Po Europą automobiliu V

Gal kas nors yra keliaves automobiliu i Anglija? (pakeliauti joje)

Ravdos nepavadinčiau miestu, greičiau kaimelis prie Nesebaro. Ten dalino žemės makedoniečiams ir jie paskui prasuko biznį, jas pardavę Pristatyta daug apartamentų, bet tokių viešbučių, kaip yra Slyncyv Briag, Nesebare ir kt., ten nėra. Paskutiniu metu labai daug rusų, ukrainiečių. Man asmeniškai autentiškas ir gražus Sozopolis, tik nežinau, kaip ten kainos nakvynių.

Ačiū labai už nuomonę, Agnyte Sozopolį svarsčiau, tik ar nėra jis penrelyg triukšmingas, na, kavinės barai diskotekos ir pan? Dabar kaip ir Obzoras atrodo tinkamiausias (lokacija, nebrangus kurortas, ilgi smėlio paplūdimiai, daug variantų nueiti pavalgyti ir t.t.). Neserbarą būtinai aplankysime, bet gyventi ten nesinori - jis brangus, kainos užkeltos tiek būsto tiek maisto. Saulėto kranto nenoriu dėl žmonių kiekio ir šurmulio...

Gal galėtumėte truputį plačiau paaiškinti, kaip naudotis Goggle Earth programa nes aš arba visiška nemokša ar nieko nesuprantu

Skaitant SM pastebėjau, kad daug kas užsimena, jog naudojasi šia programa, galvoju ir aš pasižvalgysiu po Europą , bet še, kad nori nei iš vietos

Įrašote į paieškos laukelį pavadinimą kas domina ir parodo, o tada tiesiog su pele stumdote kur reikia, su ratuku pamažinat/padidinat žemėlapį. Yra dešiniam žemėlapio šone pasirinkimas ar norite matyti realų žemės vaizdą ar tik žemėlapį,ten su pele paspaudus duoda ir kitų pasirinkimų,kaip,kad įjungti nuotraukas ar wikipedia. Reikia nebijoti ir bandyti

O gal žinote, kaip situacija su Sozopol pliažais? Mačiau per google maps, kad vietomis - uolėta, sunkus priėjimas.
Nes mietukas išties gražus ir įdomus

Mes patys 4 kartus gyvenome Ravdoje, vieną kartą buvom Auksinėse kopose. Bet ne tiek dėl to, kad ten labai gerai, o dėl to, kad turejom gyvenamą plotą. Į Sozopolį važinėdavom, ten didelis smelio pliažas tikrai yra. Dar važiuodavom už Sozopolio į laukinį pliažą, bet ten nei nuorodų, nieko nėra, tiesiog vietiniai buvo pasakę koordinates. Obzore turbūt didesni plotai smėlio pliažų, negaliu pasakyti, nes tik pravažiavom, ten nesipliažinom. Gal kas pakomentuos, kas buvę

Dėkui.
Skaičiau, knisausi internete ir dabar jau žinau didžiosios dalies Bulgarijos kurortų subtilybes, privalumus ir trūkumus. Pasirinkom antram pajūrio sustojimui Biala, kadangi Obzore jau nebėra nieko tinkamo mūsų norimai datai, o Bialoje labai geros būsto kainos. Bet be mašinos Bialos tikrai nesirinkčiau.

Ar kas yra nakvojes Cekijoje Mikulovo miestelyje esanciame kempinge? Ta prasme, tuose nameliuose? Informacijos apie juos nerandu, bet visada pravaziuojame pro ta kempinga, idomu, gal galima ten nameli nakvynei gauti?

Sita turejot minty?
http://www.novemlyny.cz/

Ne, ne sitas. Grynai vaziuojant link Austrijos sienos ir pravaziavus ta dideli ezera, uz jo yra posukis i desine ir uzrasas 'camp". Esu maciusi tolumoj kemperius stovincius, bet nemaciau nameliu, gal ir jie yra? O gal nera?

Sveikinuosi su visais jau grįžusi iš kelionės po Austriją ir Italiją, ir labai dėkoju už čia virtualiai duotus patarimus, išsakytas pastabas - daug būtent čia, forume, perskaitytų dalykų labai pravertė.

Na, o dabar norėčiau šiek tiek detaliau papasakoti apie savo improvizacijų kupiną kelionę - galbūt kam nors mūsų patirtis pravers panašiai taip, kaip man pravertė čia ne vienoje temoje pateikti kelionių aprašymai.

