Aukštieji Tatrai (Slovakija)

Man matyt fobija išsivystė šiai trasai. Nors aišku, eičiau normaliai pasiruosusi, kodėl gi ne.

Tada nepamenu, gal praklausiau ir nieko neįsidėjau. Nes vadovė tikrai normali buvo. Nors ir ta moteris, su kuria autobuse sėdėjau ir viešbutyje gyvenau irgi nepamenu, kad ji ką būtų dėjusis. Viena ėjau Furkotska dolina. Nes dalis žmonių grįžo nuo krioklio, dalis - nuo ežerriukų Mlynica dolina. O aš kur gi tau grįšiu - didvyrė mat ... Vadovė sužiūrėjo, kad visi kas ėjo iki galo, per perėją persiristų. O paskui pavargusi likau viena. Apačioje prie Strebske ežero radau dvi moteris besiblaškančias, pamiršusias, kur autobusas (mat gyvenome netoli Chopoko, važinėjome nuo ten). Tai buvo paguoda, kad ne viena tokia nevykusi...

Viskas gerai, kas gerai baigiasi Gaila tik, kad fobija atsirado...

Kol pavalgom, oras vėl suprastėja – virš kalnų pakimba didžiuliai juodi debesys, vėl ima lynoti, gerai kad nors nesmarkiai. Ir smarkiai atvėsta, jau prireikia ir striukių, ne tik plastmasinių lietpalčių, kurie, kaip žinia, nešildo







Per akmenų sangrūdas, pro sraunius upeliukus, dar vis nenutirpusio sniego plotus, kalnų ežeriukus ir retai pasitaikančias žalias pieveles pamažu kopiame aukštyn. Nesvarbu, kad oras prastas (gerai kad nors nelyja kaip iš kibiro, o tik lynoja), bet vaizdai puikūs...









Balų puriena – pasirodo, ir aukštai kalnuose jos auga, ne tik mano sodelyje...




Papildyta:


Va tokiais „takeliais“ daugiausia ir ėjome...





Dar vienas kalnų ežeriukas, apsuptas akmenų sangrūdų:





Trasoje tuo tarpu padaugėjo žygeivių – tai vėliau iš Štrbske pleso išėjusieji mus pasivijo... mes gi, kaip visada, neskubam





Štai ir Capie pleso, gražuolis kalnų ežeras daugiau kaip 2 km aukštyje






Papildyta:
Visai šalia – dar vienas, mažesnis, ežeriukas, ten dar net ledas neištirpęs. Labai norisi iki jo nueiti, bet reikia taupyti ir jėgas, ir laiką, nes dar laukia nemaža trasos dalis





Kopimas nuo Capie pleso iki Bystre sedlo papėdės buvo žudantis – kitokio žodžio nerandu Pasižiūrėkit patys, kokio statumo šlaitu per akmenynus į viršų ropštėmės Atstumas ne toks jau didelis, o aukščio skirtumas – beveik 300 metrų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva...

Bet vaizdai buvo vis svaigesni, kuo aukščiau lipom... norisi sakyti „kaip iš paukščio skrydžio“















Prieš Bystre sedlo – net vasarą neištirpstančio sniego ruožas:



O toliau – labai stati uolų siena, ir grandinės. Perėja – ten viršuje, kur matyti dangaus plotelis tarp dviejų didžiulių uolų. Tos uolos, beje, man primena žmogaus veidą iš profiilio Ar matote nosis? Dešinioji - su kuprele, kairioji – ilga ir smaila Ar čia tik man vaidenasi?



Prieš perėjos šturmą - paskutinis žvilgsnis į Capie pleso


Papildyta:
Kopiam aukštyn siauru tarpekliu tarp dviejų uolų sienų. Šiek tiek rimtesnis grandinių ruožas negu Žaliojo ežero trasoje, bet tikrai įveikiamas, be jokio specialaus pasiruošimo ar įrangos. Tiesiog reikia stipriai laikytis už grandinės ir žiūrėti, kur koją dedi, kad nenuslystum. Ir viskas



Aikštelė perėjos viršuje – tokia mažutė, kad du žmonės joje vos vos telpa. Vaizdai nuo ten turėjo būti puikūs – matosi abu slėniai, Mlynicka ir Furkotska, ir aplinkui stūksančios kalnų viršūnės. Bet aš visiškai neprisimenu, ką ten viršuje mačiau Fotoaparatą išsitraukti, stovint toje aikštelėje, net minties nekilo, galvojau tik, kaip greičiau į kitą pusę pereiti



Nusileidimas kitoje perėjos pusėje – mažiau sudėtingas, bet psichologiškai sunkesnis, nes leidiesi, ir žemyn nežiūrėti neįmanoma Bet vėlgi – nieko labai baisaus ar neįveikiamo, atsisakyti šios nuostabios trasos dėl Bystre sedlo grandinių ruožo tikrai neverta. O aš jau įsidrąsinau, ir fotoaparatą iš kuprinės išsitraukiau pagaliau





Vaizdai nuo perėjos – iš kojų verčiantys Iki čia atėjome per 5.5 valandas (pagal žemėlapį priklausė eiti 3.5), bet dar tik pusė trijų, be to, likusi trasos dalis veda tik žemyn, taigi laiko turim. Susėdam aukštai ant šlaito po perėja sudoroti likusių sumuštinių ir pasigėrėti Vyšne Wahlebergovo pleso bei šį nuostabų ežerą supančiais kalnais









Palei ežerą vedantis takelis iš viršaus atrodo toks tvarkingas ir paprastas – deja, kaip ir dauguma kitų Tatrų takų, tai buvo tiesiog akmenimis nusėtas kliūčių ruožas, taigi lengvos trasos ir čia neradome...



