Penkiese po JAV nacionalinius parkus

Zinau ka reikes mums dar palankyti, Bruklino tilta ir su tuo geltonu laivuku praisplaukti

Ar dar bus tesinio ar jau viska aplankete?

DVIDEŠIMT ŠEŠTOJI DIENA - Liepos 18 d.

Labas rytas
Na štai ir išaušo paskutinis mūsų kelionės rytas , tiksliau tariant, paskutinis rytas būnant JAV šioje kelionėje, nes sulaukėme kito ryto pakeliui į Europą .

Šios dienos planas labai trumpas, nes jau popiet turime būti oro uoste.
Tačiau dar prieš kelionę gi nupirkau bilietėlius į Empire State building, tad ten ir turime nuvykti.
Pirmiausia įamžinu dieninį vaizdą per viešbučio langą



Leidžiamės žemyn, aiškintis, kur mūsų pusryčiai. Pasirodo, viešbutis neturi restorano, tačiau išduoda "bilietėlius" pusryčiams greta esančiame kinų restoranėly.
Taip, bilietėliai du, o mes tai penki
Aha, taip ir yra - kambarys tai realiai dvivietis, kuriame stovi dvi amierikietiško pločio lovos, kuriose puikiai telpa du standartiniai europiečiai .
Tačiau viešbučio sąlygose ir buvo parašyta pastabėlė apie pusryčius TIK dviems...
Ech... ir taip brangus kambarys pabrango dar labiau...
Bet pavalgėme įprastinius JAV pusryčius, susimokėjome, dar pasikeikėme, kad kai vakar klausėme viešbutyje, mums nepatarė ateiti čia, nes kaina tikrai keliskart mažesnė nei tam italų restorane...
Grįžę supakuojame daiktus, paliekame saugoti viešbučio foje, ir žygiuojame į metro.
Tarp kitko , metro neatrodo paprastas susigaudyti, bet žmogus prie langelio labai paslaugus, ir tuoj paaiškina, kokio mums reikia. Taigi, nors atrodo, kad jums reikalinga kryptimi važiuoja net pora numerių metro, pasirodo, vienas jų yra ekspresas - nestoja visuose sustojimuose.
Kitas baisus blogis - temperatūra. Lauke nuo pat ryto tvoskė drėgnas karštis. Nusileidus į metro stotį - dar didesnis tvankumas... Muša prakaitai... Atvažiuoja reikiamas metro, įlipam, o ten - turbūt minus 20 . Turbūt tie, kurie naudojasi metro paslaugomis Niujorke, ištisai serga peršalimo ligom .
Na, bet ne apie tai



Iš anksto nusipirkę bilietus sutaupome dalį eilės, šiek tiek lukterėję, pakliūnme į liftą, pasikeliame viršun ir grožimės aplinkui

Jus issskridot i Europa, o as i cia liepos 20

TĘSINYS

na ką, pasižvalgom nuo vieno žymiausių Niujorko pastatų stogų

Galima įžiūrėti žaliuojančius daugiaaukščių stogus



Kairėje - žymusis „Lygintuvas“



Na va, galite niekur ir neplaukti, tiesiog pasikeliate čia ir matote Laisvę!



Platesnis vaizdas. Gaila, kad drėgmės ir karščio prisotintas oras buvo apsuptas miglos, ir nesimato viskas taip, kaip norėtųsi...



Va, koks žalias stogas!









Link Centrinio parko pastatai aukštesni




Papildyta:



