Penkiese po JAV nacionalinius parkus

Pirmiausia noriu priminti, kad važiuojant iš pietų pirmiausia pakliūnama į Grand Teton parką, tik pravažiavus šį parką pasiekiamas Yellowstone... Nors važiuojant be sustojimų, ten nėra toli, bet vis tiek papildomi kilometrai...

Kaip matote mes tarpe tarp Moab ir Yellowstone stojome miegoti, nes atstumas tikrai didelis

Gal kiek nuliūdinsiu, tačiau užbėgdama už akių pasakysiu, kad taip "išsamiai" išnagrinėjome tik Yellowstone... Ir būtent todėl, kad jis yra toli ne tik nuo kitų įdomių vietų , bet net ir nuo didesnių oro uostų ar miestų. Todėl palikdama mums jau daug mažesnę teorinę tikimybę dar kartą apsilankyti šiame parke, nusprendžiau skirti jam daugiau laiko nei kitiems nacionaliniams parkams...

Nata* - jau tapo įpročiu paskaityt tavo kelionę ryte, su arbatos puodeliu
Kokios gražios nuotraukos Saulėlydis Ir flora bei fauna
Pasakok išsamiai, kad kuo ilgiau būtų galima mėgautis tokiais rytais

DEVINTA DIENA - Liepos 1

Vėl keliamės su žadintuvu, kad spėtume ir papusryčiauti, o ir kelionė ilga laukia.
Pusryčių salėje laukia malonus netikėtumas - tikri indai, o ne plastikiniai .
Tikrai tai buvo labai malonu, nes beveik visą laiką teko draugauti su plastikiniais indais... Tiesa, čia ir kambaryje radome tikrus puodukus ir stiklines.

Mūsų šeima gerokai prijaučia ekologijai, tad tie mus lydėję vienkartiniai indai ir milijonai maišelių parduotuvėse šiek tiek įbėrė pipiriukų į kelionės įspūdžius.
Bet mes kovojome . Vienkartinius puodelius plovėme, parduotuvėje maišelių stengėmės vengti, nors tai ir sunku - kasininkė ten tik suka karuselę su maišeliai ir krauna po du daiktus į vieną . O mes čia pat stovime ir traukiojam viską iš maišelių dėdami tiesiai į vežimą...

Taigi, pusryčiai. Ne tik indai buvo gražūs, bet ir pagaliau pusryčių meniu buvo paįvairintas keptu kelių rūšių mėsyte - rojus mano šeimos mėsėdžiams, kurie praktiškai neišgyventų nei dienos be jos .
Skaniai ir sočiai prisivalgę, vėl viską pakuojame ir nors tikrai norėtume šiame viešbutyje dar pailsėti ir pasisvečiuoti, jungiame savo moteriškaitę (mes tai vadiname ją boba, bet ai, prie kitų sakysiu moteriškaitė ) ir važiuojame tolyn į Moab.
Ech, per daug aš pasitikėjau ta bob... oi, moteriškaite... Ji nusprendė, kad mums labiau patiks važiuoti autostradomis ir vietoj to, kad pravestų mus labai vaizdingu Green River slėniu... nuvairuoja mus link Salt Lake City

Ta pastebiu jau tik nuvažiavus gabalą kelio . Sunkoka buvo įsivaizduoti, kad navigacija nuspręs už mus keliauti ilgesniu bet atseit greitesniu keliu...
Taigi, vietoj 191 kelio pietų link, važiuojame 189 keliu vakarų link...
Suvokę tą klaidą, pradžioje nusimename, dar mąstome apie grįžimą atgal, tačiau tada gi jau tikrai nieko nebesutaupysime.
Bet čia pamatome vėl besikeičiantį peizažą - įvairiaspalves uolas, kalvas, pasidaro irgi įdomu važiuoti. Žaliąją upę mes dar planuojame sutikti ir išvysti, tad ką padarysi, pasiduodame likimui ir važiuojame toliau.









