Čia jau buvo itališkos, bet patiko visiems.
Bavariškos tikrai geros - kiek rūšių ragavom, tiek nenusivylėm
Čia jau buvo itališkos, bet patiko visiems.
Čia jau buvo itališkos, bet patiko visiems.
7 diena
Naktį smarkiai lyja. Ryte, pažvelgus pro langą negali suprasti kur randiesi. Debesys ritasi pažeme kamuoliais.
Gaila, bet per lietų neišeina nuvažiuoti į Stelvio parką. Nesimatys per debesis kalnų ir gražių vaizdų. Todėl pusryčiaujame visiškai atsipalaidavę, pamaklinėjame iš kambario į kambarį. Kiek aprimus lietui, nusprendžiame nueiti iki gretimo miestelio keliukais tarp vynuogių ir obelų sodų. St. Pauls - S.Paolo tik už 2,5 km nuo mūsų. Iš balkono matosi jų varpinės bokštas. Šiame regione gausu mažų miestelių kuriuos galima pasiekti pėsčiomis vinguriuojančiais apsodintais keliukais. Eppan - Appiano regionui priklauso 9 vyno kaimai. Čia gaminamas vynas ir Grappa, gausu vyno rūsių. Slėniuose tarp kalnų švelnus mikroklimatas sudaro puikias sąlygas augti vynuogynams bei obelų, persikų ir abrikosų sodams.
Šį kraštovaizdį puošia 180 pilių bei dvarų ( vien mūsų kaimelyje trys pilys).
Siauruose asfaltuotose takuose sunkiai prasilenkia du automobiliai- laimė, jie važiuoja pakankamai retai. Puikiai pažymėtas rodyklėmis takų tinklas nukreips reikiama kryptimi.
Nežiūrint lietaus, šilta. Spūdinti tarp vynuogynais apsodintų keliukų visai smagu. Priėjus kryžkelę nutariame užsukti į Korb pilį 4 žvaigdučių viešbutį ( turi vyno rūsį).
Papildyta:
Restorane pusryčiauja pagyvenusių žmonių kompanija, kurie paskui susėdę į autobusiuką važiuoja į ekskursijas. Garaže stovi aukštos klasės automobiliai. O jau vaizdai iš aukštai - nežinai kurion pusėn iš to grožio bežiūrėti.
Pėdiname toliau link St.Pauls. Kiek didesnis nei mūsų, bet per 10 minučių galima pereiti nuo vieno galo iki kito. Pagrindinėje gatvėje per vyno šventes dengiamas ilgas stalas nuklotas baltomis staltiesėmis, sustatomos ir baltai padabintos kėdės.
St.pauls pasiruošęs šventei
čia dar gražiau pasipuošęs
Papildyta:
Gaila, kad netenka sudalyvauti. Tokia šventė vyks vėliau. Kiek smarkiau įsilijus lendame į prekybos centrą pasislėpti bei nusipirkti daržovių. Pamatome faršą, tad nutariame ir jo prigriebti, ir vakare pasigaminti skanius spageti su padažu.
Išėjus veidus paglosto saulutė, todėl galime dar paklaidžioti jaukiomis gatvelėmis.
Grįžtant padraugaujam su šunimi.
Dideli šunys vakarinėje Europos dalyje tiesiog geriečiai Mažiukai paprastai visur didesni ar mažesni skandalistai- juk reikia kažkaip atkreipti į save dėmesį. Manau, kad šunų gerumas proporcingas šeimininkų ramumui. Pas mus dauguma tokie užsisukę, paskendę reikaluose, nerviniai, tai ir dauguma šunų neprognozuojami ir šiek tiek išprotėję, kad kažkodėl turi jų bijoti. Bet čia tik mano pamąstymai.
Grįžę išsiverdame spagečių , tiksliau gal reikėtų įvardinti pastos ir griūname grožio miego. Jaučiame, kad po truputį pradedame susilieti su aplinka.
Naktį smarkiai lyja. Ryte, pažvelgus pro langą negali suprasti kur randiesi. Debesys ritasi pažeme kamuoliais.
