Aukštieji Tatrai (Slovakija)

Na ir kiek jie ten svers? Kilograma, ne daugiau, o jei pirksi su zemesniu aulu (man pvz tie virs kauliuku nepatogus, ir nors tu ka ), tai dar ir maziau. Kojas kilnot tikrai netrukdys Nors siaip tai cia labai individualu - va, kaip sakiau, brolis irgi kalnu batu neturi, ir nesiskunde. Bet ir su kedais nejo


Na galima is bedos ir su dzinsais, bet jei imanoma kalnu zygiams tinkamas kelnes nusipirkti, tai patarciau taip ir daryti - jos lengvos, audinys kvepuojantis, niekur netrina, ne taip greit suslampa, dziusta greitai. Kalnuose visos tos smulkmenos gali buti labai svarbios. Nors jei oras geras, nelyja, nesalta, nekarsta, tai galima ir su dzinsais prasisukti, ypac trumpesniam zygyje. Bet jei i ilga zygi visai dienai, tai nenoreciau su dzinsais...

Kadangi savo "rimtuosius" kalnų žygius (ne dienos, o kelių savaičių trukmės) su džinsais (kaip ir absoliuti dauguma tais laikais) atvaikščiojau, tai man geresnės žygio aprangos nei džinsai su elastanu iki šiol nėra .

Tikiu Ir as kazkada su dzinsais ir velvetkem po daugiadienius zygius vaiksciojau, ir buvo gerai. Ir kalnu batu ilgai neturejau - ir visai netruko, nes net nezinojau, kad su jais ne tik saugiau, bet ir patogiau. Bet dabar jau negrizciau nei prie dzinsu, nei prie kedu. Nes savo kailiu pajutau skirtuma. Todel pradedantiems ir norisi patarti iskart pasirinkti geresni, patogesni ir saugesni varianta

Aisku, jei kas ruosiasi i pirmaja kelione i kalnus ir nera tikras, kad noresis sugrizti, tai neverta iskart per daug investuoti, as tokiu atveju gal irgi tik kalnu batus pirkciau. Jie juk ir kitose situacijose pravers.
Papildyta:
Baltike, jei dar uzsuksi ir jei esi buvusi Precne ir Prielom perejose, papasakok, ar sudetinga i jas kopti ir leistis? Ar ne per sunku butu 12-13 metu vaikui? Ir nelabai fiziskai stipriai moteriai? As mat jau galvoju apie kitu metu kelione

Septintosios dienos pabaiga

Prieš grįždami į trobelę (ten tikimės gauti arbatos prieš kelionę žemyn link Štrbske pleso) dar norime aplankyti Symbolicky Cintorin – simbolines kapinaites miške ant kalno šlaito, netoli ežero. Jos skirtos Tatruose žuvusių alpinistų atminimui, o taip pat tų, kurie kilę iš Tatrų, bet žuvę kituose kalnuose.





Nežinau, ko tikėjausi iš tų kapinaičių, bet tai, ką pamačiau, mane pritrenkė. Vien jau tai, kad tų memorialinių lentelių ten tiek daug...







Labai dviprasmiški jausmai apima ten bevaikštant... Liūdna, ir baisu, ir gaila – juolab dauguma žuvusiųjų visai dar jauni žmonės – bet visgi neapleidžia mintis, kad jie žuvo siekdami savo svajonės, ir kad gal tai nėra taip beprasmiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ypač tiems, kurie patys neturi tos kalnų bacilos Ir vis skambėjo ausyse eilutės iš Vysockio dainos apie kalnus, iš seno rusų filmo „Vertikalė“ (vyresni skaitytojai gal prisimena šį niekuo neypatingą filmą - išgarsinio jį tik Vysockio dainos, beveik iškart tapusios kultinėmis):

И пусть говорят - да, пусть говорят!
Но нет - никто не гибнет зря,
Так - лучше, чем от водки и от простуд.
Другие придут, сменив уют
На риск и непомерный труд,
Пройдут тобой не пройденый маршрут...

Koplytėlėje dega žvakės, vazose pamerktos gėlės, o ant grindų – monetos. Netoliese pakabintas skelbimukas prašo paaukoti jau nepamenu kiek centų kapinaičių išlaikymui (jas prižiūri Tatrų nacionalinis parkas, TANAP).