Čia mano galvoje jau ima bręsti mintys pasitaikius tokiai progai užsukti pasižiūrėti į Druskingąjį ežerą (Salt Lake), tačiau aš tas mintis negailestingai nuslopinu...

Daugumą vaizdų tiesiog "valgome" akimis. Taip, ties Salt Lake City daug ir kalvų ir ežeriukų įvairaus dydžio. Ne veltui čia vyko žiemos sporto olimpiada. Artėjant prie miesto, pravažiavome labai nemažą ežerą, kuriame matėme ir nedidelių jachtų, ir žinoma, maudynių vietų, o palyginus su Druskinguoju jis tiesiog kruopelytė žemėlapyje. Tai įsivaizduoju, kad tas toks didelis, kaip jūra

Deja, neužilgo išvystame štaii tokį vaizdą







Šį kartą pelenų debesyje paskęsta tikrai ilgam... Ir ta rausva šviesa visai nenuteikia optimistiškai... Vienu metu net pradedame svarstyti, ar nebūsime sustabdyti ir apsukti grįžti . Bet per radiją girdime pranešimą tik apie vieną kelio išsukimą, kuriuo važiuoti draudžiama dėl gaisro...





Uf, likimas mūsų pasigailėjo ir leido išsmukti iš pavojingos zonos be pasekmių . Tik vengdami stoti pelenų debesyje labai išalkome, kol pagaliau išvažiavome iš pavojingosios zonos.




Papildyta:
Dažnai kelias toks, lyg būtų nubrėžtas liniuote. Kartais lažindavomės, koks atstumas iki sekančio matomo posūkio. Pirmus kartus stipriai šaudavome pro šalį - vis spėdavome ryškiai per mažus skaičius. Vėliau jau ėmėme bent apytiksliai pataikyti





Tiltu kertame Green River



Pagaliau pasiekiame raudonąsias uolas



Pakeliui į viešbutį, esantį Moab, pasiekiame posūkį į Arkų nacionalinį parką. Nelabai žinodami, kiek reikia laiko pasiekti mano manymu gražiausiąją, įspūdingiausiąją Delicate Arche, sukame ten, nors saulė jau netoli laidos...

Prie įvažiavimo į parką, eilinį kartą parodome metinį leidimą bei mano vairuotojo pažymėjimą, gauname planelį ir laikraštuką. Pasileidžiame keliu. O jis OHOHO koks vingiuotas. Šito visai nesitikėjome . Šturmanas pradėda šūkauti vairuotojui, kad jis nelėktų, nors greitis ir taip laikosi apie 20 mylių . Tačiau kai kur ženklai teleidžia važiuoti 15 mylių greičiu! Ir ne veltui, nes kai kur tenka sukti 180 laipsnių kampu . Pakylame į kalną, tuomet kelias nustoja taip staigiai vinguriuoti, o mes pakeliui jau žavimės saulės apšviestomis uolomis














Papildyta:
Vaizdai aplink nuostabūs, matome ir nuorodas į kitas žymias arkas, tačiau mūsų tikslas - Delicate arka, todėl važiuojame iki jos nestodami ir skubėdami, mat saulė vis arčiau horizonto...

Pagaliau pasiekiame aikštelę. Arkų parko keliu važiavome apie 25 minutes, nors atstumas ten nėra didelis, bet greičio ribojimai pailgino važiavimą...