Gaila, bet per lietų neišeina nuvažiuoti į Stelvio parką. Nesimatys per debesis kalnų ir gražių vaizdų. Todėl pusryčiaujame visiškai atsipalaidavę, pamaklinėjame iš kambario į kambarį. Kiek aprimus lietui, nusprendžiame nueiti iki gretimo miestelio keliukais tarp vynuogių ir obelų sodų. St. Pauls - S.Paolo tik už 2,5 km nuo mūsų. Iš balkono matosi jų varpinės bokštas. Šiame regione gausu mažų miestelių kuriuos galima pasiekti pėsčiomis vinguriuojančiais apsodintais keliukais. Eppan - Appiano regionui priklauso 9 vyno kaimai. Čia gaminamas vynas ir Grappa, gausu vyno rūsių. Slėniuose tarp kalnų švelnus mikroklimatas sudaro puikias sąlygas augti vynuogynams bei obelų, persikų ir abrikosų sodams.
Šį kraštovaizdį puošia 180 pilių bei dvarų ( vien mūsų kaimelyje trys pilys).
Siauruose asfaltuotose takuose sunkiai prasilenkia du automobiliai- laimė, jie važiuoja pakankamai retai. Puikiai pažymėtas rodyklėmis takų tinklas nukreips reikiama kryptimi.
Nežiūrint lietaus, šilta. Spūdinti tarp vynuogynais apsodintų keliukų visai smagu. Priėjus kryžkelę nutariame užsukti į Korb pilį 4 žvaigdučių viešbutį ( turi vyno rūsį).
Papildyta:
Restorane pusryčiauja pagyvenusių žmonių kompanija, kurie paskui susėdę į autobusiuką važiuoja į ekskursijas. Garaže stovi aukštos klasės automobiliai. O jau vaizdai iš aukštai - nežinai kurion pusėn iš to grožio bežiūrėti.
Pėdiname toliau link St.Pauls. Kiek didesnis nei mūsų, bet per 10 minučių galima pereiti nuo vieno galo iki kito. Pagrindinėje gatvėje per vyno šventes dengiamas ilgas stalas nuklotas baltomis staltiesėmis, sustatomos ir baltai padabintos kėdės.
St.pauls pasiruošęs šventei
čia dar gražiau pasipuošęs
Papildyta:
Gaila, kad netenka sudalyvauti. Tokia šventė vyks vėliau. Kiek smarkiau įsilijus lendame į prekybos centrą pasislėpti bei nusipirkti daržovių. Pamatome faršą, tad nutariame ir jo prigriebti, ir vakare pasigaminti skanius spageti su padažu.
Išėjus veidus paglosto saulutė, todėl galime dar paklaidžioti jaukiomis gatvelėmis.
Grįžtant padraugaujam su šunimi.
Dideli šunys vakarinėje Europos dalyje tiesiog geriečiai Mažiukai paprastai visur didesni ar mažesni skandalistai- juk reikia kažkaip atkreipti į save dėmesį. Manau, kad šunų gerumas proporcingas šeimininkų ramumui. Pas mus dauguma tokie užsisukę, paskendę reikaluose, nerviniai, tai ir dauguma šunų neprognozuojami ir šiek tiek išprotėję, kad kažkodėl turi jų bijoti. Bet čia tik mano pamąstymai.
Grįžę išsiverdame spagečių , tiksliau gal reikėtų įvardinti pastos ir griūname grožio miego. Jaučiame, kad po truputį pradedame susilieti su aplinka.
Gerai pasakėt - susilieti su aplinka 
Man labai patinka ši būsena, kai atrodo kad jau esi beveik savas, artimas tai vietai, kai nesinori iš jos išvažiuoti....
Man labai patinka ši būsena, kai atrodo kad jau esi beveik savas, artimas tai vietai, kai nesinori iš jos išvažiuoti....
Cesaria 
Vakarop pavažiuojame į už 8 km Bolzano- Bozen. Kol dar šviesu, gyvenimas tik prasideda. Netoli Valterio aikštės ( paminklas poetui Valteriui), vyksta madų demonstravimas, zuja žmonės su parduotuviniais maišeliais- prasidėjo išpardavimų metas.
