Ačiū , Jurzole ... "užvertėt " Jūs čia dabar mane tais kalnų vaizdais...jau pati nebežinau ko noriu ....taip gražu , o į tokį žygį per kalnus eičiau, kad ir dabar...nesvarbu, kad oro temperatūra viršija normas ...bet ten kalnuose dabar ko gero toks gaivus vėjelis pūstų
QUOTE(Ingel @ 2012 07 28, 14:33)
Kadangi Alpese vis dar nebuvau, tai Jurzole palygink, kur lengviau trasose, nes is tavojo aprasymo as Tatruose taip ir jauciausi, kojos gale trasos tiesiog linko. O vaziavom tai su planais ohoho Viena diena-Rysy, po dienos poilsio-Krivan, dar po dienos-Bystre sedlo....
Ko gero Alpėse kartais lengviau... Būtent dėl tų akmenuotų takų Tatruose. Pirėnuose, beje, tas pats, irgi vieni akmenys. O Alpėse visokių trasų yra, bet tomis lengvesnėmis tai tikrai eiti paprasčiau (ir greičiau), nes nereikia kiekvieną akimirką žiūrėti, kur koją dedi.
Mums su planais taip pat buvo, priplanavę buvom gerokai daugiau negu pajėgėm įveikti. Kalnai pakoregavo ambicijas
QUOTE(Ingel @ 2012 07 28, 14:33)
Cia per tuos karscius taip tinka sis pasakojimas, kad tiek jau to, kad i Jordanija pateksiu tik per Aukstuosius Tatrus
QUOTE(Astra777 @ 2012 07 28, 15:56)
o į tokį žygį per kalnus eičiau, kad ir dabar...nesvarbu, kad oro temperatūra viršija normas ...bet ten kalnuose dabar ko gero toks gaivus vėjelis pūstų
Iš tiesų, kalnai - geriausia priebėga nuo karščio, tereikia tik pakankamai aukštai užkopti
Jergau, ale kiek daug jūs nueinat per dieną . Mes ta vadinama "apšilimo" trasa ėjom prieš pora metų, leidomės nuo Skalnate Pleso iki pat miestelio, tai man buvo iki kaklo
QUOTE(Kapsė @ 2012 07 28, 21:16)
Jergau, ale kiek daug jūs nueinat per dieną . Mes ta vadinama "apšilimo" trasa ėjom prieš pora metų, leidomės nuo Skalnate Pleso iki pat miestelio, tai man buvo iki kaklo
Tai ir mes nesitikėjom, kad tiek daug nueisim, ypač pirmąją dieną. Bet kažkaip savaime taip gavosi, ir netgi nepavargom labai
Trečioji diena
Po dviejų dienų kalnų trasose organizmai reikalauja poilsio, taigi šiandien tingėsime Bet kažką nuveikti vis tiek norisi. Kita vertus, karšta, po miestelius vaikščioti tokiu oru - nedidelis malonumas, pasivaikščiojimas kalnuose, kad ir lengvas, irgi šiandien nevilioja. Galiausiai nusprendžiam aplankyti kurį nors iš urvų, o kadangi apėmęs visiškas tingulys ir niekur skubėti nesinori, tai renkamės artimiausią Dobšinska Ladova Jaskyna. Iki jo beveik valanda kelio, bet važiuojant pro puikius Slovakų rojaus peizažus, laikas neprailgsta. Atvažiavę matome keistą vaizdelį vienoje kelio pusėje yra urvui priklausantis pusiau pilnas parkingas, po jį vaikščioja merginos su geltonomis liemenėmis ir bloknotais rankose, pakraštyje surašytos parkingo kainos. Kitoje kelio pusėje didelė ir tuščia aikštelė, po ją niekas nevaikšto ir jokių kainų nepažymėta Ten ir pasistatėme mašiną. Mokėti nieko nereikėjo.
Žinojome, kad iki urvo reikės beveik pusvalandį kopti per mišką, taigi siurprizo nebuvo, bet kojos protestavo Gerai tik, kad nereikėjo skubėti įėjimas į urvą tik grupėmis, ir tik kas valandą, mes dar turime beveik 50 minučių. Kol laukėm viršuje, žmonių prisirinko nemažai. Bilietas kainuoja 7 eurus, ir dar 10 eurų teks primokėti, jei norėsite viduje fotografuoti. (O gal atvirkščiai? 10 už bilietą ir 7 už foto? Nepamenu, bet kartu tikrai 17, nes aš ėmiau tą fotobilietą.) Ledo urve labai šalta tądien buvo minus du. Kai lauke beveik 30, keista įsivaizduoti tokį šaltį Bet visi traukiasi iš kuprinių striukes, megztukus, kai kurie net šalikus ir pirštines. Aš pasigailėjau, kad kaip tikra kvaiša apsimoviau kapri kelnes ilgos šiuo atveju būtų tikę labiau Bet kadangi ekskursija truks tik pusvalandį, tai gal mirtinai nesušalsiu...