O čia štai šlaitas, kuriuo nusileidome nuo perėjos. Pati perėja – spėju, ten, kur matosi dvi susiglaudusios uolos (dešinėje), su mažučiu plyšeliu prie pagrindo


Papildyta:
Gražuolis ežeras - Vyšne Wahlebergovo pleso





Toliau – status nusileidimas žemyn, į Furkotska slėnį, vingiuojančiu taku per akmenų sangrūdas, tarp dviejų kalnų sienų. Apačioje jau matosi Vyšne Furkotske pleso (Aukštutinis Furkotskos ežeras). Kitoje uolų sienos pusėje – melsvos tolimų kalvų viršūnės. Magiška vieta tas Furkotska slėnis...











Nižne Furkotske Pleso (Žemutinis ežeras):





Orai šioje perėjos pusėje mūsų irgi nelepina, gerokai vėsu, vis pakrapnoja lietus, dangus pilkas ir apsitraukęs debesimis. Peizaže vyrauja pilka spalva, kalnai čia atrodo ypač rūstūs ir nesvetingi, maži žalumos ploteliai tik dar labiau sustiprina šį įspūdį...

Bet netrukus nusileidžiame į saulės nušviestą žalią slėnį, ir nuotaika iškart pasikeičia









Čia vėl sustojame, sunaikinti paskutinių maisto atsargų, nes leistis jau liko visai nedaug, o mes ir vėl praalkome Netrukus mus pasivijęs žygeivių būrelis, su kuriais truputį pabendravom prie perėjos, šiek tiek keistai mus nužiūrėjo praeidami, turbūt pagalvojo: ir vėl jie valgo...

Pavalgę ir pailsėję, toliau leidžiamės žaliu Furkotska slėniu.



Pievoje tarp kalnapušių buvom ir švilpiką sutikę, visai netoli tako, tokį didelį ir kudlotą... deja, pozuoti jis nesutiko, nuskuodė kažkur savo reikalais





Prieiname sankryžą, nuo čia jau tik valanda iki Štrbske pleso.



Buvo kilusi pagunda pasukti link Chata pod Soliskom (tik 15 minučių taku per mišką), su viltim, kad trobelėje duos kavos, bet paskui pagalvojom – jau penkios, chata prie keltuvo, tai gal jau ir nebedirbs, o ir kavos gali nebūti, kaip anądien Žaliojo ežero trobelėje Žodžiu, nuvejam tą pagundą į šalį ir toliau leidžiamės žemyn takeliu palei sraunų kalnų šaltinėlį. Takas labai status ir akmenuotas, o mes jau gerokai pavargę, tad einame lėtai, vis sustodami atsikvėpti. Sunkios vis dėlto tos Tatrų trasos, o atrodo tokios paprastutės...


Papildyta:
Paskutinė trasos atkarpa – beveik nestatus ir netgi nelabai akmenuotas (ir tokių būna, pasirodo ) takelis per mišką, pakeliui vis pasižvalgant į vakarėjančios saulės nušviestą slėnį.







Pagaliau nusileidžiam prie Štrbske pleso. Čia vyrauja kurortinė dvasia, takeliu ežero pakrantėje vaikšto rimti senukai ir šeimos su mažais vaikučiais, ir mes jaučiamės beveik ne vietoje su savo kuprinėm ir nuo nuovargio ištįsusiais veideliais





Netrukus pasiekiame ir sporto kompleksą, kur buvome pasistatę mašiną. Pačiu laiku, nes kojos jau beveik nebelaiko



Jau pusė septynių, bet ryte mus taip svetingai pasitikęs bariukas tebedirba, taigi dar užsukam kavos, pasistiprinti prieš kelionę atgal į Velka Lomnica Juolab kad ir pinigėlių kavai sutaupėme - parkingas turėtų būti mokamas, 10 eurų už visą dieną, bet šlagbaumas pakeltas, ir pinigų niekas nerenka. Na kad jau taip, tai mes ir neieškom, kam čia būtų galima už parkingą susimokėti...