Vis dėl to žmonių ant stogo tiršta. Apeiname ratu, „apšaudom“ aparatais iš visų kampų ir leidžiamės žemyn. Laikas spaudžia.
Užsukam į mūsų visų pripažintą geriausią vietą išgerti kavos ir truputi užkąsti - Starbucks'ą.
Ir lendam į suvenyrų parduotuves. Vis dėl to reikia nupirkti Šįbeitą namie likusiems artimiesiems bei draugams. Na, ir patys norime parsivežti turbūt vieną žinomiausių Niujorko suvenyrų - marškinėlius su užrašu I ♥ NY. Aplankom bent kelias čia pat esančias suvenyrų krautuves, pasideram nuolaidų, „apsiginkluojame“ maišeliais ir stojam gatvėje gaudyti 5-iems tinkamą geltonąjį taksi, nes jų čia daugybė, o va prie viešbučio pasigauti tai būtų jau didelė problema.
Ir tikrai kelias minutes pastoviniavę sulaukiame tuščio didesnio taksi, sušokame vidun ir imame derėtis, kiek šis kainuotų, jei vežtų mus iki viešbučio, luktertų mūsų bagažo, o tuomet nugabentų tiesiai į Kenedžio oro uostą. Ir ką - derybos pavyksta puikiai, nes iki viešbučio kainuos pagal skaitliuką, stovėjimas nemokamas, o iki oro uosto - fiksuotas mokestis, kurį jau žinojome anksčiau.
Mums puikiai tinka, tad keliaujame link viešbučio. Pakeliui išsiaiškiname, kad vairuotojas gimęs Armėnijoj, dar paauglys su šeima persikėlęs čia, tad rusų kalbos nepamiršęs.
Labai draugiškai pabendravom. Sužinojęs, kada kyla mūsų lėktuvas, prie viešbučio ne tik palaukė, kol susinešėm bagažą, bet ir pats dar subėgiojo pas kinus pigiai užkąsti.

Į oro uostą atvykome tiksliai pagal planą - reiškia dar ir per anksti, nes iš anos pusės patikra tikrai gana paprasta. Net gi sakyčiau, kad vidiniame skrydyje LA tikrino atidžiau.
Tiesa, prieš atiduodant lagaminus, padariau vieną esminę klaidą - vieną gana ploną maišelį su paskutiniais pirktais suvenyrais įkišau į išorinę naujojo lagamino kišenę...
Ir kaip vis dėl to reikia kartais paklausyti intuicijos savo... Vaikščiojant po oro uosto parduotuves pamačiau gana gražiai pasiūtus marškinėlius su tuo NY ženklu, buvo mintis nusipirkti, bet gi JAU buvau nusipirkusi... Tiek to.

Belaukiant laipinimo už lango stebėjome klaikoką vaizdelį danguje - tamsūs kaip naktis debesys taikėsi pradanginti ne tik saulę, bet viską aplinkui. Prisipažinsiu, kad labai smagu nebuvo... Nebūtų šalia vaikų, kuriems savo baimių nenorėjau rodyti, būčiau gal ir labiau panikavusi J . Dabar gi neturėjau teisės J .
Na, bet nežiūrint į tai, kas dėjosi danguje, atėjus laikui, buvom suleisti į lėktuvą. Ir šį kartą ekranėliai buvo jau įjungti, žodžiu, taisykis savo vietoj, junkis filmus, žaidimus ir nekreipk dėmesio į vaizdą už langelio. Bet tai kaip nekreipti... Su baisiu nerimu žiūrėjau laukan, baimės akys jau kūrė visus žiauriausius scenarijus iš matytų katastrofų filmų, tuo pačiu susiradau artimiausius avarinius išėjimus, dar kartą peržiūrėjau mintinai žinomą instrukciją avarijos atveju . Na bet smalsumas nugalėjo, jungiuosi žaidimus .
Tuo tarpu už lango tampa visai tamsu, nors saulė dar kažkur labai aukštai. Darosi visai nebejuokinga. Galvoju, negi taip nuostabiai prabėgusi mūsų viešnagė Svajonių šalyje taip ims ir „suges“?
Ach, galima lengviau atsipūsti - įsijungia lėktuvo kapitonas, pranešdamas, kad VISI skrydžiai kol kas stabdomi dėl atslinkusios audros. Ir tikrai - už lango prasideda toks vandens iš šviesų spektaklis, kokio man dar neteko taip iš arti ir tokioj nesaugioj būdoj sėdint regėti .
Bet gi vasarinė audra yra gėris - kaip atslinko, taip ir nuslinko. TIK ... po maždaug 2,5 valandų gavome leidimą kilti .
Iš tikrųjų labai palengvėjo, kad niekas čia nesąmonių kokių nedaro - nerizikuoja be reikalo! O lėktuvas tikrai labai patogus, yra ką veikti, gavome gerti. Tik pakilus, vėl pradėjo nešti maistą.

Bet didžiausias džiaugsmas aplankė tuomet, kai išvydau, kaip sėkmingai parinkau sėdėjimo pusę!