Apie patį urvą nelabai ką galiu papasakoti ekskursija vyko slovakų kalba, tai mes nelabai ką ir supratom, informacijos pasisėmėm tik paskui, iš interneto. Tai vienas didžiausių ledo urvų pasaulyje, atrastas 1870 m., beveik pusantro kilometro ilgio, ledo storis urvo viduje siekia 25 metrus. Šis urvas vienas iš daugelio didžiulėje Slovakų Rojaus urvų sistemoje. Šiaip nepasakyčiau, kad labai jau įspūdingas vizualiai, tikrai teko gražesnių urvų matyti, bet aplankyti ledo urvą karštą vidurvasario dieną visai nebloga atrakcija, ypač kai norisi nuo kalnų pailsėti ir kai per karšta bastytis po miestelius ar pilis. Urvas gana gilus, per jį nutiestas metalinis takas, kopėčios veda į žemutinius lygmenis ir paskui vėl į viršų. Tikrai nekasdieniškas potyris, kai eini tamsoje ir šaltyje pro žalsvai švytinčias ledo sienas, o lauke karšta vasaros diena. Šiokį tokį nerealumo jausmą sukelia...
(Nuotraukų kokybė neypatinga, nes urve buvo taip tamsu, kad ir ISO užkėlus iki neįmanomo kartais nelabai kas gaudavosi... na bet bendram vaizdui susidaryti gal tiks ir tokios )
Papildyta:
Išėjus iš urvo, prapliupo lietus su žaibais ir perkūnais, ir lijo kaip iš kibiro geras dešimt minučių. Gerai, kad mes tuo metu urve buvom, o ne mišku žemyn leidomės, nes keli žmonės, kurie per tą lietų atlipo į viršų, buvo kiaurai šlapi Po lietaus vėl išlindo saulė, ir miškas pavirto sauna tiesiog matėsi nuo žemės kylantis karštas garas...
Vėl nusileidę žemyn, užsukome į šalia kelio esantį restoraną papietauti. Ketinome tik sriubos pasiimti, bet viskas baigėsi trijų patiekalų pietumis, ir užsisėdėjome ten ar ne dvi valandas Pasak brolienės, pasirodo, ir nieko neveikiant, galima ilgai užtrukti O pavalgėm tikrai skaniai, nors bulviniai blynai su mėsos įdaru man pasirodė keistoki tikėjausi tokių kaip mūsų Kėdainių blynai, o čia tiesiog mėsa su svogūnų padažu, įvyniota į didelį bulvinį blyną. Bet visai skanu. Ir desertai skanūs
Taip ir praėjo tingi trečioji atostogų diena lyg ir nieko neveikėm, bet vis tiek visą dieną užtrukom, namo grįžom jau visai vakarėjant. Bet užtai pailsėjom Beliko suplanuoti rytdienos žygį, kurio labai laukiame ir kuris turėtų tapti šių atostogų vinimi
Po dviejų dienų kalnų trasose organizmai reikalauja poilsio, taigi šiandien tingėsime Bet kažką nuveikti vis tiek norisi. Kita vertus, karšta, po miestelius vaikščioti tokiu oru - nedidelis malonumas, pasivaikščiojimas kalnuose, kad ir lengvas, irgi šiandien nevilioja. Galiausiai nusprendžiam aplankyti kurį nors iš urvų, o kadangi apėmęs visiškas tingulys ir niekur skubėti nesinori, tai renkamės artimiausią Dobšinska Ladova Jaskyna. Iki jo beveik valanda kelio, bet važiuojant pro puikius Slovakų rojaus peizažus, laikas neprailgsta. Atvažiavę matome keistą vaizdelį vienoje kelio pusėje yra urvui priklausantis pusiau pilnas parkingas, po jį vaikščioja merginos su geltonomis liemenėmis ir bloknotais rankose, pakraštyje surašytos parkingo kainos. Kitoje kelio pusėje didelė ir tuščia aikštelė, po ją niekas nevaikšto ir jokių kainų nepažymėta Ten ir pasistatėme mašiną. Mokėti nieko nereikėjo.
