Penkiese po JAV nacionalinius parkus

Štai ta mūsų temperatūra -pasiskolinau dukros foto, nes manose ji pati visur šalia to termometro



ech, praktiškai nepastebėjom, kaip pralėkėm Dailininko paletę .

O grįžti - reikia sukti ratą, nes čia kelias siauras, vienpusis... Na, negali būti viskas tik puikiai .
Bet nerealių vaizdų čia apstu











Tai buvo džiaugsmingo žviegsmo vaikams - tikri amerikietiški kalniukai










Papildyta:




augalai irgi prisitaikę prie vietinių spalvų












Papildyta:
Grįžome į pagrindinį kelią ir traukiame toliau iki Furnake Creek rančos



Čia rašo, kad temperatūros rekordas 134 pagal Fahrenheitą, o dabar - 122. Taigi, netoli iki rekordo

Šioje rančoje galima ir nakvoti, bet kaip sakiau, mes neplanavome likti šioje saunoje. Net jei ir būtų kondicionieriai, kažkaip nejauku likti tokioje karštybėje per naktį .
Čia radome parduotuvę, perkame keletą suvenyrinių marškinėlių, bandom rasti kažko valgomo. ČIa sėkmė mus gerokai aplenkia... Šioje vietoje matyt, vasarą maisto niekas negamina... Gal galima buvo pvz. kokį kiaušinį ant žemės išsikepti .

Ką gi tenka pusalkaniems važiuoti toliau





Čia dar vienas gamtos stebuklų Kopos





Dar kitoj spalvoj parodysiu

Man laaaabai gražu





Papildyta:
Kelias toliau irgi labai įspūdingas.
Matote, mes čia ne vieni, nors dažnai tas jausmas aplankydavo šiame slėnyje...







Elektra čia yra, o telefono ryšys - ne visur...

* Zemiausias taskas - ne tik JAV, bet ir visame Siaures Amerikos zemyne Labai savotiskas jausmas, kai stovi ant kelio kalno papedeje, o aukstai ant uolos kabo zenklas, zymintis juros lygi

** Tai ir nepasivaiksciojot druskos keliu? Mes nuejom pora simtu metru, nepaisant visu zenklu, primygtinai siulanciu to nedaryti Tiesa, ilgai netverem tame zveriskame karstyje (apibudinimas taiklus ) ir paskui ilgai masinoj gaivelejomes Na ir teisybes delei reiketu pamineti, kad kai mes buvom, tai buvo siek tiek vesiau - "tik" +47 Celsijaus


Visai netoli tu kopu (Mesquite Flat Sand Dunes) buvo musu viesbutukas, pro musu kambario langa jos matesi Prisiminiau ta proga ir viesbucio pavadinima - Stovepipe Wells


Nata geriau atsakys, nes ka tik ten buvo, o as tik pasakysiu, kad orientuotis Mirties slenyje mums pasirode nesudetinga - keliu ten nedaug, ir lankomi objektai visi tvarkingai pazymeti, kuria kryptim iki ju vaziuoti. Negristu keliu yra, bet i didesnius objektus (tuos, kuriuos Nata iki siol suminejo) tai berods visur asfaltas veda

O man vis delto Zabriskie Point isliko kaip graziausias Mirties slenio prisiminimas - ten tokios nerealios spalvos...

atsiprašau už pasikartojančias foto
reiškia, kažko neįdėjau kito, ką planavau... su tais kopijavimais taip ir gaunasi...


Kaip ir visur Amerikoj labai paprasta orientuotis po lankytinus objektus . Galbūt tik tų vietelių, kurių nėra turistiniuose lankstinukuose reikia ieškoti įdėmiau. O va čia kurias aprašau, reikia tik iš anksto renkantis maršrutą pasižiūrėti, kuriuo keliu važiuosite iš/į Las Vegas, kad nereikėtų didelio lanko daryti.
Na, ir parko pagrindiniu keliu važiuojant nelėkite, kad nepralėktumėte nuorodų.
O paskui, jei tik turite laiko, sukite į visas nurodytas vietas ir neapsiriksite .

Aš gal tikrai suklaidinau, visur čia kad ir labai siauri kai kur tie keliai, bet asfaltuoti.
Nors lyg tas keliukas link Velnio golfo laukų buvo žvyruotas, bet neilgas. Bet gal ir tai klystu
Oi, ten buvo žiauriai karšta ir vien dėl to sunku koncentruotai atsiminti

Tai jau tikrai kaip ne šios planetos vaizdai.