Papildyta:
Lendame ir mes į kurias parduotuves pasižiūrinėti kas ir kaip. Gražių rūbelių čia galima rasti, tai matosi ir iš gatvėse apsirengusių žmonių. Įdomių tipažų taip pat nestinga.
Nutupiame lauko kavinukėje pasimėgauti vietiniu vynu ir pasmaksoti į gatvės gyvenimą.
Kuo tamsyn, tuo žmonių daugyn, iš už kampo išgirdus gaudesį aišku, kad artėja prie kažkokios kavinukės. Priėjus arčiau net sunku susikalbėti ir taip iki sekančios.
Smagi betarpiška atmosfera, kažkur zujantis jaunimėlis, gotikiniai bokštai miestas sklidinas gyvybingumo. Aplink supančiuose kalnuose apšviesto pilys. Iš Bolzano į kalnus galima pasikelti funikulieriais ir apžiūrėti norimus objektus.
Vienas iš įdomių objektų- .alpinisto Mesnerio pilis Firmian .
Kitoje pusėje Runkelstein ./Roncolo pilis
Ieškantiems ko nors kitokio, galima aplankyti Ledo žmogaus Etsio muziejų.
Parkavimas požeminiame garaže kainavo 5,60 EU
Vakarop pavažiuojame į už 8 km Bolzano- Bozen. Kol dar šviesu, gyvenimas tik prasideda. Netoli Valterio aikštės ( paminklas poetui Valteriui), vyksta madų demonstravimas, zuja žmonės su parduotuviniais maišeliais- prasidėjo išpardavimų metas.
Papildyta:
Lendame ir mes į kurias parduotuves pasižiūrinėti kas ir kaip. Gražių rūbelių čia galima rasti, tai matosi ir iš gatvėse apsirengusių žmonių. Įdomių tipažų taip pat nestinga.
Nutupiame lauko kavinukėje pasimėgauti vietiniu vynu ir pasmaksoti į gatvės gyvenimą.
Kuo tamsyn, tuo žmonių daugyn, iš už kampo išgirdus gaudesį aišku, kad artėja prie kažkokios kavinukės. Priėjus arčiau net sunku susikalbėti ir taip iki sekančios.
Smagi betarpiška atmosfera, kažkur zujantis jaunimėlis, gotikiniai bokštai miestas sklidinas gyvybingumo. Aplink supančiuose kalnuose apšviesto pilys. Iš Bolzano į kalnus galima pasikelti funikulieriais ir apžiūrėti norimus objektus.
Vienas iš įdomių objektų- .alpinisto Mesnerio pilis Firmian .
Kitoje pusėje Runkelstein ./Roncolo pilis
Ieškantiems ko nors kitokio, galima aplankyti Ledo žmogaus Etsio muziejų.
Parkavimas požeminiame garaže kainavo 5,60 EU
8 diena
Vakarop esame susitarę susitikti Trente su Milane gyvenančia lietuve. Susipažinome internetu, ir progos pasimatyti gyvai, tikrai nesinori praleisti. Ištekėjusi už italo, gyvena Italijoje ne pirmi metai, tad labai įdomu pasikalbėti , pasiklausinėti kaip jiems čia sekasi. Džiugu, nes specialiai atvažiuoja iš Milano, kad susitiktų su mumis.
Pakeliui planuojame apžiūrėti tik porą kaimelių, tad išvažiuoti galime apie pietus.
Kadangi draugų pora pamiršo fotoaparato pakrovėją, tai vienas iš jų aukojasi ir pėdina iki St. Paulo pasinaudoti akumuliatoriaus pakrovimo paslauga. Tuo metu, kai vakar lankėmės , niekas jau nedirbo.
Likusieji skaito, gulinėja, deginasi šezlonguose, snaudžia- visiškas relaksas.
Per pietus pajudam link Trentino regiono , iki nediduko Salorno. Čia ilsėjosi daug garsių žmonių : Martynas Liuteris, Napoleonas, Richteris ir t.t. Pats regionas jau kiek kitoks, architektūros stilius irgi kiek keičiasi.