Žinojome, kad iki urvo reikės beveik pusvalandį kopti per mišką, taigi siurprizo nebuvo, bet kojos protestavo Gerai tik, kad nereikėjo skubėti įėjimas į urvą tik grupėmis, ir tik kas valandą, mes dar turime beveik 50 minučių. Kol laukėm viršuje, žmonių prisirinko nemažai. Bilietas kainuoja 7 eurus, ir dar 10 eurų teks primokėti, jei norėsite viduje fotografuoti. (O gal atvirkščiai? 10 už bilietą ir 7 už foto? Nepamenu, bet kartu tikrai 17, nes aš ėmiau tą fotobilietą.) Ledo urve labai šalta tądien buvo minus du. Kai lauke beveik 30, keista įsivaizduoti tokį šaltį Bet visi traukiasi iš kuprinių striukes, megztukus, kai kurie net šalikus ir pirštines. Aš pasigailėjau, kad kaip tikra kvaiša apsimoviau kapri kelnes ilgos šiuo atveju būtų tikę labiau Bet kadangi ekskursija truks tik pusvalandį, tai gal mirtinai nesušalsiu...
Apie patį urvą nelabai ką galiu papasakoti ekskursija vyko slovakų kalba, tai mes nelabai ką ir supratom, informacijos pasisėmėm tik paskui, iš interneto. Tai vienas didžiausių ledo urvų pasaulyje, atrastas 1870 m., beveik pusantro kilometro ilgio, ledo storis urvo viduje siekia 25 metrus. Šis urvas vienas iš daugelio didžiulėje Slovakų Rojaus urvų sistemoje. Šiaip nepasakyčiau, kad labai jau įspūdingas vizualiai, tikrai teko gražesnių urvų matyti, bet aplankyti ledo urvą karštą vidurvasario dieną visai nebloga atrakcija, ypač kai norisi nuo kalnų pailsėti ir kai per karšta bastytis po miestelius ar pilis. Urvas gana gilus, per jį nutiestas metalinis takas, kopėčios veda į žemutinius lygmenis ir paskui vėl į viršų. Tikrai nekasdieniškas potyris, kai eini tamsoje ir šaltyje pro žalsvai švytinčias ledo sienas, o lauke karšta vasaros diena. Šiokį tokį nerealumo jausmą sukelia...
(Nuotraukų kokybė neypatinga, nes urve buvo taip tamsu, kad ir ISO užkėlus iki neįmanomo kartais nelabai kas gaudavosi... na bet bendram vaizdui susidaryti gal tiks ir tokios )
Papildyta:
Išėjus iš urvo, prapliupo lietus su žaibais ir perkūnais, ir lijo kaip iš kibiro geras dešimt minučių. Gerai, kad mes tuo metu urve buvom, o ne mišku žemyn leidomės, nes keli žmonės, kurie per tą lietų atlipo į viršų, buvo kiaurai šlapi Po lietaus vėl išlindo saulė, ir miškas pavirto sauna tiesiog matėsi nuo žemės kylantis karštas garas...
Vėl nusileidę žemyn, užsukome į šalia kelio esantį restoraną papietauti. Ketinome tik sriubos pasiimti, bet viskas baigėsi trijų patiekalų pietumis, ir užsisėdėjome ten ar ne dvi valandas Pasak brolienės, pasirodo, ir nieko neveikiant, galima ilgai užtrukti O pavalgėm tikrai skaniai, nors bulviniai blynai su mėsos įdaru man pasirodė keistoki tikėjausi tokių kaip mūsų Kėdainių blynai, o čia tiesiog mėsa su svogūnų padažu, įvyniota į didelį bulvinį blyną. Bet visai skanu. Ir desertai skanūs
Taip ir praėjo tingi trečioji atostogų diena lyg ir nieko neveikėm, bet vis tiek visą dieną užtrukom, namo grįžom jau visai vakarėjant. Bet užtai pailsėjom Beliko suplanuoti rytdienos žygį, kurio labai laukiame ir kuris turėtų tapti šių atostogų vinimi
Fantastika , jau tas maršrutas iki Zelene Pleso - nerealus , reiškia, dar būtinai turėsim važiuot į Slovakiją ir juo pereiti, nes vis nepavykdavo, tai oras sugesdavo, tai kitus maršrutus pasirinkdavom
Labai įdomu, kokiais maršrautai dar perėjote , laukiam nesulaukiam tolesnio pasakojimo
Labai įdomu, kokiais maršrautai dar perėjote , laukiam nesulaukiam tolesnio pasakojimo
QUOTE(Vivica @ 2012 07 29, 11:06)
Fantastika , jau tas maršrutas iki Zelene Pleso - nerealus , reiškia, dar būtinai turėsim važiuot į Slovakiją ir juo pereiti, nes vis nepavykdavo, tai oras sugesdavo, tai kitus maršrutus pasirinkdavom
Va va, ir man tas pats , jau išvažiuodama žinojau, kad būtinai reikės sugrįžti, nes dar tiek daug nepraeitų maršrutų liko...