Beje, matėt foto iš Marso - gryn Didysis Kanjonas


labai ačiū už patikslinimą

to viešbutuko pavadinimas man labai girdėtas . Gal kai ieškojau nakvynės parke, tai įstrigo .

Paėjėjom tuo druskos keliu vos vos, ne daugiau 50 metrų, nes tikrai žiauriai karšta, o mes ten atsidūrėm praktiškai vidury dienos
Paskui irgi žaibo greitumu nėrėm atgal į mašiną

TĘSINYS

trumpas bebus šios dienos tęsinukas, bet kad nesibaigė mano pasakojimas tradiciškai, tai reikia kažkaip iki galo surašyti.

Taigi, iš parko važiavome labai vingiuotu, labai kalvotu, labai laukiniu 190-u keliu, tuomet sukom į 136-ą kelią. Šiuo važiavom iki Lone Pine miestelio, kur jau atsidūrėme civilizuotesniame krašte ir įvažiavome į 395-ą kelią. Kraštovaizdis pasikeitė kardinaliai - dešinėj lyguma, kairėj - aukšti kalnai.
Beje, atsidūrėme Kalifornijoj, kurioje ir praleisime likusį laiką vakaruose.

Ilgai netrukus, pasiekėme ir savąjį miestelį - Independence bei paskutinės minutės užsakymą - Independence Courthouse Motel .
Miestelis - visiškas kaimas, nors mūsų motelis ne veltu ituri tokį pavadinimą - priešais gana įspūdingi teismo rūmai . Nežinau, iš kur jie randa klientų tokiame kaimuky . Na, nebent turistai vis įkliūva...

Turiu pasakyti, kad pagal atsiliepimus internete tikėjausi kažko geresnio, deja pats motelis tikrai stipriai patriušęs. Net gi sakyčiau, kad tai buvo turbūt prasčiausias motelis mūsų kelionėje. Tikrai senas jau, sienos kaip statybų vagonėlis.
Bet aš visame kame stengiusoi matyti pliusus, tad nors mus užregistravo koks tai paauglys. Na, paaugliai jie visada tokie savotiški. Matosi, kad ką tik nuo žaidimo atitraukiau , bet vėliau iškišau nosį laukan, tai jau pasirodė ir pats šeimininkas, kuris labai nuoširdžiai domėjosi, ar nieko netrūksta, ar turim 5 rankšluoščius, ar viskas gerai?..
Ir tikrai - vienu punktu šis motelis užsidirbo riebų pliusą nuo mūsų - vaikai turėjo kiekvienas po atskirą lovą! o ne kaip kitur dviese vis dalijosi dvigulę + pridedama arba guolis ant grindų.

Bet kaimas nebūtų kaimas... Maisto įstaigų neradom... Gal kažkas ir yra, bet virtuvės jau uždarytos...
Kažkokią parduotuvikę užtikom, kur teko vėl pirkti pieno, duonos ir misti savais ištekliais...

O dar didesnis nepatogumas - niekur nedingęs karštis . Tiesa, jau nebe +50, o tik juokingi +38 , kurie naktį ne ką ir sumažėjo , na, gal iki +30 ir kristelėjo, bet tik tiek... Ir čia laukė netikėtumas - kondicionierius veikia , laaaabai garsiai veikia, miegoti tokiame triukšme absoliučiai be šansų. Kita vertus - nežinia, ką jis pučia, nes nuo jo nei kiek ne vėsiau.

Vyras, dar sovietų armijoje patyręs išbandymus karščiu stepėse, iškart rado sprendimą - pakišo užsiklojimui skirtą paklodę po šaltu vandeniu, gerai išgręžė, užsiklojo ja ir po kelių minučių jau knarkia . O man ką daryt???
Aš tai armijoj nebuvau, tokie sprendimai man ko gero didesnis ekstrYmas, nei karštis.