Taigi, išlipame aikštelėje,





puolame prie informacinės lentos, o ten... rašo, kad iki arkos teks dar ilgai kopti uola be jokių takelių. Tai mūsų nebaugina. Tačiau suprantame, kad kyla grėsmė išvysti arką dar saulėje. Be to randame visokių perspėjimų dėl buvimo šioje vietoje audros metu.
Danguje tuo metu matome tokį vaizdą



Labai gražu, bet tai perspėja ir apie kažkur siaučiančią liūtį



Trumpai pasvarstę, vis dėl to pagalvojame, kad jei jau esame čia, pabandysime užkopti ir išvysti tai, dėl ko visi taip veržiasi čia .
Greitai traukiame kelioninius batus, kuriais būtina avėti tokioje kelionėje, užsipildome vandens atsargas, nes oras dar labai įkaitęs, tikrai virš 30 laipsnių, ir pasileidžiame mūsų tikslo link.

Debesų nebijom



Nors saulė slepiasi ne tik už kalvų, bet ir debesyse





Ech, dangus visai apsitraukia patalais...



O kopti tenka tikrai gana sunkiai ir ilgai, pradžioje takelis visai paprastas, vėliau pradeda sukiotis kaip kalnuose, paskui kopiame tiesiai viršun labai nugludinta uoliena. Nežinau, kaip būtų, jei neturėtume patogių ir neslystančių batų .
Persiritam per viršūnę, o pasirodo kad čia dar ne pabaiga . Toliau einame smėlio ir uolienų mišiniu kol prieiname kitą aukštą uolą. Čia jau reikia eiti "taku"- uolos atbraila. Prasilenkiant jau su grįžtančiais žmonėmis reikia sustoti, kad kraštu einantis žmogelis nenuskristų žemyn .


Papildyta:
Čia aš stoviu nugara atsirėmusi į uolą




Pagaliau, pirmoji maža arka



Tačiau ech... tikrai nebespėjome su saule



Ir štai JI!!! Nors nespėjome išvysti pačiame grožyje, kai saulė nudažo arką rausvai, tačiau šis 45 minučių kopimas atperkamas pirmiausia jau ten esančių žmonių plojimais mums , bet svarbiausia vaizdu





Arka tokia didinga ir galinga, kad širdis ima plakti smarkiau, o mintyse vis skamba: "WOW, WOW, WOW"



Mes pabūname čia ilgėliau, sulaukiame mėnulio šviesos, kad jau su saule nepavyko



Vaikščioti ten aplinkui irgi visur baugu, nes visur vien nugludinta uola, kuri daugiausia su nuolydžiu, tad būtina neprarasti budrumo, kad nepaslystum ir nenusiverstum kur nepageidauji .

Vyrai mūsų išbandė nusileidimą ir už arkos, nes vaizdas iš ten irgi labai įspūdingas, tačiau sakė, kad tam nusileidimui irgi reikia drąsos, tad aš su savo stovu ir metaliniu fotiku bei baime aukščiui jau neberizikavau net eiti prie krašto

Iš tikrųjų nuostabus jausmas tiesiog būti ten ir stebėti besikeičiančią šviesą bei suvokti, koks tu esi mažas taškelis šioje gamtos galybėje .

Mūsų nuostabi šeima iš anksto sutarė nukeliauti šį kelią dar kartą tam, kad sutiktų saulėlydį .

O dabar keliaujame atgal. Grįžimas žymiai lengvesnis, nes daugiausia einame žemyn. Tačiau pakeliui vis labiau temsta ir mums atgal važiuoti tuo vingiuotu kalnų keliu tenka jau visiškoje tamsoje

Bet mūsų vairuotojas labai patyręs- važinėjęs ir Tenerifėje ir Alpėse, tad šiais keliais posūkiukais jo neišgąsdinsi .

Viešbutis visai netoli - vos už 7 kilometrų nuo įvažiavimo į parką. Tad apie 22:15 jau registruojamės Best Western Canyonlands Moab.
Viešbutis vertinamas labai gerai, mums irgi patinka.

Šiame viešbutyje būsime dvi naktis, tad galime išsipakuoti daugiau.
Kažkur eiti vakarieniauti jau vėlu, tad pasidengiame stalą kambaryje ir skubiai einame miegoti, užsistatę laikrodžius 4-ai valandai .