Ketvirtoji diena
Šiandien ketiname aplankyti Mlynicka ir Furkotska slėnius, ir šturmuoti Bystre sedlo perėją. Maršrutas toks: nuo Štrbske Pleso (1347 m.) Mlynicka slėniu kilsime iki Skok krioklio (1730 m.), nuo ten iki Capie pleso (2075 m.) ir galiausiai iki Bystre sedlo perėjos, kai kuriuose žemėlapiuose vadinamos Bystra Lavka (2314 m.). Įveikę perėją, pro Vyšne Wahlebergovo pleso Furkotska slėniu leisimės žemyn į Štrbske pleso. Jei tikėti kitais žygeiviais, tai yra viena gražiausių trasų Tatruose, bet gana ilga (septynios valandos ėjimo, neįskaičiuojant sustojimų) ir sudėtinga - beveik kilometro aukščio skirtumas ir stati uolėta perėja, sutvirtinta grandinėmis, kad lengviau būtų kopti. Pasižiūrėję internete į perėjos nuotraukas, ilgai diskutavom ir abejojom, ar įveiksim šią trasą (ypač kad su mumis ir dvylikametis vaikas), bet galų gale nutarėm pabandyti. Blogiausiu atveju, jei perėja pasirodys neįveikiama, tiesiog pasuksim atgal ir grįšim į Štrbske pleso Mlynicka slėniu, ta pačia trasa, kuria ir atėjome.
Kadangi laukia ilga diena, keliamės anksti (kaip mums ) ir be ketvirčio aštuntą jau važiuojame link Štrbske pleso. (Tiesa, kai pabudau prieš šešias, kalnai ir viskas aplinkui buvo paskendę tirštam rūke, matomumas buvo vos keli metrai širdis į kulnus nusirito, bet po penkiolikos minučių, kai suskambėjo žadintuvas, rūkas jau buvo išsisklaidęs ir iš visko atrodė, kad turėtų būti neblogas oras, nors prognozė ir vėl buvo su lietum ir audrom )
Mašiną pasistatome Štrbske pleso sporto komplekso parkingo aikštelėje ir, užmatę jau atidarytą bariuką, tiesiu taikymu lekiame kavos - mes nepratę taip anksti keltis Kol išgėrėm kavą, kol ką, jau ir beveik devynios... Na bet vis tiek palyginus anksti išeinam, tai jei ir bus toks pat tempas kaip užvakar, iki sutemstant vis tiek turėtume sugrįžti
Pirmoji trasos dalis, iki Skok krioklio, visai nesudėtinga. Tiesa, užkopti teks nemažai, daugiau nei 400 metrų, bet takas kyla palaipsniui, oras geras, saulėta, bet nekaršta, eiti smagu.
Tolumoje jau matosi kriokliai:
Papildyta:
Štai ir Skok. Liepos mėnesį krioklys nelabai įspūdingas belieka įsivaizduoti, kaip jis atrodytų pavasarį, kai tirpsta sniegas...
Kol apeinam Skok, oras subjūra, pradeda lynoti. Pakeliui į aikštelę virš krioklio, pasirodo, laukia grandinių ruožas nesitikėjome, bet ką jau darysi, lipame Akmenys šlapi nuo lietaus, lipti nelabai smagu, bet trasa nesudėtinga, taigi užkopiame gana greitai.
Užkopę į viršų, per didžiulę akmeninę plynaukštę einame prie krioklio krašto. Pakeliui tenka ir krioklį maitinantį upeliuką kelis kartus peršokti - pavasarį, jaučiu, tai būtų gana sudėtinga, dabar gi jokių problemų, nes vandens nedaug. Žvalgomės į Mlynicka slėnį apačioje, ir į mūsų dar laukiantį maršrutą viršuje...
