Ateinančią savaitę skaitytojai turėtų išvysti Jurgos Ivanauskaitės poezijos knygą Odė džiaugsmui, kurią rašytoja baigė rengti jau gulėdama sunkios ligos patale. Leidėjai sako, jog knyga iki smulkmenų bus tokia, kokios pageidavo J.Ivanauskaitė.
Apie tai, kaip buvo rengiama ir redaguojama ši knyga, pasakojama LTV laidoje Stilius (17 val. 45 min.), kurią veda žurnalistė Violeta Baublienė.
Suredaguotos eilės sunkiai sergančiai rašytojai buvo skaitomos balsu. O knygos maketas ir dizainas buvo derinami telefonu.
Aš net negaliu patikėti, kad visa tai tiesa, kad tai vyksta... Pradėjus apie tai galvoti, visos mintys susipainioja ir pritrūkstu žodžių. Atrodo, lyg netekčiau artimo žmogaus. Jos kūryba traukė mane iš "duobių", buvo laikas, kai kabinausi už kiekvienos jos knygos, tik ji grąžino šviesą į mano gyvenimą. Man tai labai labai daug reiškia. Vis dar išlikus mažytė viltis - o gal.. o gal įvyks stebuklas.
Aš ilgą laiką, nieko apie ją net žinot nenorėjau. Vengiau kalbų, neskaitydavau straipsnių. Kiekvieną kartą išgirdus jos paverdę per širdį kaip su peiliu. Jei rodydavo apie ją, perjungdavau kanalą.
Turiu beveik visas jos knygas, skaičiau, sekiau jos gyvenimą. O dabar nebegaliu be ašarų gumulo gerklėje apie ją kalbėti, todėl vengiau net galvoti.
Lyg būtų mano artimas žmogus
Vakar matytas kartojamas reportažas, kurį prisiverčiau pažiūrėti, suteikė ramybės ir susitaikymo. Ji susitaikė, ji rami. Gal būt ir mums reikia išbūti ramiems, mintimi su ja keikvieną dieną sveikinant ir dėkojant, kad ji dar su mumis ir kad mes dar čia.
Šiandien Lietuvos žiniose yra pora Jurgos eilėraščių iš naujosios knygos "Odė džiaugsmui":
Pastarosios eilės Versija spausdinimui Skaityti komentarus (0) Vienoje knygos iliustracijų iš lelijų išnyra J.Ivanauskaitės mylimų žmonių - mamos ir tėvo - veidai. Jau kitą savaitę knygynuose turėtų pasirodyti sunkiai sergančios Jurgos Ivanauskaitės poezijos knyga "Odė džiaugsmui"
Leidykla "Tyto alba", neseniai gavusi poetės pastarųjų dvejų metų eiles, jas spaudai parengė neįtikimai greitai - beveik per pusę mėnesio. Knygos viršelis ir vidaus iliustracijos - pačios autorės jaunystės piešiniai. "Tai bus pati puošniausia iliustracijų atžvilgiu Jurgos Ivanauskaitės knyga, - sakė leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė. - Labai norėčiau, jog skaitytojai, kurie ims tą knygą į rankas, bandytų atsiriboti nuo minties, kad tai yra sunkiai sergančio žmogaus tekstai, savotiškas gyvenimo "balanso" sudarymas. Eilėraščiai labai atviri, jie kalba apie išėjimą, bet tai nėra atgaila. Eilės kalba apie gyvenimo džiaugsmą šią dramatišką valandą."
Spausdiname keletą eilėraščių iš J.Ivanauskaitės poezijos rinkinio "Odė džiaugsmui".
Kaip gražu ypač žinant , kad autorė kokiomis aplinkybėmis rašė tuos eilėraščius . Odė džiaugsmui vien pavadinimas nuteikia , bent jau mane optimistiškai . Ji moka džiaugtis gyvenimu , kuris yra tarsi atversta knyga jos skaitytojams ir ne tik . Pabandykime neliūdėti . Pabandykime suvokti gyvenimo trapumą ir pasidžiaugti , kad autorė moka tuo džiaugtis ir įvertinti patį gyvenimą .