Pamiršau parašyti, kad šiandien įveikėme 650 km iki Arkų parko + apie 50 km parku pirmyn-atgal bei iki viešbučio, taigi viso - 700 km

Visose parduotuvese tikrai yra daugkartiniai medziaginiai krepsiai, kai kur nemokamai duoda kai kur 99 centai kainuoja. O jei nemokamai, tai irgi didziojoj daugumoj yra popieriniai maisai su rankenom tokie, jie ir sutalpina daugiau ir jeigu juos atsinesi i parduotuve kita karta apsipirkdamas (atlaiko tikrai nemazai jie) tai uz kiekviena panaudota dar 10 centu nuima nuo viso chekio . Ir siaip jau dazniausiai tai kasininkes paklausia "paper or plastic?". Pakuoja tik po kelis daiktus, todel, kad negali tam tikru daiktu maisyti, tarkim daiktu is saldytuvo deti su kitais, arba ne maisto daiktu su maistu ir t.t. As asmeniskai plastikinius maisiukus gaunu tik kokiose mazose parduotuvytese, pvz vietnamietishkoj pas mus prie namu kur seafood perku - jie neturi kitokiu, o medziagini ne visada su savim turiu. Bet didesnese tai tikrai neikad maisiuku neimu ir net daznai neturiu ju namie jei kas papraso

Nežinau, MichGirl, mūsų anei karto nepaklausė ir nepasiūlė mums kitokių maišelių .
Gal tokia tvarka galioja Kalifornijoj. O man atrodo, kad mes Kalifornijoj nebuvom maisto parduotuvėj išvis...

Šiaip kaip sakiau už kasos mes daugumą produktų tiesiog ištraukdavom iš maišelių ir krovėm tiesiai sau vežiman.

VIenintelis dalykas, ko paklausė, tai ar kišti didžiulius gėrimų butelius į maišelius. Tąkart kasininkė žymiai mažiau ir pakavo. O kitur net nespėji burbtelt nieko, kaip viskas jau sukaišiota...

ne Kalifornija nesiskiria tuo klausimu, ir kitose valstijose gyvenant, net ir pries daug metu tas pats buvo. Gal mate kad uzsienieciai tai neklausinejo per daug, bijodamos kad nesuprasit, bet supermarketai tikrai visi turi ir tuos medziaginius ir popierinius krepsius Yra taip pat kai kuriu maisto prekiu parduotuviu tinklai, pvz Trajer Joes daugelyje valstiju esantys, kuriuose is vis plastikiniu maiseliu nera

Tie pelenų debesys tai jau taip baisiai atrodo Tikiuosi jums jie planų nekoregavo. O ir dabar Arizonoj smėlio audra kažkokia siautė.
Delicate arka nuostabi . Net jau save įsivaizduoju jos fone . Ir pats parkas man visas .
Pagal maršrutą nematau ar neužsukot į Canyonlands NP.

Nu grožių grožiai, negaliu atsistebėti kokia ta Amerika nuostabi

Arka - įspūdinga Tiksliau, jei žiūri vien į arkos foto, neina įsivaizduoti jos dydžio, bet kai šalia skurzdeliukai-žmonės, tada pradedi suprast, kokia didybė
Laukiu sekančios dalies seku kasdien

DEŠIMTOJI DIENA - LIEPOS 2

4h00 skamba žadintuvas ...
Ojoj, ir kodėl vakare šauna įvairios kvailos mintys
ech, nieko nepadarysi, rituosi iš lovos, po vieną šiaip ne taip prabunda ir kiti suaugę šeimos nariai. Deja, labai sunkiai įveikti pagalvės trauką pavyksta mažiausiam sūneliui. Bet pasirinkimo nėra, nes niekas nenori likti ir saugoti jo miegą, o vieno palikti irgi negalim, tad bendrom pastangom išridenam ir paskutinįjį, prasikrapštom akeles, susirenkam fototechniką ir einam į mašiną. Išėję į lauką bandome įžiūrėti dangų, kuris tuo metu dar visiškai juodas. Žvaigždes lyg matom, lyg ne. Žodžiu, nesuprantam, ar bus sėkmingas saulėlydis.