Papildyta:
Tuo tarpu ir lyti nustoja, taigi įsitaisome ant didžiulių plynaukštės akmenų ir pietaujame. Visai šalia nuostabus kalnų ežeriukas, jei tikėti žemėlapiu, jis vadinasi tiesiog Pleso nad Skokom. Kažkam pritrūko fantazijos?
Šiandien ketiname aplankyti Mlynicka ir Furkotska slėnius, ir šturmuoti Bystre sedlo perėją. Maršrutas toks: nuo Štrbske Pleso (1347 m.) Mlynicka slėniu kilsime iki Skok krioklio (1730 m.), nuo ten iki Capie pleso (2075 m.) ir galiausiai iki Bystre sedlo perėjos, kai kuriuose žemėlapiuose vadinamos Bystra Lavka (2314 m.). Įveikę perėją, pro Vyšne Wahlebergovo pleso Furkotska slėniu leisimės žemyn į Štrbske pleso. Jei tikėti kitais žygeiviais, tai yra viena gražiausių trasų Tatruose, bet gana ilga (septynios valandos ėjimo, neįskaičiuojant sustojimų) ir sudėtinga - beveik kilometro aukščio skirtumas ir stati uolėta perėja, sutvirtinta grandinėmis, kad lengviau būtų kopti. Pasižiūrėję internete į perėjos nuotraukas, ilgai diskutavom ir abejojom, ar įveiksim šią trasą (ypač kad su mumis ir dvylikametis vaikas), bet galų gale nutarėm pabandyti. Blogiausiu atveju, jei perėja pasirodys neįveikiama, tiesiog pasuksim atgal ir grįšim į Štrbske pleso Mlynicka slėniu, ta pačia trasa, kuria ir atėjome.
Kadangi laukia ilga diena, keliamės anksti (kaip mums ) ir be ketvirčio aštuntą jau važiuojame link Štrbske pleso. (Tiesa, kai pabudau prieš šešias, kalnai ir viskas aplinkui buvo paskendę tirštam rūke, matomumas buvo vos keli metrai širdis į kulnus nusirito, bet po penkiolikos minučių, kai suskambėjo žadintuvas, rūkas jau buvo išsisklaidęs ir iš visko atrodė, kad turėtų būti neblogas oras, nors prognozė ir vėl buvo su lietum ir audrom )
Mašiną pasistatome Štrbske pleso sporto komplekso parkingo aikštelėje ir, užmatę jau atidarytą bariuką, tiesiu taikymu lekiame kavos - mes nepratę taip anksti keltis Kol išgėrėm kavą, kol ką, jau ir beveik devynios... Na bet vis tiek palyginus anksti išeinam, tai jei ir bus toks pat tempas kaip užvakar, iki sutemstant vis tiek turėtume sugrįžti
Pirmoji trasos dalis, iki Skok krioklio, visai nesudėtinga. Tiesa, užkopti teks nemažai, daugiau nei 400 metrų, bet takas kyla palaipsniui, oras geras, saulėta, bet nekaršta, eiti smagu.
Tolumoje jau matosi kriokliai:
Papildyta:
Štai ir Skok. Liepos mėnesį krioklys nelabai įspūdingas belieka įsivaizduoti, kaip jis atrodytų pavasarį, kai tirpsta sniegas...
Kol apeinam Skok, oras subjūra, pradeda lynoti. Pakeliui į aikštelę virš krioklio, pasirodo, laukia grandinių ruožas nesitikėjome, bet ką jau darysi, lipame Akmenys šlapi nuo lietaus, lipti nelabai smagu, bet trasa nesudėtinga, taigi užkopiame gana greitai.
Užkopę į viršų, per didžiulę akmeninę plynaukštę einame prie krioklio krašto. Pakeliui tenka ir krioklį maitinantį upeliuką kelis kartus peršokti - pavasarį, jaučiu, tai būtų gana sudėtinga, dabar gi jokių problemų, nes vandens nedaug. Žvalgomės į Mlynicka slėnį apačioje, ir į mūsų dar laukiantį maršrutą viršuje...
Papildyta:
Tuo tarpu ir lyti nustoja, taigi įsitaisome ant didžiulių plynaukštės akmenų ir pietaujame. Visai šalia nuostabus kalnų ežeriukas, jei tikėti žemėlapiu, jis vadinasi tiesiog Pleso nad Skokom. Kažkam pritrūko fantazijos?