Taigi išsiruošėme į kelionę antradienį, 17 val. Pradėjome nuo nedidelių Kauno kamščių - visi žmonės iš darbų, o mes tuo metu - iš namų
Pirmos nakties kelionės planas - spausti kaip nors naktį per Lenkiją, o kirtus Vokietijos sieną kristi poguliuko mašinoje. Iki Varšuvos išties skriejome su vėjeliu, už Varšuvos mažiausias ekipažo narys (6 metai) nulūžo, mums, didesniesiems, jau akys palengvėle ėmė merktis, bet dar laikėmės, vis reguliariai sustodami degalinėse prasivaikščioti. Galiausiai apie 4 val. dukra (12 m.) padėjo į šalį ausinuką ir nusrendė pamiegoti, o 4.30 lūžom ir mes, sustoję poilsio aikštelėje, mokamoje Lenkijos autostradoje, netoli Vokietijos sienos.
Tos kelios valandos miego automobilyje išties nebuvo tokios baisios, kaip įsivaizdavau. Nors visi miegojome sėdėdami, matyt, kelionės adrenalinas padarė savo - 7 val. jau pusryčiavom žvalūs, pailsėję, puikiausiai nusiteikę. Taigi linksmai patraukėme toliau kelis šimtus kilometrų iki Leipcigo, ten sustojome dideliame priemiesčio prekybos centrų rajone, pasivaikščiojome, galutinai prasičiuchinome iš miegų. Toliau - visa diena autobane, skriejant per Vokeitiją.

Antros dienos nakvynė buvo suplanuota jau Austrijoje, Neukirchen am Großvenediger. Nepaprastai gražiais, tiesiog užburiančiai žaliais Alpių kalnais, pro jaukius kaimelius, pasiekėme ir šį mažutį kaimelį. Tiesa, čia jau laukė pirma nenumatyta staigmena. Maisto atsargų stengiausi neprisikrauti daug, maniau, vietoje visko nusipirksim. O kadangi į kaimelį atvykome apie 20 val., vienintelė ten buvusi parduotuvėlė nebedirbo. Kita diena Austrijoj turėjo būti kažkokia religinė valstybinė šventė, taigi šeimininkė perspėjo, kad parduotuvėlė ir rytoj nedirbs. Teko susiveikti maisto iš degalinės. O ten pusė kepaliuko duonos kainuoja 2,50 EUR, puslitris jogurto - beveik 3 EUR, ir t.t. Žodžiu, šiek tiek skaudama širdimi už paprasčiausią maisto lauknešėlį palikau kone 10 Eurų. Na, bet ką padarysi. Pasižadėjom kitą kartą būti apdairesni

Trečią kelionės dieną buvo itin geras oras, taigi pravažiavome Didžiuoju Alpių keliu. Beje, kaip tik tą dieną išpuolė sūnaus gimtadienis, o internete buvome skaitę, kad vaikams iki 12 metų, 10 dienų prieš gimtadienį arba 10 dienų po gimtadienio, Grossglocknerio keliu važiuojant priklauso dovanėlė. Tai kai užklausiau informacijos centre apie tai, man paaiškino, jog esame pirmieji tuo pasinaudoję, kadangi pakankamai nauja ši akcija. Tai va, mūsų vyriokas gavo nemokamą dešrelių porciją kavinukėje, Grossglocknerio kortas ir kepuraitę nuo saulės. Smulkmena, bet malonu Aišku, mes taip pat nepraleidome progos paragauti šio bei to skanaus toje pačioje kavinukėje, nuo
Grįždami iš Alpių kelio užsukome į Zell am See. Nuostabus kurortinis miestukas, verta pamatyti, pasivaikščioti, jei tik kada pasitaikytų proga - mielai ten ir paatostogaučiau.

