Oho, kaip atgijo tema.
Galėtų dažniau kas nors taip paprovokuoti, kaip
daivameil žinutė
QUOTE(gintarelia @ 2012 10 29, 16:17)
Aš įklimpau su
Borcheso "Smėlio knyga". Didžiąją dalį perskaičiau, tekstai malonūs, bet antroje pusėje (tiksliau - paskutiniame ketvirtyje) pavargau nuo nieko nesakančių Lotynų Amerikos realijų ir nutariau paieškoti ko nors jaukesnio, ne tokio intelektualaus.
Neseniai pabaigiau, skaičiau porą metų turbūt. Pasirašau po tavo žodžiais
Skaičiau po truputį, po du/tris tekstus vienu prisėdimu. Bet paskutinės dalys ilgokai skaitėsi. Borges - žodžio meistras, nenuneigiama. Bet visų tų Lotynų Amerikos nepriklausomybės karų, revoliucijų vadų aktualijų man buvo kiek per tiršta, kad greit perskaityčiau.
QUOTE(klopedija @ 2012 11 08, 11:13)
Gerbdama
Charles Dickens gimimo jubiliejų, perskaičiau
o aš iš tos pačios idėjos vasarą perskaičiau jo
"Pasakojimą apie du miestus" ("A Tale of Two Cities"). Pasirinkau šį romana, nes vienas iš tų miestų - Paryžius, nes pirmasis sakinys yra labai garsus anglų literatūroje ("
It was the best of times, it was the worst of times..."), nes laikmetis - Prancūzijos revoliucija...
Na, klasikas tas Dikensas, klasikas. Veikėjų portretus moka kurti. Nors knygą perskaičiau prieš kelis mėnesius, iki dabar išlikę labai ryškūs veikėjai - ne tik pagrindiniai, bet ir 'antraeiliai'. Kas nustebino šioje knygoje - pasirodo, tas Dikensas neblogą humoro jausmą turi. Tiesa, tai turbūt labiausiai atsiskleidžia skaitant originalo kalba - taip ir dariau.
"Pasakojimas apie du miestus" - ne tik apie Prancūzijos revoliuciją, bet ir apie... meilę. Ne tik apie romantišką vyro ir moters meilę, bet ir apie tėvo ir dukters meilę, apie gydančią meilės galią, apie pasiaukojančią meilę... O romano pabaiga emociškai sujaudino - taip jautriai parašyta, taip tinkamai parinkta paskutinių pastraipų forma, kad susigraudinau
Žodžiu, moka Dikensas rašyti. XXI amžiui, kuris skuba ir nelabai moka sutelkti dėmesio, jo romanai gal ir ilgoki gali pasirodyti, bet jų temos - universalios ir nepraradusios aktualumo.
O "Skeveldros" vis nerasdavau bibliotekoje. Dabar, Tau priminus, pasitikrinau -atsirado manojoje- valio! 
pabaigiau dar vieną užkabinusią knygą- "Į tamsiausią kampą". Grožio ir literatūrinės vertės ten jokios, bet, manyčiau, jaunoms naivioms merginoms labai tinkamas skaitinys. Kadangi aš nei jauna nei naivi, tai suskaičiau kaip trileriuką, pusiau siaubuką, perpintą dviem- laimingos ir nelaimingos meilės istorijomis. Jei konkrečiau- knyga apie tai kaip mergina pamažu įklimpsta į santykius su smurtautoju, maniaku, kol tampa neįmanoma atsikratyti šiais santykiais. Labai išsamiai ir įtikinančiai parodyta visa patapimo smurtautojo auka genezė. Be to dar galima pagilinti žinias apie neurozes, baimes, potrauminius šokus ir pan.
ir kad pats autorius gyvena Lietuvoje... 
