Aukštieji Tatrai (Slovakija)

na taip, tai jei lis, tai kaip gi kitaip

As ir ant tos slapios sutikciau atsigulti, kad tik kas kartu i kalnus mane paimtu
Patirties ant sniego turiu, o cia tik nuo lietaus suslape Tatrai vasaros metu

nemiegojai ant sniego na, zodziu tik man vienai vaikio gaila

Nemiegojau, bet 5 valandas snieguose buvome iklimpe
O vaikis tvirtas-is stuomens ir liemens-tikriausiai neprazus

Antroji diena

Šiai dienai norėjom rimtesnio žygio - apšilimas jau padarytas, gana žaisti, laikas į šiek tiek rimtesnę trasą eiti Iš vakaro gerą valandą prarymojom prie žemėlapio ir interneto, ir galiausiai nusprendėm vėl keliauti Tatrų magistrale nuo Skalnate Pleso, tik dabar jau į kitą pusę, link trobelės prie Žaliojo ežero (Chata prie Zelenem Plese). Ačiū linolei, savo reportaže paminėjusiai šią trasą, įstrigo ji mano atminty Paskui kažkur kitur dar skaičiau, kad tai viena gražiausių Tatrų magistralės atkarpų. Taigi, eisim iki Zelene Pleso, nuo ten, vis dar raudonąja trasa, iki Velke Bele Pleso (Didžiojo Baltojo ežero), ir tada mėlynąja trasa grįšim atgal į Tatranska Lomnica. Iš viso beveik 6 valandos ėjimo, ir nemažas aukščio skirtumas – pirmiausia nuo Skalnate Pleso 300 m aukštyn iki Velka Svištovka perėjos, tada 500 m žemyn iki Žaliojo ežero, ir galiausiai, nuo Baltojo ežero, 800 m žemyn, iki Tatranska Lomnica. Kad trasoje bus ir grandinių ruožas, nežinojom (linolė rašė apie tai, bet aš kažkaip sugebėjau neperskaityti ). Ir gerai, kad nežinojom, nes brolienė turbūt būtų atsisakiusi eiti – bijo aukščio, o minties lipti grandinių pagalba purtosi iš tolo. Na bet apie viską iš eilės

Rytas išaušta gražus, nors ir kiek debesuotas. Ketinom išvažiuoti anksti, bet galiausiai išsikrapštėm net vėliau nei vakar. Į keltuvą Tatranskoj Lomnicoj įlipom jau po vienuolikos. Uolėtasis ežeras mus pasitinka debesuotu dangum, Lomnicky štit viršukalnė išvis po debesiu pasislėpusi.



Oro prognozė tokia pati kaip vakar – apsiniaukę su pragiedruliais, vietomis lietus su perkūnija. Na ką, negaištam, nes jau pusė dvylikos. Praeinam observatoriją ir raudonąja trasa kopiam aukštyn.



Pirmoji atkarpa gana stati, lipasi sunkiai, kojos nenori eit Susigalvojam žaidimą – nueinam 100 žingsnių, tada truputį pailsim, tada vėl šimtą... Bet va tik iki to tolimesnio kalnapušių ruožo tereikia užlipti, ir tada jau bus lengviau, nebe taip statu.



Paskui ilgai einame stačiu kalno šlaitu per akmenų sangrūdas. Takelio, kaip tokio, ten nelabai ir yra – tiesiog akmenys taip šiek tiek lygiau padėlioti, kad būtų galima praeiti nenusiridenant nuo šlaito, ir tam tikrais atstumais ant didesnių akmenų trasa pažymėta, kad žinotum, kur eiti. O šiaip – didžiulis įstrižai žemyn griūvantis akmenų laukas,o ne takas Bet eiti smagu, nors ir nelengva. Ir vaizdai aplink svaigūs, ir tas erdvės pojūtis...







Vietomis pasitaiko ir normalaus takelio ruožai:



Bet paskui ir vėl prasideda akmenynai...