Ketvirta diena. Pernakvoję antrą naktį tame pačiame Neukirchene ir išaušus lietingam rytui užvažiuojam prie Krimlo krioklio, greitai sulakstom aukštyn (maždaug iki pusės, ne iki galo kopėm), nusileidžiam žemyn - ir vėl į trasą, tikslas - Venecija. Šį miestą pasiekiam jau apie 17 val., vakarop. Taip, taip, žinojau, kad ten patogiausia važiuoti traukiniu. Bet mūsų užmojai dideli, pamatyti norisi daug, laiko - mažai, taigi tiesiu taikymu lekiam į salą automobiliu. Įvažiuojam į parkingo garažą ir - staigmena! - parkavimosi valandinio tarifo netgi nėra, mokėti - už visą dieną, nesvarbu, kad stovėsim vos kelias valandas. Kaina - 30 Eurų. Paaiškino, kad galima parkuotis šalia esančioje aikštelėje, ten yra valandinis tarifas. Ką gi, mes - į tą aikštelę, bet kad ji - nelabai didelė, ir grūste prigrūsta, vietų, aišku, nėra. Taigi teko vykti atgal į tą garažą, ploti 30 Eurų ir - pirmyn į Veneciją.
Per keletą valandų, besigrožėdami, bestapčiodami ir besifotkindami, pasiekiame San Marko aikštę, iš tren sėdame į vandens autobusą ir - kanalai kanalais, atgal iki mūsų parkingo. Nes prieš akis - dar beveik 200 km iki nakvybės.

O nakvynė buvo suplanuota Maranello kaimelyje. Čia jau vyras su sūnum savo svajones pildė - užsakytas Ferrari viešbutis, kitą dien - Ferrari muziejus ir eksukrsija į Ferrari gamyklą. Viešbutį pasiekiam jau po 23 valandos, bet registratūra dirba visą parą, taigi viskas OK. Mums paskiria Daytona korpusą (visi to viešbučio pastatai turi F-1 trasų, kuriose Ferrari yra pasiekę reikšmingiausias pergales, pavadinimus). Vaikai, iki tol snaudę, net žvygauti ima iš džiaugsmo: viešbutis tikrai labai žaismingai įrengtas, net kilimai - raudoni, su geltonais kraštais ir Ferrari logotipais, sienos - su atitinkamais paveikslais, viskas alsuoja naujumu (neseniai dar pastatyta), tikrai gražu. Gauname 1 bloką, kurį sudaro 2 atskiri kambariai ir 2 atskiros vonios. Čia vaikų džiaugsmui nėra ribų: ir saldainių dosniai saujomis ant lovų paberta, ir jiems ne tik atskiras kambarys, bet ir atskira vonia, su Ferrari mini muiliukais, šampūniukais ir t.t. Nuoširdžiai pasigailėjom, kad užsakėm viešbutį tik vienai nakčiai, nes iš jo galima būtų pavažinėti į kitus miestus ir būtent čia sugrįžti pernakvoti. Bet kitai dienai laisvų kambarių jie jau nebeturėtjo

Penkta diena - Maranello kaimelis. Išvydus dienos šviesoje - mažutis miestelis, visai nieko ypatingo, aiškiai nebūtų jame ką veikti. Matyt, visas ir alsuoja tuo Ferrari: pilna Ferrari kavinių, picerijų, o gyventojai, spėju, vienaip ar kitaip su tuo verslu susiję: kas fabrike dirba, kas suvenyrais prekiauja... Iš muziejaus, tiesą sakant, tikėjomės kiek daugiau. Na, daug Ferrari mašinų, šiek tiek jų detalių, šiek tiek F-1 istorijos. Laukiam planuotosios ekskursijos. Prieš sėdant į raudoną Ferrari (o kaip gi kitaip! ) autobusą, gidė ant mobiliųjų telefonų objektyvų užklijuoja lipdukus, kad ginkdie ko nenufotkintume, o fotiko tiesiog paprašo netraukti iš rankinuko. Tiesa, jau po ekskursijos stebėjomės: kam visa tai? Realiai tame fabrike nieko ypatingo neparodė, pravežė trasa, kur treniruodavosi Šumacheris, papasakojo, įvairių niuansų, kaip Ferrariai gaminami, parodė pastatus, kur kas atliekama, bet nė akies krašteliu pro jokias atvertas duris pažvelgti neleido. Tiesa, gidės pasakojimas buvo tikrai įdomus, sužinojau daug naujo
Iš Maranello išvykstame jau apie 15 val. Kita nakvynė suplanuota prie Gardos ežero. Tarsi turėtume vykti ten. Bet labai jau norėjosi pamatyti dar ir Cinque Terre regioną. Šiek tiek pavažiavę autostrada link Gardos ir nusprendę, kad vis dėlto skaudės širdį nenulėkus iki anos pakrantės, priimame sprendimą apsisukti ir lėkti visu greičiu link La Specia. Tolumoje tamsuoja lietus, niaukiasi debesys (dėl ko, tiesą sakant, iš pat ryto buvome atsisakę minties lėkti į tą kraštą), vis dėlto kupini geriausių vičlių lekiam link ten. Jau artėjant link La Specios iki tol buvusi nyki Italijos autostrada ima pastebimai gražėti, prasideda kalnai, lekiame tiltais virš tarpeklių ir džiūgaujam, kad vis dėlto nusprendėm čia važiuoti.
Kai galiausiai pasiekiame Riomaggiore miestelį, pamatome, kad įvažiuoti į jį - jokių šansų: jau artėjant prie jo nusidriekusi kalnuose, pakelėje pastatytų automobilių vilkstinė, įvažiavimas užtvertas , nes miesto aikštelės perkrautos. Taigi pafotkiname miestelį iš viršaus, maunam atgal į La Specia, pro kurią pravažiavom tik pasigėrėdami, ir ten jau valandėlę pasivaikštom nepaprastai gražia krantine. Lietus, užklupęs mus netoliese, šią vietą laimingai aplenkė. Žodžiu, pasižymėjom, kad buvom atkakę ir iki Viduržemio jūros, sėdam į automobilį ir - 300 km iki Gardos ežero, kur užsakyta nakvynė. Ten atsitrenkiame vėlai naktį, mūsų miegas visai neima, vaikams miegai jau spėjo išsilakstyti, tai dar pasivaikštom po naktines gatveles ir galiausiai vis dėlto krentam miegoti.