Kelią jau puikiai žinome, tad nesiblaškydami vėl vinguriuojame kalnų keliu link Delicate arkos. Mašiną pastatome dar beveik visiškoje tamsoje, tik šiek tiek pavyksta pamatyti brėkštantį dangų, kuris deja deja tačiau nenudžiugina - atrodo debesys bus ilgam užgrobę saulę.
Pasišviesdami prožekturiuku drąsiai kylame viršun. Gerai, kad tuomet jau sparčiau pradėjo švisti, tad prožektorių jau gesiname. O šiaip einant tokiu keliu tamsoje geriausia turėti kiekvienam keliautojui po prožektorių, nes kaip rašiau anksčiau, praminto takelio čia nėra - visi eina tiesiog viena kryptimi patys pasirinkdami kur patogiau dėti kojas.

Tiesa, vieną pliusą vis dėl to turime - dar nėra karšta, nors oro temperatūra net naktį nekrenta žemiau 27 ...
Taigi bet kokiu atveju nenorėdami pražiopsoti saulės pakilimo, nors ir suprantame, kad greičiausiai tai nebus pats gražiausias saulėtekis, kopiame be sustojimų.
Šį kartą trasą įveikiame greičiau nei vakar. Nors ir miegoję labai trumpai, bet vėsesnis oras ir didelis noras, o ir žinios apie laukiantį kopimą, leidžia mums gana greitai pasiekti tikslą. Mums ant kulnų lipa trys merginos, viena kurių matyt panašaus amžiaus, kaip ir mūsų jaunėlis, eina vis zyzdama. Mūsiškis daug ištvermingesnis - nors ir nori dar miego, tačiau eina sukandęs dantis
Štai ji, gražioji Delikačioji Arka, pasiruošusi sutikti naują dieną



Gaila, bet debesys tūno apsupę horizontą...



Mūsų šeimynėlė išsiskirsto kur kam įdomiau - kas įsitaiso ant aukštesnės platformos, kad galėtų vienu metu stebėti arką, ir matyti kylančią saulę mažose debesų properšose











Vis dėl to vieną klaidą mes padarėme... Iš vakaro nepagalvojome ir nepasiprašėme, kad viešbutyje mums paruoštų pusryčių lauknešėlį ... O atsikėlę valgyti nenorėjome, nieko nepasiėmėme, tik vandens. Tad reikėjo spėti grįžti į viešbutį pavalgyti savo pusryčius. O čia kaip tik saulė pradėjo įveikti debesų patalus, ir ėmė visom gražiom spalvom tapyti ant uolų. Einant atgal pradėjau gaudyti tuos gražiuosius vaizdus, bet tuo pačiu suvokiau, kad negalime ilgiau užsilaikyti čia. Be to, pakeliu link viešbučio dar buvo kelios įspūdingos arkos, tačiau mes jau neturime nei laiko, nei jėgų ten pasukti...





Papildyta:











Čia auga nedideli kaktusai



Medinis lieptelis per nedidelę upę, kuri užklupus liūčiai labai netikėtai gali tapti sraunia kalnų upe... Einant per tą lieptelį dukart girdėjom iš vandens tolėliau nuo liepto sklindantį keistą gigždėjimą . Įdomus jausmelis, ypač kai eini dar visai tamsiai





Dar vienas praradimas - net keturis kartus praėjome ir nesupratome, kad visai šalia yra senieji indėnų piešiniai ant uolų... . Jie visai netoli stovėjimo aikštelės prie Delicate Arche...