Prieinam dar vieną posūkį, takelis vėl laikinai pagerėja:


Papildyta:
Tolumoje jau matyti Velka Svištovka viršukalnė (aštri viršūnė pačiame kadro centre) – link jos ir einame.









Takelis vingiuoja per neaukštą kalnų perėją, vaizdai aplink – fantastiški







Štai iš ten atėjome, iš už to posūkio tolumoje, ant kalno šlaito:



Prieiname Svištovka perėjos pašlaitę, ir stačiais tako serpantinais pamažu lipame aukštyn. Vis aplankydavo mintis, kad tiesiai šlaitu į viršų būtų paprasčiau – bet taip tik atrodo...

Štai pagaliau ir perėja Sedlo pod Svištovkou yra 2023 m. aukštyje. Iki šios perėjos ėjome dvi valandas, dvigubai ilgiau negu nurodyta žemėlapyje Na bet mes tikrai neskubėjom, ir sustodavom dažnai, ir pasėdėdavom ilgiau, tiesiog ėjom savo tempu, ir sakėm sau, kad svarbiausia procesas, o ne tikslas

Tiesiai priešais stūkso jau visai ranka pasiekiama Velka Svištovka viršukalnė. Bet ji dar turės kiek palaukti...



Vaizdai nuo perėjos – kvapą gniaužiantys Vienoje pusėje – Velka Svištovka, kitoje – Maly Kežmarsky štit, apačioje – Dolina Zeleneho plesa (Žaliojo ežero slėnis). Pamirštam visus stačios ir nelengvos trasos vargus – dėl tokių vaizdų tikrai vertėjo čia užkopti







O štai ir trobelė prie Žaliojo ežero – toli toli apačioje...


Papildyta:
Patogiai įsitaisome ant perėjos uolų, su vaizdu į Žaliąjį ežerą, ir su apetitu kertame kuprinėse atsineštus sumuštinius. (Ir kodėl tie naminiai sumuštiniai visada tokie skanūs kalno viršūnėje? Tiesiog mistika kažkokia... ). Papietavę ir kiek atsipūtę, kopiame į Velka Svištovka – nuo perėjos gal tik 5-10 minučių tereikia viršūnei pasiekti. O jau vaizdai vaizdai nuo viršūnės... Dar geriau matosi ir slėnis, ir kalnai, ir perėja, kaip ant delno takas, kuriuo leisimės nuo kalno į slėnį, puikiai matome ne tik Žaliąjį, bet ir Baltąjį ežerą, bei juos jungiantį taką, vingiuojantį kalno šlaitu kitoje slėnio pusėje. Svaigu...

Iki soties pasigrožėję vaizdais ir pailsėję, po geros valandos pradedame nusileidimą link Žaliojo ežero. Ši trasos dalis sudėtingesnė – serpantinų takas vietomis labai status ir labai akmenuotas, eiti juo tikrai nelengva (tvirti žygio batai - būtini!). Tarp Skalnate Pleso ir Svištovkos matėme nemažai šeimų su mažais vaikais, bet leisdamiesi link Žaliojo ežero nesutikome, ko gero, nei vienos. Mažesniems vaikams ši trasa tikrai per sudėtinga – bet paaugusiems gal ir visai smagu būtų. Mūsų dvylikametis straksėjo žemyn kaip niekur nieko, dar ir pristabdyti jį turėdavom, kad ir vėl nepradingtų iš akių už dar vieno posūkio O jau vaizdai vaizdai leidžiantis... Aš nuolat turėdavau sau priminti žiūrėti po kojomis, nes žvilgsnis vis nuklysdavo į mus supančius nuostabius kalnus









Štai šitoj nuotraukoj labai gerai matosi tako vingiai:





Žaliasis ežeras vis labiau artėja, bet iki jo dar eiti ir eiti...