Žodžiu, tą naktį nemiegojau , tai galvą po kranu vėdinau, tai lauko duris atidariusi laikiau, žvaigždes stebėdama . Ai, bene pirmas kartas ta nemiegota naktis . Gi tris vaikus jau praauginau

Gerai, pertrauka, diena baigta

bereikalo nedarėt kaip vyras su ta paklode Mes ir Lietuoj per karščius taip gelbėjamės Be to, tokiam karšty ji greit išdžiūsta
laukiu tęsinioooooooooo

aš daug kame turiu po truputuką prisipratinti
bandžiau ir aš po ta šlapia paklode kojas kišti vis tiek be ryšio

jaučiu spaudimą . nu tikrai pasistengsiu . Tik sekančios dienos labai mažai foto, bet ir tai dalis jų vaiko fotoaparate. Manasis kažkaip nesugebėjo pasikrauti. Tai paprašiau, kad leistų jo fotiku pasinaudoti vienoje nerealioje vietoje. Dabar gi procedūra laukia - paimti tą fotiką, atrinkti savąsias, sukelti į fotopuokštę

ot kuklus tie lietuvaiciai.. man 38C karstyje duotu kambary su neveikianciu normaliai kondicionierium, tai tuoj pat butu paprasyta pakeisti i kita. Kam kankintis?

visi kambariai užimti , viso jų ten 12 gal tik .

kadangi ir geresniuose viešbučiuose dėl pernelyg garsių kondicionierių negalėjome miegoti įjungę jų, tad nesivarginome ir čia kelti triukšmo
tik skirtumas tas, kad čia lauke labai karšta, ir negalėjome net atšaldyti kambario, kol lauke neatvėso... ryte

baik tu, MichGirl, prisimenu tai kaip juokingą nuotykį, ir visai nesinorėjo gadintis nuotaikos, keliant kokius tai kaprizus

sakau, tiesiog skirtingas poziuris, nereikia jokiu nuotaiku gadintis ar kaprizintis. Tiesiog paprasai refundo uz ne veveikiancius dalykus jei nebuvo kitur kur jusu apgyvendinti ir tiek. Tai ne paslauga jums, o ju pareiga. JAV i tokius dalykus visai kitaip ziuri, ir niekam nieko nereikia paprastai nei irodineti, nei akiu draskyti, pasakai, kad kazkas ne taip buvo, ir jie ras butu kaip jus kazkuo kompensuoti.

jo, galima būtų dabar kokiam tripadvisor paskųsti dėl to, mažu pakvies dar kartą pasisvečiuoti

tikrai galima buvo eiti kalbėtis, bet nuo to karščio nei smegenys dirbo, nei kokios nuovokos dar likę... Žinai, kad kondicionierius orą iš lauko pučia suvokėm tik naktį, tai kur tu ten eisi ieškot šeimininkų?

šiaip tai iš tiesų reikėtų pasimokyti išsireikalauti savų teisių... bent Europoj ar JAV, ar kitoj civilizuotoj šaly, nes Turkijoj ar Egipte tai vėl kiti įstatymai . Bandėm ten, tai nenoriu nei prisiminti, kiek nervų kainavo

ai, palikim tuos viešbučius

Specialiai paguglinau yra panašumo daug, bet ten be gyvybės visai
Kai tą karštį visi aprašo, nu niekaip neina įsivaizduot, tikriausiai kol nepatirsi, tol...
O kopos apžavėjo visai Ir bendrai tam negyvam Mirties slėnio peizaže kažkas tokio yra

DEVYNIOLIKTOJI DIENA - Liepos 11 d.

Šiandien dar viena iš tų visiškai beprotiškų dienų, kai turime ne tik nuvažiuoti daug kilometrų, bet norėtume dar bent šį bei tą pamatyti...
Šios dienos maršrutas: Independence - Mono Lake - Yosemite NP, Tioga perėja - San Francisco, viešbutis.
Nei daug nei mažai - 640 km, 8h00 gryno važiavimo...

Vakar dienos aprašyme nepaminėjau, kokia iš tiesų ypatinga vieta, pasirinkta nakvynei - visai šalia aukščiausias žemyninės JAV taškas - Mount Whitney / Whitney viršukalnė 4,421 m . Tokiu būdu vakar buvome žemiausiame taške ir aukščiausio taško papėdėje

Ryte ilgai negaištame, kol karštis dar nežudo mirtinai, greitai papusryčiaujame ir važiuojame link Mono Lake. Kraštovaizdis visai kitas nei vakar, jau daugiau žalumos, ypač Siera Nevados pusėje.

Tačiau pirma nesėkmė - paėmusi fotoaparatą suprantu, kad baterijos kažkodėl per naktį nepasikrovė . Apmaudas lipa per viršų, bet ką darysi... Turime dar du fotografus. Tačiau vaizdų pakeliui nėra...
Pakeliui pravažiuojame nuorodą į Mammoth Lakes. Žinau, kad tai labai populiari turistinė vieta, ežerai, kriokliai, žiemą - slidinėjimo kurortas. Tačiau mums niekaip netelpa į planus...
Gal visai nieko būtų buvę čia nakvynę vietoj Independence rinktis, bet kai ieškojau paskutinę minutę, tai ir nebuvo nieko... O gal ir buvo, tik stipriai brangiau, nepamenu...