Šešta diena. Metas į Lincą, kur manęs laukia darbo reikalai. Ten jau 5 dienoms užsakyta patogi nakvynė, erdvūs apartamentai, taigi, žinojome, pailsėsim. Aišku, važiuodami palei Gardos ežerą dar be paliovos stodinėjame, vietovės - neįtikėtinai gražios, šią vietą kaip geidžiamą atostogų kryptį taip pat pasižymėjau savo galvoje Oras puikus, +25, džiaugiamės saulute ir poilsiaujam. O tada - ir vėl automobilis, ir vėl kelionė. Per kalnus - į Austriją.
Štai čia neapdairių keliautojų ir laukė šioks toks šokas. Na, važiuojam sau tais kalnais. Na, prasidėjo lietutis - anokia čia bėda. Bet kai pasienyje išlipau nusipirkti lipduko už mokamus kelius - vaje! Aš, sus savo pliažine suknele, iš +25 tiesiai į lietų ir vos +3 Taip, taip, automobilyje rodė lauko temperatūrą, bet kam ji rūpi ir kas ten į ją žiūri kai nuotaika gera Jaučiu, atrodžiau gana juokingai, bet džinsai - kažkur giliai lagamine, šiltesni rūbai irgi užkišti, na, maniau, nusileisim iš tų kalnų - bus šilčiau.
Deja, nebuvo. Jau kai pasiekėm Lincą ir teko dar palūkėti prie laiptinės apartamentų šeimininko, sustipau su savo plona suknele kaip reikiant, ir atrodžiau, ko gero, kaip visiška nabagė rytų europietė Bet apartamentuose buvusi infraraudonųjų spindulių sauna greitai sušildė ir atgaivino, taigi kelionės nuovargio - kaip nebūta

Septinta-aštunta dienos - man darbas, o vakarais - pažintis su Lincu. Gražus senamiestis, yra tikrai jaukių, tipiškai austriškų kavinukių, tais pačiais darbo reikalais net ir austriškos muzikos vakaronėje pub'o rūsyje sudalyvavau, kolegos pavedžiojo po miestą, papasakojo daug įdomaus.

Devintą dieną šiokį tokį laisvadienį pasiėmiau, buvom suplanavę aplankyti Lichtenšteino tarpeklį ir Zalcburgą. Nuvykom iki to tarpeklio, o ten - staigmena! - įėjimas uždarytas, tarpeklį tikrina kažkokia komisija, kiek jie užtruks - niekas nežino: gal pusvalandį, gal valandą, gal dvi. Nusprendžiame laukti. Pastebimai daugėja laukiančių turistų, atvyko keli autobusai. Kai po valandos dar neatidarė įėjimo, o apačioje būriavosi žmonių minia, nusprendėme nebegaišti laiko (vis tiek kažin ar bus labai faina plūstelėti ten va tokiu būriu) ir mauti į Zalcburgą.
Pažintį su Zalcburgu pradėjome nuo Mirabelės sodų. Ir, turiu pripažinti, tai buvo bene pirmasis mano nusivylimas: tikėjausi kažko daugiau, o gavau... na, gražus parkelis. Daug vejos ornamentų, takelių, ir dar daugiau turistų - kad net nuotrauką gražią norint padaryti tenka 10 minučių luktelėti, kol kokios 3 ekskursijos praeis Nežinau, gal akis pernelyg buvo išlepinę nuostabios laukinės Austrijos gamtos vaizdai, bet šitas išpuoselėtas barokinis rūtadaržis man pasirodė toks, švelniai tariant, nelabai. Tada nulėkėm į senamiestį. Kadangi buvome labai išalkę, pradėjome nuo kavinukės. Iš jos išėję visai netyčia pastebėjome, kad esame netoli Kapucinų kalno. Užkopėm. O nuo čia atsivėrę vaizdai kaip ranka nuėmė visą nusivylimą Mirabelės sodais - nepaprastai graži miesto panorama! Galiausiai vakarą praleidome vaikščiodami siauromis senamiesčio gatvelėmis. Nuostabu