Po maždaug valandos prieiname giloką tarpeklį, ir paaiškėja, kad leistis dalį kelio teks laikantis už grandinių Brolienę ištinka lengvas panikos priepuolis, sūnėnas šokinėja iš džiaugsmo, kad pagaliau grandinės, o aš svarstau, kaip čia dabar bus – negi teks vėl kopti aukštyn link Svištovkos tuo nežmoniškai stačiu taku? Bet ne, neprireikė, brolienė įveikė savo, baimę ir grandinėmis nusileido be jokių problemų Pati paskui buvo nustebusi, kad pasirodo, ne taip jau ir baisu Kartais taip gal ir geriausia – nežinoti iš anksto, kas tavęs laukia, ir neturėti pasirinkimo


Papildyta:
„Baisiausią“ trasos dalį įveikėm, bet iki Žaliojo ežero dar gabaliukas kelio. Akmenuotais vingiuotais takais leidžiamės vis žemiau. Aš padedu jausti nuovargį, kojos dreba, vis dažniau slysteliu, kol galiausiai ne taip pastatau koją ant nepatogiai gulinčio akmens ir išsitiesiu ant tako Baisiai suskausta kairiąją kulkšnį, galvoju – viskas, išsisukau koją, baigėsi mano nuotykiai kalnuose, nei dorai neprasidėję Man pasisekė – koją paskaudėjo gal pusvalandį ir nustojo. Bet tai buvo signalas, kad laikas padaryti trumpą pertraukėlę ir kažkaip padidinti cukraus kiekį kraujyje, kad dingtų tas prie žemės lenkiantis nuovargis Šiam tikslui visada nešėmės į žygius juodojo šokolado ir Nestle Fitness batonėlių. Liuks reikalas – suvartoji batonėlį ar gabaliuką šokolado ir, kaip rimto dopingo gavęs, gali toliau eiti, nors jėgų, atrodo, jau nebebuvo likę...





Netrukus prieiname mažą ežeriuką su fantastiškais atspindžiais skaidriame kaip krištolas vandenyje.





Nuo čia jau ir ik Žaliojo ežero tik ranka paduot....








Papildyta:
Netenka spėlioti, kodėl šis ežeras vadinamas Žaliuoju –vanduo net ne šiaip žalias, o tiesiog smaragdinis... fantastiškai graži ta gili žaluma









Šią trasos atkarpą, nuo Svištovkos iki Žaliojo ežero, vėl ėjom vos ne dvigubai ilgiau nei pagal žemėlapį priklausytų – beveik dvi valandas. Jau imame nerimauti, kad iki sutemų nepajėgsime įveikti visos trasos – gal reikėtų ją kažkaip patrumpinti? Bet pirmiausia einam į trobelę ieškoti kavos. Deja, kavos nėra – dingusi elektra Užtai yra pupelių sriubos ir alaus. Imam. Sumuštiniai buvo jau seniai, valgyti vėl norisi – kalnų žygiai žadina apetitą Įsitaisom dengtoje trobelės terasoje – ir lauke prapliumpa lietus Kaip gerai, kad mes jį aplenkėme Pupelių sriuba keistoka – rūgšti, kas lyg ir netinka pupelėms, ir dar kažkokie keisti mėsgaliai joje plaukioja Bet alus skanus. Ir kainos nesikandžioja – tiksliai jau nepasakysiu, kas kiek kainavo, bet tikrai nedaug, ypač turint omeny, kad produktus pristatyti į šias kalnų trobeles nėra taip paprasta.

Pavalgę vėl studijuojam žemėlapį. Panašu, kad trasos ženkliai patrumpinti nepavyks, taigi nusprendžiam laikytis pradinio plano. Jau penkios valandos, o mums dar reikia nueiti didesnę (nors ir gerokai lengvesnę) trasos dalį, todėl trobelėj ilgai neužsibūnam. Kaip tik ir lietus liovėsi (pasisekė mums tądien su oru, nes daugiau ir nelijo), taigi renkamės daiktus ir žygiuojam toliau, link Baltųjų ežerų.

Pakeliui dar pasižvalgom į didžiulį aukštą kalną, nuo kurio ką tik nusileidom. Nuotraukoje matyti ir Svištovka perėja (vidury) ir viršukalnė (kairėje), ir vingiuotas takas ant žalio kalno šlaito po perėja, ir grandinių ruožas tarpeklyje, į kairę nuo šlaito (kaip tik virš kadro apačioje kyšančių medžio lapų). Neblogas nusileidimas, ar ne?