Pritilę leidžiamės atgal prie ežero (iki simbolinių kapinaičių – maždaug 15 minučių aukštyn miško taku), o ten jau leidžiasi saulė, auksu dažo ežero paviršių ir tolimas kalnų viršūnes. Gražu ir kažkaip liūdna...








Papildyta:






Popradske Pleso trobelėje vakarieniauja triukšminga žygeivių kompanija, dalijasi šiandien nueitos trasos įspūdžiais ir rytdienos planais. Mes gi pasiimam arbatos ir susėdame lauke, su vaizdu į ežerą ir į ką tik įveiktą perėją. Bet ilgai užtrukti negalime, nes jau pusė devynių, o mums dar reikia per mišką grįžti į Štrbske Pleso.







Ėjome atgal beveik valandą, pakeliui dar vis pasigrožėdami paskutiniais per šias atostogas kalnų ir slėnio vaizdais. Paskutinį kilometrą per mišką grįžome jau beveik sutemose, o kol atėjom iki mašinos, jau ir visai tamsu buvo, nors dar tik pusė dešimtos. (Beje, už parkingą šįkart teko susimokėti (viešbučio recepcijoje), nes šlagbaumas buvo nuleistas.) Į savo laikinus namus parvažiavome kaip niekad vėlai, beveik pusę vienuolikos, gerokai pavargę, bet visai patenkinti paskutiniąja diena kalnuose. Lietus pakoregavo mūsų planus, bet jų sugadinti nepajėgė







Štai ir viskas... savaitė kalnuose prabėgo kaip viena diena Apie paskutiniąją dieną pasakoti neįdomu, ji visa praėjo keliaujant namo į Amsterdamą. Brolio šeimyna liko Slovakijoj dar porai dienų, bet į kalnus jau nebeėjo.

Prieš išsiskirdami Košice oro uoste, kaip ir susitarėme, kad kitąmet vėl važiuosim į Aukštuosius Tatrus. Juolab ir nenueitų trasų dar sočiai liko: planuota, bet neįveikta trasa iki Sedlo Prielom ir Sliezsky Dom (tik dabar jau eitume pro Terycho chatą ir Priečne sedlo, nes Velka Studena Dolina jau matėme); Rysy, Krivan ir Koprovsky viršukalnės; Tatrų magistralė nuo Hrebienok iki Ostrva ir dar vienas nusileidimas nuo gražiosios perėjos... žodžiu, dar vienai savaitei kalnuose tikrai užtektų

Epilogas

Pabaigai noriu pasakyti, kad Tatruose buvo daug smagiau ir įdomiau nei tikėjausi. O tikėjausi, jei atvirai, ne taip jau daug Šiaip jau visada lyg ir norėjau pamatyti Tatrus, bet apsisprendžiau važiuoti iš esmės dėl to, kad kitaip šią vasarą būčiau likusi be atostogų - be to, „gražesni už kalnus gali būti tik kalnai...“ Bet prieš atvažiuodama galvojau, kuo jau čia tie Tatrai mane gali nustebinti, juk išvaikščiotos ir Alpės, ir Pirėnai, ir Apeninai, būta Anduose, Atlase, Uolėtuosiuose kalnuose – Tatrai tikrai nebus kažkuo ypatingi. Kaip aš klydau... Ir net prisipažinti negėda Tatrai – gal ir nelabai aukšti, bet labai rimti kalnai, dauguma trasų juose – tikrai ne iš pačių lengviausių. Čia yra ką veikti ne tik pradedantiems, bet ir labiau patyrusiems žygeiviams. Net ir alpinistams iššūkių netrūksta, simbolinės kapinaitės prie Popradske Pleso – tylus, bet patikimas liudininkas... O ir gražūs jie nepaprastai - kas gi gali atsispirti tokiam grožiui? Ypač jei išvaikščiojai juos savo kojomis ir nemažai prakaito išliejai, kad pasiektum ir savo akim pamatytum tuos nepakartojamus vaizdus...



