kadangi dar nei į vieną kalną neteko užkopti, belieka seilę varvinti ir labai norėti pamatyti nors vieną kalnų ežerą

Kiek pailsėję, dar užsiropščiame ant nedidelio akmenuoto kalniuko šalia perėjos (kopti į Ostrva jau nebeturim nei jėgų, nei laiko – tiksliau, jėgų tai nebeturiu tik aš ). Nuo ten atsiveria dar puikesni vaizdai















Takelis į Ostrva viršūnę – kitam kartui...