Antrą kartą gyvenime teko patirti vieno skrydžio metu saulėlydį ir saulėtekį! Tiesa, pirmą kartą, skrydžio į Japoniją metu, tai buvo taip netikėta, kad nelabai supratau, kaip reikia tuo džiaugtis ir žavėtis . Na, o pastarąjį tai jau džiaugiausi nenustodama pleškinti fotoaparatu

Labai idomus reportazas, aciu jums labai. O ar galima butu paklausti koks buvo keliones biudzetas..?

Nata*
Ačiū Jums labai už tokį nuostabų, nepaprastai šiltą, išsamų, vaizdingą pasakojimą apie taip pat ir mano svajonių šalį

Dar šiek tiek vaizdo pro lėktuvo langą



Nepraėjo nei pora valandų, kaip sulaukėme grįžtančios saulės









Štai ir kita diena





Kelionė atgal visai neprailgo, nors gavom pasėdėti lėktuve papildomas 2 valandų. Priešingai, nebuvau baigusi žiūrėti filmo, tad norėjau dar likti lėktuve
Deja, reikėjo lipti lauk.
Europoj patikrinimas gana paprastas, tiesa, irgi yra bent keli etapai.

Ilgokai užtrukome laukdami lagaminų. Vienas jų atvažiavo su atsegta išorine kišene... . Pamenat, rašiau, kad padariau klaidą. Taigi, išvargusios po kelionės smegenys visiškai pamiršo pasiųsti signalą, kad būtent toje kišenėje buvo vienas maišelis suvenyrų, tame tarpe ir mano taip norėti marškinėliai.
Prisiminiau tik namie, kai visi ėmėm skirstytis savus suvenyrus. Ech, užpildžiau internetu kažkokią formą dėl dingusių daiktų. Tačiau po gerų dviejų mėnesių gavau atsakymą, kad kreiptis reikėjo iškart oro uoste... Net ir tuomet tikimybių mažai, kad kažką kompensuotų, bet jei nesikreipi iškart, tuomet jau galimybių absoliučiai jokių.
Na, ką padarysi, lai nešioja kažkas į sveikatą tuos mano marškinėlius (ir dar porą kitų suvenyrų)...
Oi, bet tik nepradedam verkti

Kelionė buvo N U O S T A B I !!!

Nesigailiu anei vieno cento jai išleisto, nors daug kam rūpi mūsų išlaidos, bet tikrai nenoriu gąsdinti jautrių sielų, pateikdama visą sumą, tad geriau vėliau dar papildysiu reportažą pateikdama keletą aktualių skaičiukų.

Po kelionės dar ilgai visi gyvenom įspūdžiais, prisiminimais, vaizdais.
Galvojau, kodėl mūsų kelionė buvo tokia sėkminga ir nuotaikinga, ir supratau vieną esminį tokios kelionės sėkmės receptą - turi būti VIENAS vadas, o visi kiti turi besąlygiškai paklusti, neužduodami jokių bereikalingų klausimų. Visi kiti turi labai stipriai pasitikėti VADU , tuomet bus išvengta masės nesusipratimų ir pykčių.
O su gera nuotaika ir sėkmė nenusigręžia.

Kaip supratote, mūsų kelionėj tuo vadu buvau aš ir esu labai labai dėkinga savo pačiai pačiausiai šeimynėlei už pasitikėjimą, tikėjimą ir nuostabią nuotaiką, dainas , pasakojimus, mažus stebuklus, kuriuos vienas kitam darėme! Ir už iniciatyvą, kuomet jos reikėjo!
Supratau dar kartą, kad esame labai stiprus kumštis, ir galime draugiškai keliauti net ir tokiose ilgose kelionėse!

ps. dar bus mažas papildymas, nes esu skolinga vieną foto , na, ir dar tuos finansus paminėsiu

Ačiū visiems skaitytojams

Ačiū tau Nata už tiek daug informacijos, nuostabių nuotraukų,be galo patiko

Atsimeni dar
Dėkui tau didžiulis-už įspūdžius, nuotraukas ir patarimus Dabar reiks jau pilną reportažą perskaityt iš naujo, jau kitom akim
Nata, jei galėtum rinktis tik vieną dangoraižį NY, kurį tada?

Nata, fantastiška

Aciu uz toki issamu pasakojima. Jau zinau kur mes keliausime