Taigi, noriu palinkėti visiems, kas dar nebuvo Tatruose, ir tiems, kas ketina sugrįžti: gerų jums trasų! Būkite saugūs, ir sugrįžkite iš šių nuostabių kalnų su tuo fantastišku, su niekuo nesulyginamu jausmu: „ir aš ten buvau, ir aš tai patyriau“ Na o mes dar tikrai sugrįšime, ir praeisime šįkart nepraeitas trasas. Ar ne, kompanija?

PABAIGA

(Bet labai tikiuosi, kad kitąmet bus pratęsimas... )

Jurzole, pirmiausias AČIŪ AČIŪ AČIŪ! Fantastiški vaizdai ir įspūdžiai .


O, Prečne sedlo ! Čia jau tikrieji kalnai (o ne joks Rysy) ir net truputį arčiau alpinizmo. Prečne 100%, o Prielom, berods, irgi vienpusės perėjos, t.y. einame jose tik viena kryptimi (bent aš ir Prelom tik viena kryptimi esu ėjus, čia gal Stopkaime pataisys po savo šiumečio kopinėjimo). Tokios atkarpos pasižymi tuo, kad yra labai status (kai beveik nuolat esi prigludęs prie uolų) ir sąlyginai ilgas grandinių pakilimas, kuriame prasilenkti nelabai būtų kur (todėl nėra galimybės apsisukti ir grįžti - kelias tik vienas viršun). Jis reikalauja ne tiek fizinės jėgos (ant rankų kiboti ir prisitraukimų daryti tikrai nereikia, kopimas irgi valandos netrunka), kiek koncentracijos ir aukščio nebijojimo. Dėl vaiko - net ir sunkesniąja (t.y. ilgesniąja mano atmintyje) Prečne Sedlo mačiau einant ir paaugliško amžiaus mergaites (jos, beje, buvo labai geras stimulas prieš pirmąjį kopimą supasavusiai mūsų grupės daliai). O nusileidimas nuo šių perėjų elementarus, su viena kita grandine. Iškart už Prečne, kiek pamenu, labai gražus slėniukas su daugybe mažų kalnų ežeriukų tarp plikų akmenų . O Zbojnickos chatoje visada tvyrojo pati jaukiausia atmosfera visuose Tatruose . Gal kad ji nuošaliau nuo visų "matrasininkų" maršrutų ?

Esu minimas brolis - nepavargstantis arklys su kaubojiškais bateliais. Jie beje dieviški, tik, manding, galus atidavinėja po šiųmečio pasibastymo po Tatrus. Esmė jų - padai. Nėra jie perdėm grublėti, bet materija, iš kurios jie nužiesti, pati limpa prie kalno akmens (ar sauso, ar šlapio)...
Šalin tuos batus, arčiau reikalo - apžavėtas sesikės pasakojimo. Ji mane nustebino dar prieš kelis metus, kai atsiuntė pasakojimą apie mūsų žygį po Karpatus apie 1990 metus. Visgi rašytinis žodis (nesvarbu forma - ar lape, ar skaitmeninėj formoj) yra jėga! O dar foto pridėjus ...
Aš vis tyliai mintyse pabumbėdavau - fotografija atima laiko, vis reik sustot su kiekvienu spragtelėjimu - be to aš buvau kaip koks Sanča Panča - fotiko nenešiojau, bet dėl įnoringo oro turėjau tai ištraukt, tai įdėt fotiką sesikės kuprinėn . Dariau tai kantriai ir dabar gavau atlygį - foto nuostabios!
Dedam litą prie lito, mėnuo po mėnesio. Įgijam batelius (sudie, mielieji šiųmečiai). Kitos vasaros planai pariktuoti - atgal į rojų, pas Tatrus Aukštuosius! Iškilmingai prisiekiu ir fotiką iš kuprinės sesikės traukyt ...

ps reportažą perkskaičiau kaip svečias - kiekvieną foto reikėjo aktyvint paskiru spragtelėjimu, veideliai matomi kaip simbolių kratiniai - dabar kaip registruotas vartotojas matau išvis superinį vaizdą - taigi, mano patarimas ant sykio prisiregistruoti vardan dar didesnio įspūdžio!