Po pusvalandžio (šįkart pagal grafiką, nes ėjome sparčiai ir be sustojimų) pasiekiame Baltuosius ežerus. Čia taip ramu, gražu ir tuščia – pasaka

Mažasis Baltasis ežeras











Ir Didysis Baltasis ežeras








Papildyta:
Labai norisi ilgiau pabūti šioje nuostabioje vietelėje, deja, mūsų laukia dar ilgas kelias, nėr kada gaišuoti... Sankryžoje sukame į mėlynąją trasą ir per kalnapušėmis apaugusį slėnį einame link miško.







Dar pustrečios valandos ėjome per mišką iki Tatranskos Lomnicos, iš pradžių mėlynąja, paskui geltonąja trasa. Ši trasos dalis – nieko ypatingo, tiesiog akmenuotas miško takas ir retkarčiais kelią pastojanti srauni kalnų upė (spėju, kad Kežmarska Bela Voda, bet nesu tikra ). Smagiausia, kaip ir vakar, buvo tai, kad beveik nieko nesutikome, atrodė, kad tame didžiuliame miške esam vieni Tik jau pabaigoje, likus gal valandai iki Tatranskos Lomnicos, geltonoje trasoje sutikome keletą kitų žygeivių.



Pačioj apačioj, jau visai netoli tikslo, trumpam pasiklydome, nes išėjom į kažkokią gyvenvietę ir trasos ženklai staiga dingo Šiek tiek paklaidžioję, pagaliau vėl radom taką, kuris mus per mišką parvedė į parkingo aikštelę prie keltuvo. Mašiną pasiekėm šiek tiek po devynių, jau temstant. Šešias valandas turėjęs trukti mūsų žygis iš tiesų užtruko devynias su puse, ir mes visi labai pavargę, bet ir labai patenkinti. Vienbalsiai nutariam - diena buvo puiki!

Smagu, kad patiko.
Šita trasa tai norėčiau pereiti dar kartą. Nors ji man buvo gal daugiau baisi negu sunki. Žinai, tikrai kaip gerai, kad kartais kažko nežinai, kas laukia kelyje. Aišku, jei tas kliūtis įmanoma nugalėti neturint specialaus pasirengimo.
Aš irgi, jei būčiau žinojusi, kad kelyje laukia tokios grandinės, būčiau nėjusi (o kiek būčiau praradusi ). Bet jomis nulipus, jaučiausi kažkiek paaugusi. Nėra ten labai sudėtinga, juolab kai aš važiavau su grupe ir vadovė kiekvienam aiškino, kaip nulipti.

Laukiu tęsinio.

Kita vertus, kadangi tai ne visada įmanoma, tai kartais gerai ir žinoti iš anksto - kad galėtum įvertinti savo galimybes ir paskui nereikėtų grįžti atgal, nors labai norėtųsi eiti toliau...

Visiems, kas dabar suabejojo dėl Zelene Pleso trasos - tos grandinės tikrai visai nebaisios. Tiesiog reikia įveikti baimę ir patikėti, kad grandinė tave išlaikys. O ir kristi ten nelabai yra kur, tarpeklis atrodo baisiau negu iš tikrųjų yra. Tiems, kas niekada nėra ėjęs grandinių ruožu, ši trasa - puiki galimybė be skausmo su jomis susipažinti

fantastika

Puikus pasakojimas Man Tatrai Skaitau ir jauciu ta kalnu gaiva. Kadangi Alpese vis dar nebuvau, tai Jurzole palygink, kur lengviau trasose, nes is tavojo aprasymo as Tatruose taip ir jauciausi, kojos gale trasos tiesiog linko. O vaziavom tai su planais ohoho Viena diena-Rysy, po dienos poilsio-Krivan, dar po dienos-Bystre sedlo....
Cia per tuos karscius taip tinka sis pasakojimas, kad tiek jau to, kad i Jordanija pateksiu tik per Aukstuosius Tatrus