Dešimtą dieną pirmą pusdienį turėjau praleisti darbe, o nuo pietų buvome suplanavę pagaliau aplankyti Linco įžymybę - Poestlinberg kalną. To kalno viršuje - ne tik apžvalgos aikštelės su nuostabia miesto panorama, bet ir graži bažnyčia. Bet tai - dar ne viskas. Greta tos bažnyčios yra įrengtas nykštukų miestelis, tiesiog pačiame kalne. Į jį įėjus sėdi į traukinuką ir važinėji po kalną, grožiesi įvairiomis mizanscenomis su nykštukų figūrėlėmis. O išlipus iš traukinuko laiptais nusileidi į pasakų miestelį, kur atskirose nišose su žmogaus dydžio figūromis vaisduojamos įvairių pasakų scenos. Labai gražu, patiko ne tik vaikams, bet ir mums. Beje, man papasakojo, kad kažkada seniai, besilankydamas Austrijoje, šiame kalne lankėsi ir Michaelas Jacksonas, o pamatęs tą nykštukų miestelį ir traukinuką, vėliau pas save Neverlande įsirengė kažką panašaus
Po ekskursijos į kalną, jau vakarop, pamąstome, kad reikėtų į kokią parduotuvę dar dirbančią užsukti, maisto nusipirkti. O dukra, žinodama, kokie nenuspėjami būna jos tėvai kelionėse, dar pajuokavo: ką, paprasčiausiai namo? O ne, tarkim, į Vieną? Hm, tiesą sakant, neblogą mintį pakišo. Viena buvo mūsų rytojaus planuose, kai turėjome vykti namo. Bet primetėm, kad jei rytoj pirmoje dienos pusėje būsim Vienoje, tai nepamatysim, kaip tas miestas atrodo naktį. Todėl šokam į auto ir - pirmyn į Vieną. Ten atsiduriame jau temstant. Pasivaikštom po kažkokių rūmų parką (labai gražus parkas, bet kokie tai rūmai - nežinau ), o tada bloškiamės ieškoti kokios jaukios kavinukės, nes visada norėjau būtent Vienoje išgerti kavos ir suvalgyti štrudelio. Dar jos beieškant pakeri nuostabiai apšviesti pastatai, gražios gatvės ir... nuvilia suvokimas: po šį miestą norėčiau vaikštinėti mažiausiai savaitę, o ne pusdienį... Na, bet gal kitą kartą? Beje, študelis buvo tikrai labai labai labai skanus

Kadangi iš Vienos grįžome jau vėlią naktį, krentam į lovą, užmiegam, ryte paskubom susikraunam daiktus ir - metas namo. Tiesa, kad jau Vieną apžiūrėjome vakare, tai pusdienį skirsime Prahai.
Tiesą sakant, čia ir laukė pirmas nemalonumas su keliais - iš Linco į Prahą keliukai tooookie maži ir prasti, kad nors nusišauk GPSas, tipo, bando vietomis mus vesti autostrada, bet kad ta autostrada perkasta ir uždaryta. Pasirodo, platina, įrenginėja ten jie kelią, kadaise buvusią autostradą uždarė, remontuoja, taigi judame vėžlio greičiu, Prahą pasiekiame tik apie 17 val. Laimė, geros nuotaikos tai nenumuša, vėl pasivaikštom po senamiestį, pavakarieniaujam, pereinam Karlo tiltu. Tada - vėl kelias, šį kartą - iki Vrotslavo, kur buvo suplanuota nakvynė.

Na, o jau nuo ten - "ranka paduot" iki namų. Ir sėkmingai mėginti atsigauti po pusantros savaitės lėkimo ir smagių improvizacijų su maršrutais