Netyčia užklydau....ir taip užkabino
turbūt net nereikia girti nuotraukų ir pati žinai kokios jos nuostabios

Ačiū, Baltike, kad taip išsamiai papasakojai apie tas perėjas, tikrai pravers ta informacija kitiems metams, ne taip baisu bus


* Tankas, ne arklys... Smagu, kad patiko pasakojimas ir nuotraukos Ir tikrai gi, pamiršau tau padėkoti už pagalbą fotografuojant... tai nors dabar

** Liuks Tą iškilmingą priesaiką irgi užsirašiau atminty Nors galvoju, kad kitąkart pasiimsiu ne tik didįjį fotoaparatą, bet ir muilinę - ji maža, lengva, galima ją į striukės kišenę įsidėti, ir net per lietų išsitraukti, ar kokia stačia perėja lipant, nes ir paprasčiau, ir ne taip gaila, jei kas, kaip ano fotoaparato...


Ačiū, Thea! Tai gal ir tave pavyks užkrėsti kalnų bacila? oddity, va, jau planuoja į kalnus eiti

Cia seimos bruozas matyt, kai zodzio kiseneje neieskoma Galit sekmingai pats kitais metais reportaza rasyti Na ir jums padeka uz ta traukiojima fotiko, va koks geras bendras rezultatas gavosi

=================
Jurzole, fotoreportazas puikus. Slovakija as dievinu, ten taip gerai, kaip pas bobute kaime o su kalnais mums nepavyko. Visu pirma, tai neisivaizdavom kas tas yra, o patarti nebuvo kam, su SM kelioniu skyreliu tada dar mazai draugavau. Todel nei maisto nenutaikem, avalyne neleido aplamai pasidziaugti kalnais is arciau, tai buvo tiesiog kancia. Na ir musu bernelis tada dar buvo mazas. Bet mintis nors kokia trasa kada prasieiti normaliau, manes nepaliko. Tai vienu metu isklausinejau Baltike ir del avalynes, ir del maisto, kuri ima (juolab, kad ji su vaikais keliavo), nes mums tai buvo aktualu Ir dabar tavo fotoreportazas toks issamus, informatyvus, labai puiku, ruosiantis i A.Tatrus. Todel kada nors bent jau pabandysim butinai. Ir as be normaliu batu niekur ten nejudesiu, uzteko, kad karta pabandem sunesiosim kur nors tuos batus paskui, jei jau vistik kalnieciais ir netaptumem Nes as pastebejau, kad visu kelioniu sekme mums priklauso nuo pasiruosimo joms. Ir tai tikrai ne tik geras marsruto planavimas. I tai ieina ir visa kita, avalyne, apranga taip pat.

*

** Dėkui, Cobre Net nesitikėjau, kad skaitysi reportažą, kai taip piktinaisi dėl Jordanijos anoj temoj O su kalnais tikrai dar pasiseks, neabejoju

*** Geras pasiruošimas - pusė darbo. O su kalnais išvis juokauti negalima, gerai pasiruošti ir apie viską pagalvoti - tiesiog būtina. Kita vertus, nėra tiek jau daug to pasiruošimo, svarbu žinoti, ko reikia.

Ai, dar apie kalnu batus - jei su aukstesniu auliuku, tai jie ir kaip zieminiai tinka, kur nors i kaima, ar i koki zygi po Lietuva ziema, taigi tikrai sunesiotum

Jurzole, net nežinau kaip padėkot tau už šį reportažą Užbūrei nerealiai Šiandien, net kelis kartus jį perskaičius, galbūt pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad ir aš noriu po kalnus ne tik “pasivažinėti”(ką paskutinius kelis metus sėkmingai ir darėme ), bet ir rimčiau “pavaikščioti” Beveik esu garantuota - kitais metais ir mes būtinai bandysim bent vieną vienintelę trąsą A.Tatruose įveikt Patirties aišku, nelabai turim, bet kaip nors. Juk – jei labai nori, nieko nėra neįmanomo
Pst. Šiandien bandžiau perkratyti savo smegenėles ir prisiminti kiek esam “vaikščioję” po kalnus Net gėda prisipažinti – jaučiu savom kojytėm tik iki Morskie Oko ir to antro, virš jo esančio , ežeriuko esam pakilę, na, dar pernai kelias valandas po Juodkalnijos kalnus Durmitoro NP pavaikščiojom Ai, pamiršus jau buvau – taigi šiemet į Ai Petri "užkopėm"… bet tas nelabai skaitos - visai nesudėtinga jį pasiekti