Na, dar kartą pakartosiu, kad jūsų nuotraukos nuostabios Šis maršrutas buvo mūsų tikras Aukštųjų Tatrų krikštas- po jo sužinojome, ką reiškia pereiti, berods, 16 km per kalnų perėją ir kas tas tikras kojų gėlimas
QUOTE(Vivica @ 2012 07 29, 14:54)
Na, dar kartą pakartosiu, kad jūsų nuotraukos nuostabios Šis maršrutas buvo mūsų tikras Aukštųjų Tatrų krikštas- po jo sužinojome, ką reiškia pereiti, berods, 16 km per kalnų perėją ir kas tas tikras kojų gėlimas
Ačiū Trasa tikrai verta pagarbos, ja perėjus jau drąsiai galima rimtu žygeiviu vadintis
QUOTE(Jurzole @ 2012 07 29, 13:07)
Šiandien ketiname aplankyti Mlynicka ir Furkotska slėnius, ir šturmuoti Bystre sedlo perėją. Maršrutas toks: nuo Štrbske Pleso (1347 m.) Mlynicka slėniu kilsime iki Skok krioklio (1730 m.), nuo ten iki Capie pleso (2075 m.) ir galiausiai iki Bystre sedlo perėjos, kai kuriuose žemėlapiuose vadinamos Bystra Lavka (2314 m.). Įveikę perėją, pro Vyšne Wahlebergovo pleso Furkotska slėniu leisimės žemyn į Štrbske pleso. Jei tikėti kitais žygeiviais, tai yra viena gražiausių trasų Tatruose, bet gana ilga (septynios valandos ėjimo, neįskaičiuojant sustojimų) ir sudėtinga - beveik kilometro aukščio skirtumas ir stati uolėta perėja, sutvirtinta grandinėmis, kad lengviau būtų kopti. Pasižiūrėję internete į perėjos nuotraukas, ilgai diskutavom ir abejojom, ar įveiksim šią trasą (ypač kad su mumis ir dvylikametis vaikas), bet galų gale nutarėm pabandyti. Blogiausiu atveju, jei perėja pasirodys neįveikiama, tiesiog pasuksim atgal ir grįšim į Štrbske pleso Mlynicka slėniu, ta pačia trasa, kuria ir atėjome.
Labai gražios nuotraukos iš šios trasos pas jus.
Man ši trasa buvo pamoka - tarsi rimtesnis pažiūrėjimas kalnų "į akis". Tiesiog kad ateityje žinočiau, kad reikia pasiruošti kalnams ir pasidomėti, kur eisiu, kokia tai trasa, kiek trunka, ar yra chatų, kur būtų galima užvalgyti...
Keliavau ja gal prieš 8 metus. Tada buvo pirma išvyka į kalnus visai neturint jokio supratimo apie juos. Be to keliavau viena, dar su agentūra. Diena prieš tai ėjome į Chopoką, kur buvo trobelė, kurioje galėjome papietauti. Taigi čia įsidėjau tik mažą buteliuką vandens ir riešutų saują. Be to nebuvo dirbta prieš kelionę, t.y. nesportuota. Tai žinokit, o vaikyti... visą dieną be maisto, be vandens - maršruto pabaigoje vos susilaikydavau nepaprašiusi maisto išvydusi valgančius žmones. Gerti atsigerdavau iš upeliukų. Bet nuo vandens ir riešutų per dieną skrandis taip išsiplovė, kad net spazmuoti pradėjo. Grandinės tada neatrodė baisios. O nesportavusi ir fiziškai gana silpna neįsivaizduoju kaip ta trasa praėjau. Buvo akimirkų, kai norėjosi stoti ir sėdėti nežinia ko laukiant, kol koks helikopteris sudžiuvusį skeletą nukels.
Tai tokia patirtis manoji. Ir nežinau ar aš į ją benorėčiau...
QUOTE(linole @ 2012 07 29, 18:27)
Tai tokia patirtis manoji. Ir nežinau ar aš į ją benorėčiau...
Ar teisingai supratau, kad visai viena ėjote šia trasa? Nes jei su agentūra keliavot ir su grupe ėjot, tai rodos gi kažkas turėjo pasakyti, kad reikės ir maisto, ir juolab vandens? Įsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti, visą dieną be maisto tokioj fizinės ištvermės reikalaujančioj trasoj
Bet sugrįžti, manau, tikrai verta būtų - juk dabar jau eitumėt tinkamai pasiruošusi, ar ne? O trasa tokia graži...