Taigi, mes nesukame link tų grožių.
O ties Mono Lake irgi nelabai žinau, kur geriausia važiuoti. Pagal planą pasukam iš pietinės pusės, nepamenu, koks ten buvo užrašas, bet atrodo, kad taii buvo pirmoji nuoroda link Mono Lake.
Randame lankytojų aikštelę. Laimei, yra kioskelis su darbuotoja, pas ją paprašau įjungti mano fotobateriją. Nors ir nepilnai, bet vis kažkiek pasikraus, kol mes suksime ratą.
O tuo tarpu išsiprašau, kad sūnus paskolintų savąjį fotoaparatą tiems nuostabiems vaizdams įamžinti.

Tarp kitko, čia reikia irgi mokėti už įėjimą, tačiau mums galioja metinis NP pasas.

Ir štai jis, Mono Lake
Žymusis druskos ežeras, kurio vaizdą savo viršeliui pasirinko „Pink Floyd“

Druskos skulpūros









Labai sūrus vanduo. Buvo besimaudžiančių žmonių. Mes apsiribojome braidymu, nes dušo šalia kaip ir nebuvo...





Pasiskolinu ir foto iš savo vaikio, nes ilgai džiaugtis jo fotiko neleido...










Papildyta:
Vis dėl to įdomūs tie druskos stulpai



Kažkas sugebėjo ir grūdus iš kišenės išbarstyt





Apsukome nedidelį ratelį, valandžiukę pasivaikščiojom, atsiėmiau bateriją ir traukiam tolyn.

Čia jau gavome ir išsamesnį planelį, iš kurio supratome, kad ne pagrindinę turistinę vietą pasirinkome, reikėjo važiuoti iki miestelio, ten būtų ir parduotuvėlė su suvenyrais, ir turizmo biuras. Na, ką darysi, vaizdą jau tikrai pamatėme, pliusą užsidėjome, lekiam toliau.

Iš 395-o kelio sukame į žiemą paprastai uždarytą 120-ą kelią, vadinamą Tioga perėja. Pasitinka tokie vaizdai







Bet tai kiek galima važiuoti . Visas ekipažas jau gailiai verkia, prašo valgyti . Didžiam džiaugsmui pamatome turistinį parko kaimelį su mažyte užeigėle ir suvenyru parduotuvike.
Jau praktiškai nesvarbu, ką duoda valgyti, svarbu duoda .
Aptarnaujančios moterytės pasipuošusios kažkokiom kaimiškom sukniom, panašu į šeimyninį versliuką. Dauguma vietų apie barą, plius dar gal kokie keturi dviviečiai staliukai. Patiekalai - naminiai hamburgeriai ir kažkas dar panašaus.
Aplinka šiek tiek užneša į kokią nors "marceliukės klėtį".
Jau beveik mirę po stalais pagaliau sulaukiame savo patiekalų, praryjame beveik be jausmo . Na, iš tikrųjų pamenu, kad buvo skanu, tik man tai žiauriai daug. O dar kai pamačiau, kad naminiai morkų ir panašūs pyragai yra, tai paprašiau supakuoti pusę savo burgerio, bet būtinai duoti to pyrago.
Bet tai KOKĮ gabalą atpjovė . Trise vos-ne-vos sutvarkėm .
DIdžiam mūsų nustebimui prie kasos sužinome, kad čekį gausime paštu .
Kaip tai paštu??? Vos ne namelis ant kojelės vidury miško, o tokios technologijos .

Taip ir buvo - turiu tą čekiuką savo el. pašto dėžėj



Oi, kaip gerai, kai pilveliai prikimšti. Visai jau kita nuotaika keliaujame toliau .

Kalnus ir ežerus keičia upės ir vietinė fauna. Šokame iš beveik važiuojančios mašinos ir lėkte fotkinti ir žavėtis šiais gražuoliais





Ir vėl tokie vaizdai




Papildyta:
Šitam ežerėly pabraidėm



Kitame krante matosi ir rimtesnis pliažiukas, ir baidarės



Riedulinis kalnas



Iš tiesų jūs man atleiskite, bet apie šį parką mažai domėjausi, ir nelabai žinau vietų, kurias čia rodau tikslių pavadinimų.
Tiesiog gražu... Kad ir ši kalva, kurios paviršius kaip kokia plokštė - akmuo