Kartu sukurkim Velykų džiaugsmą onkologiniams vaikams . Prisidėk ir Tu[COLOR=red]
> >> Mano likimas megsta pokstus ir paradoksus. Pokstauti jam ypac patinka gruodzio menesi. Pernai, gruodzio 12-aja, jau iskritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofejais: ryte suzinojau, kad sergu velyvos stadijos itin piktybiska sarkoma, o vakarop man pranese, kad gavau Nacionaline premija. Tasyk priejau prie lango, pro asaru migla pazvelgiau i juoda, pasibaisetinai abejinga dangu ir pagrumojau ten aukstybese sedintiems Nezinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo uz atsitiktinumu, sutapimu ir neisvengiamybes virvuciu. Pasnabzdomis isreziau, nors mieliau buciau isrekusi: "Sitaip nezaidziama!" Jokio atsako, zinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikes gyventi. Butent gyventi, o ne mirti, kad ir ka bylotu rustus, dievu funkcijas prisiemusiu onkologu konsiliumai.Siemet gruodis ir vel pateike dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikaliu menesiu, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metu Moterimi. Visada buvau fanatiska darboholike, nei dienos negaledavau istverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pacios ideju, kurioms igyvendinti reiketu bent penkiasdesimties klonuotu mano antrininkiu. Taciau butent 2006-aisiais as nieko neveikiau ir nicnieko nenuveikiau. Tik varciausi ivairiu ligoniniu lovose ir buvau vartoma ant operaciniu stalu net dviejose slyse: Lietuvoje ir Svedijoje. Uz mano gyvybe, uz ilgesne gyvenimo trukme ir kiek imanoma geresne jo kokybe kovojo daugybe zmoniu. Pries juos zemai lenkiu galva. Kiekviena is nebuties isplesta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laika mums dalija Dievas. Jei ka siemet ir nuveikiau, tai ismokau elgtis su laiku. Kuo masiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti i kiekviena valanda, minute. Laiko kiekybe ir laiko kokybe yra du visiskai skirtingi dalykai. Akimirka gali buti ilgesne ir puikesne uz simtmeti. Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryciu dovanotas gyvenimas, per kuri patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol iveikta,isbaigta ir uzbaigta 44-eriu metu perioda. "Magarycios" zodis, ataidejes is mano vaikystes, kai mudvi su senele slampinsdavom po Palangos turgu, o snekios zemaiciuojancios motereles ant lygiai nusistovejusiu svarstykliu pridedavo dar viena obuoli, kelias braskes ar prie puslitrio agrastu, subertu i laikrastini piltuveli, svysteledavo papildoma ziupsni. Magarycios isireze net ir mano delne: prie netiketai sutrumpejusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mazyte uodegele. Uz jos dabar ir laikausi, kaip uz voratinklio, kaip skestantis siaudo. Siame gyvenime po gyvenimo man teko is naujo mokytis vaikscioti beveik suparalyziuota koja ir kvepuoti puse plauciu. Kudikiskai plika galva sildau vaikiskomis kepuraitemis. Chemoterapija tapo savotiska iniciacija- juk plikai nuskutamos tos, kurios isventinamos i deives Nut zyniu luoma arba tampa budistu vienuolemis, taigi pradeda nauja, aukstesni buties etapa. Niekur nemaciau tiek graziu moteru, kaip kad palatose, kuriose lasinami nuodu sinonimu tape vaistai. Glotnus it kristolo rutulys pakausis paryskina kasdienybes aptrintus veido bruozus ir nutraukia rutinos syda nuo akiu - sielos veidrodziu. Nesuprantu, kodel kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis astraus grozio. Esu isitikinusi, kad garbingo Metu Moters titulo nusipelne bet kuri veziu serganti mano pakeleive, sutikta Santariskiu kliniku orbitoje. Jos visos su sventu Jeanne'os d'Arc ryztu grumesi uz buti. Tikiu, kad Regina, it koks maistaujantis angelas metusi issuki siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai zadejusiai diagnozei, dabar vaikstineja savo namu sode prie Cikagos, stebi paukscius, atskrendancius i 31 lesyklele ir seria simpatinguosius mangustus. Regina ne uz ka nesutiko mirti, kai, pasak jos pacios, pagaliau sutiko mylinti ir mylima vyra, kai po daugybes sunkiu, savizudisku metu pajuto svaigu gyvenimo skoni ir salduma. Taciau ne tik didziosios pergales vertos apdovanojimu. Visada prisiminsiu ir ponia Roze, kuri pasiryzo numirti graziai, taip, kad artimieji jos isejima priimtu lyg didzia Pamoka, o kada nors, stojus ju paciu atsisveikinimo valandai, galetu susnibzdeti kaip sv. Pranciskus: "Mano Sese, Mirtie..." Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos pilieciai baugsciai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatsaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopsciau slepiama, tarsi butu gedinga. Nemazai ligoniu gedijasi net savo ligos- jei susirgai veziu, tampi tarsi pazymetas geltona zvaigzde ir atsiduri sveikuju pasaulio uzribyje. Musu visuomeneje dar labai gaji nuomone, kad sunkus ligonis privalo zinoti savo vieta: palata, tvanku merdeti pritaikyta kambareli ar urva, i koki traukiasi dvesti suzeistas zveris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei veziu pazymetasis drista islisti i viesuma, sakytum, ant jo kaktos sviestu ryskus it "Coca-Colos" reklama uzrasas: "Memento mori." Atmink,kad mirsi. Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, salia vezininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga butu uzkreciama. Apie vezi tebesklando daugybe mitu ir prietaru, jis tebera apgaubtas baimes ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, isskyrus AIDS. Iki siol atkakliai tikima, kad onkologiniai susirgimai nepagydomi. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimejimais pagrista medicina bejege, kad vezi verciau gydyti kaip viduramziais: delemis, slapimu, musmiriu, rupuziu ir koriu kandziu trauktinemis arba burokeliu sulciu klizmomis. Neseniai sulaukiau laisko, kuriame rasoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikraji tikejima, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". I tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikejimas yra tvirtesnis nei kada nors anksicau, kad kritiniais siu baisiu ir graziu metu momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietima, bet ir jo glebio stiprybe. Juk net itin skeptiskas onkologas patvirtins, kad, gydant vezi, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra treciasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neivardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto varda, na, o tikintieji ta lemiama jega vadina Dievu. Visiems gerai zinoma pasakele, kad onkologines ligos priezastys neva karmines, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu ie tikruju taip butu, nereiketu kalejimu, nes visi zmogzudziai, kankintojai, vagys ismirtu nuo leukemijos ar sarkomos. Naujajame Testamente ne karto neuzsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis zmones baudzia arba taip jiems kerstauja (girdejau nuomone, kad man sitaip "atkersyta" uz keliones i Himalajus ir domejimasi budizmu). Jezus Kristus beveik visose evangeliju istorijose gydo ligonius, o labiausiai ikvepiantys jo pamokslai skirti paliegeliams, nelaimeliams, mazuteliams... Apie liga, kaip bausme, labai megsta kalbeti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, sarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nezemiskomis civilizacijomis, jie uz kosminius pinigus siulo savo slykscias "panacejas" vilti praradusiems ligoniams ir ju artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai zongliruojancius madingais zodelyciais "cakra", "aura","prana", "ajurveda","Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudziamojon atsakomyben, o kai kuriuos as isakyciau net susaudyti be teismo. Sako, kad sergantis zmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visu ku tik cia isvardytu menkystu. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos edamas zmogus gali gyventi pilnakrauji, turininga yvenima. Kartais serganciojo egzistencija tampa gal net vertesne uz iprasta sveikojo rutina, nes staiga atsirades suvokimas, kad kiekviena diena yra didziausia dovana, kokia tik imanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybe nereiksmingu smulkmenu, kvailu isitikinimu ir beprasmiu isipareigojimu. Butis ima svyteti, neretai spinduliuoja ir jos seimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji zino masta tos kancios, kuria mokama uz sia ypatinga sviesa. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tisau lovoje galvodama apie ikapes, bet turiu daugybe darbu, pramogu ir ateities planu. Kita vertus, sergantis -dar nereiskia niekam tikes. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neisileisti i savo siela. Tada stebuklingas galias parodys ir kunas. As pati apstulbstu stebedama, kaip jis uz mane grumiasi, kaip uzgydo zaizdas po sunkiausiu operaciju, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizines detales, pamazu prisitaikyciau vel gyventi taip, kaip man patinka. Paradoksalu, bet butent dabar is tikruju pamilau savo kuna, nors anksciau turejau aibe kompleksu, o kartais tiesiog nekenciau savo atspindzio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nunai egzistuojancias grozio teorijas tureciau savo noru pasitraukti i siukslyna) tapau pati sau grazi. Net pamegau fotografuotis, kaitalioti ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute couture" drabuziais. Sitaip stengiuosi atsidekoti savo kantriajam, darbsciajam ir vis dar man labai istikimam kunui. Jau girdziu, kaip dvasingieji teisuoliai saukia, kad mirstant reikia rupintis savo siela. Taciau ir kunas man yra duotas Dievo. Butent dabar ismokau save myleti ir patikejau, kad galiu buti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neigali, neretai bejege, su daugybe randu, zaizdu ir netgi su veziu. Uz tai, kad isdrisau i save isileisti meile, esu be galo dekinga visiems tiems drasiems zmonems, kurie nebijojo su manimi, sergancia, buti, man padejo, mane palaike, gelbejo, globojo, guode, stiprino, linksmino, dziugino, juokino, kurie mano gyvenima dare ir tebedaro nuostabu. Aciu, aciu, aciu!" Jurga
na,man Jurgos laiškas,toks keistas pasirodė.. kazkaip iš jos knygų,jos filosofijos.............manau turėjo būti kitoks Kazkaip pati "nurašo" visas Tibeto medicinas,čakras,ajurvedas-kuriomis pati domėjosi ir tikėjo...galbūt,todėl,kad jai tai nesuteikė vilties...kad nuo to ji nepagijo(o,gal ir nesigydė) gal....gal......... Stiprybės tau Jurga kazkaip viduje tikiu,kad TURI būti stebuklas-Tu turi pasveikti,ir įrodyti,kad likimo vingius,kartais galima pakeisti O liūdėti ir nereikia,juk zmogus nemiršta-jis gyvena toliau,tik kitoje realybėje