Na ką, sėdam mašinon ir lekiam nebestodami į viešbutį.
Pasistumdom prie belgiškų vaflių keptuvės , nes meniu vėl gana skurdus, ir beveik vien saldūs patiekalai... Net sausi pusryčiai ir tie tik spalvoti ir labai saldūs...

Kad ir kaip būtų gaila rytinių valandų, kurias dabar galėtume išnaudoti tolesniam pažindinimuisi su arkomis, tačiau mes pasijaučiame visi nusibaigę, tad griūname kambaryje ant lovų ir bandome susigrąžinti nepamiegotas valandas . Prasivoliojame maždaug iki 13 val...
Vis dėl to gaila taip neefektyviai leidžiamo laiko, tad išeiname paieškoti dar trūkstamų galvos apdangalų, nes suprantame, kad pradedant nuo Utah valstijos bet papildomų apsaugų nuo saulės išgyventi jau bus labai sunku.

Vidurdienį iškišus nosį laukan, suprantame, kad dar bent porą valandų teks praleisti viešbutyje , nes čia karštis netoli 40 laipsnių... O vietinis peizažas beveik visas be jokio šešėlio, tad ant saulės temperatūra dar aukštesnė

Na, šiaip ne taip įveikiame snaudulį ir vėl krapštomės iš viešbučio.
Iš gausybės gražiųjų arkų išrenku dar vieną kelionės maršrutą - Devils Garden (Velnio sodai) su kita labai žinoma arka - Landscape Arche. Kol kas ji minima kaip pati ilgiausia arka.

Taigi trečią kartą grįžtame į Arkų parką, šį kartą jau pravažiuojame jau paliekame šone kelią link Delicate Arche ir važiuojame tolyn iki Velnio sodų.

Nei iš vakaro nei žinoma, paryčiais nedirbo lankytojų centras, tad mes visur važiuojame šiame parke turėdami tik gana abstrakčias žinias... Praktiškai tik tiek, kiek susižinojau prieš kelionę bei ką sugebėjau sužinoti iš viešbučio darbuotojų. Nors šiais pasitikėti nereikėtų... Jie gali papasakoti tik labai subjektyviai, ir jeigu pataikysi ant nefotografuojančio žmogaus, tai gausi labai klaidinančius patarimus... Iki šiol abejoju, ar teisingas sprendimas buvo paryčiais važiuoti būtent prie Delicate Arche.
Na, tiek to, neįmanoma tikėtis, kad tokiu suspaustu laiku pavyktų viskas 120 procentų

Tad atvykę į stovėjimo aikštelę, randame informaciją, kad iki tos Kraštovaizdžio arkos teks dar gana toli kulniuoti per rausvai geltoną smėlį ir uolienas apie 36 laipsnių karštyje ...





Štai dar viena, mažiau žymi arka



Dar vienos gamtos "konstrukcijos"



Mažas langelis į dangų



Na štai ir ji - Lanscape Arche





Nežinia, kiek ši arka dar džiugins mus savo dydžiu. Nes štai prieš keletą metų įvyko nedidelė griūtis - atskilo dešinėje pusėje esančios atramos dalis. Ten yra informacinė lenta su fotografija, kurią padarė atsitiktinai ten buvęs vienas lankytojas. Tai gerai, kad nieko nebuvo po pačia arka , nes anksčiau buvo galima eiti po pačia arka. Dabar gi ten vaikščioti uždrausta. Žinoma, niekas pažeidėjų negaudo, tačiau, nenorėčiau rizikuoti, kad "pagauti" geresnį kadrą. Nes internete publikuojamos fotografijos, būtent padarytos stovint po arka, arba net už jos. Tik taip atsiskleidžia visa arkos esybė, didybė.



Grįžtame atgal, nors pasivaikščioti po velnio sodus galima būtų ir toliau, nes ten yra dar ne viena garsi ir nuostabi arka. Tačiau mano šeimai arkų vaizdų jau darosi skalsu...