Šios dienos žygis vėl užtruko 9.5 valandas ir buvo tikrai nelengvas. Nepaisant to, visi esame puikios nuotaikos ir vėl vienbalsiai nusprendžiame, kad neabejotinai apturėjome puikią dieną O dabar - namo, kur laukia vakarienė (ją, deja, dar reikės kažkaip pasigaminti... ) ir šaltas alus

Ačiū labai - žiūrinėdama jūsų nuotraukas ir skaitydama įspūdžius, vėl iš naujo išgyvenau kopimą ir leidimąsi šiuo maršrutu . Mes kopdami į viršų, visai neįsivaizdavome, kas mūsų laukia ir kas ta kalnų perėja - takelis nuo Skoko krioklio eina terasomis ir nematai, kad tos terasos gale, tai vis galvojom iš pradžių, kad antai - jau perėja priekyje. Po to išsitraukėm žemėlapį ir pamatėm, kad iki perėjos toli toli . Juk tik užkopus prie Capie pleso pasirodo, kur reiks užsiropšti. O kopiant aukštyn, beveik pačiame viršuje, buvo tiek sniego (birželio mėn. - trasa buvo neseniai atidaryta), kad buvo neįmanoma eiti tiesiai taku, teko eiti aplinkui, o ten - smulkus žvirgždas ant stačios įkalnės, ėmėm čiuožti atgal, tai jau ir adrenalino nemažai paragavom, kol galų gale, vyrui mane vos ne už pakarpos tempiant aukštyn, užsiropštėm iki perėjos ir, ją persiritę (ten tikrai net nelabai įmanoma būtų sustoti), pritūpėm atsikvėpti ir pasimėgauti vaizdu. Dukrai parašėm žinutę iš ten - „sėdim ant pasaulio stogo“ - tikrai, taip ir jautėmės... et, matot, kiek prisiminimų atgaivinot

O šeimininkas, pas kurį buvom apsistoję, visai neišreiškė susižavėjimo mūsų tokiu žygdarbiu (mes taip jautėmės, tarsi žygdarbį atlikę), sako: „A, taip taip, gražus maršrutas, nesunkus visai“ , tai pagalvojom, kad jie matyt patys kaip kokie kalnų ožiai yra, pripratę šlaitais lakstyt

Nu bet jau kaip gražu Virš Skok krioklio ir aš esu kažkada buvusi

Aha, kai pasakei, tai matyti tie profiliai
Bet koks grozis kalnu

Oi tu mano rupesteli , ka as be taves daryciau?
Papildyta:


Aha, ir paskubek, nes vietos neliks
Nors siaip tave turetu sazine uzgrauzt, tiek zmoniu laukia, kankinas, o tu..
Papildyta:



Papildyta:

Rimtai? Mama cia tu?

Tikrai kad ten ten jautiesi kaip ant pasaulio stogo Ir dar tas nepakartojamas jausmas, kai suvoki, kad savo kojom uzsiropstei i toki svaiginanti auksti Smagu, kad atgaivinau tokius grazius prisiminimus

Jusu kopimas, ziuriu, dar ispudingesnis buvo nei musu - liepa sniegas jau patirpes buvo, tuo takeliu pries pereja normaliai praejom. O siaip rimtiems zygeiviams, daznai po kalnus vaikstantiems, ta trasa, tikiu, kad nesunki - bet mums tai ohoho buvo, irgi didyvyriais jautemes


O toliau nebejote, tik iki Skok? Grazi labai trasa ten, tas zalias Mlynicka slenis... smagu butu dar kada sugrizti


Nu va kaip gerai, jau maniau, vaidenasi man O kalnai tikrai nuostabiai grazus, ziuriu nuotraukas ir netikiu, kad ta visa grozi maciau ir patyriau. Geras daiktas vis delto tie reportazai - tarsi is naujo viska isgyveni, kai rasai


Nu bet, zmogau, tau niekaip neitiksi... Visa savaitgali dirbau, rasiau, kad pirmadieni ryte butu ka paskaityti, o tu kaip atsidekoji? Paskubek, girdi...

Ai, bet is tikro tai ir nesinori skubeti... taip smagu po truputi is naujo prisiminti tas nueitas trasas

Kaltas, kaltas As pradejau nuo penktadienio skaityt, ir iskart atrasiau, tik po to pamaciau, kad pasistengei jau cia...
Bet juk tesinio nereikes vel savaites laukt?

Jurzole, matai tai buvo 1999 metais, važiavau su agentūra, kelionė truko 6 dienas, viena diena malėmės po kalnus, kitą dieną urvai ir Bratislava, trečią dieną Viena, ketvirtą dieną vėl Bratislava ir Trenčinas. Pirma ir paskutinė dienos kelyje. Tai pasikėlėm nuo Štrbske Pleso keltuvu iki trobelės, tada kopėm į kažkurią viršūnę (jau dabar nebeatsimenu jokių pavadinimų), nusileidom, papietavom, tada ėjom iki krioklio. O paskui gidas pasiūlė tiems, kas nori, lipti virš krioklio. Iš 40 grupės ėjom gal 15 žmonių Ta kelionės atkarpa man įsiminė visam gyvenimui Turiu kažkur nuotrauką, kur visi užkopę nusifotografavome prie pat prarajos krašto