Gatvelėse tuščia, tik pravažiuoja karabinierių automobilis bei vienišas vyriškis kuičiasi savo
kieme. Jo ir paklausiame ar teisingai einame iki krioklio. Prigludęs prie kalno, miestelis turi krioklį, tačiau dabar ten vos sruvena srovelės. Mačiau jo nuotraukas darytas pavasarį tada jis buvo gerokai vandeningesnis.
Dabar tik krioklio butaforija. Ant kalno, žinoma pilis -13 a. Castello di Salorno - lankymas galimas tik penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.
Papildyta:
Karšta, tad Salorno ilgai neužsibūname ir vykstame iki Spormadžiore ( Spormaggiore) miestelio. Isikūręs 665 m virš jūros lygio. Tenka vingiuotais keliukais kastis aukštyn, o Vyciokas atrodo šūkauja neįtikėtinus dalykas. Kelias sukasi kairėn, o jis šaukia sukite į dešinę, Kokia dešinę, jei ten skardis, bet privažiuoji pasūkį, ėgi tikrai- į dešinę. Ir taip visą kelią.
Įdardame į dar vieną visiškai tuščią kaimuką. Nė vieno turisto kaip ir Salorno. Ramybė garantuota. Gyventojai kuičiasi savo namuose ( kiek virš 1000 gyventojų ) , o išprotėję 5 turistai kepinant saulei landžioja siauromis gatvelėmis.
Netyčia patenkam į TIC, ten labai reklamuojamas netoliese esantis meškų zoologijos sodas. Šis miestelis tarsi vartai į Adamello Brenta Natural Park.
Tik pagrindinėje aikštėje prie bažnyčios matome kelis jaunuolius ant suoliukų pavėsyje. Pasėdime ir mes puikiame pavėsyje po dviem dideliais medžiais. Kitoje gatvės pusėje matosi kavinukė. Maisto negausi, bet ledų, kavos ir vyno- visada prašom. Tingisi net kalbėti, laiko turime, tad galime ir pasėdėti.
Vakarop esame susitarę susitikti Trente su Milane gyvenančia lietuve. Susipažinome internetu, ir progos pasimatyti gyvai, tikrai nesinori praleisti. Ištekėjusi už italo, gyvena Italijoje ne pirmi metai, tad labai įdomu pasikalbėti , pasiklausinėti kaip jiems čia sekasi. Džiugu, nes specialiai atvažiuoja iš Milano, kad susitiktų su mumis.
Pakeliui planuojame apžiūrėti tik porą kaimelių, tad išvažiuoti galime apie pietus.
Kadangi draugų pora pamiršo fotoaparato pakrovėją, tai vienas iš jų aukojasi ir pėdina iki St. Paulo pasinaudoti akumuliatoriaus pakrovimo paslauga. Tuo metu, kai vakar lankėmės , niekas jau nedirbo.
Likusieji skaito, gulinėja, deginasi šezlonguose, snaudžia- visiškas relaksas.
Per pietus pajudam link Trentino regiono , iki nediduko Salorno. Čia ilsėjosi daug garsių žmonių : Martynas Liuteris, Napoleonas, Richteris ir t.t. Pats regionas jau kiek kitoks, architektūros stilius irgi kiek keičiasi.
Gatvelėse tuščia, tik pravažiuoja karabinierių automobilis bei vienišas vyriškis kuičiasi savo
kieme. Jo ir paklausiame ar teisingai einame iki krioklio. Prigludęs prie kalno, miestelis turi krioklį, tačiau dabar ten vos sruvena srovelės. Mačiau jo nuotraukas darytas pavasarį tada jis buvo gerokai vandeningesnis.
Dabar tik krioklio butaforija. Ant kalno, žinoma pilis -13 a. Castello di Salorno - lankymas galimas tik penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.
Papildyta:
Karšta, tad Salorno ilgai neužsibūname ir vykstame iki Spormadžiore ( Spormaggiore) miestelio. Isikūręs 665 m virš jūros lygio. Tenka vingiuotais keliukais kastis aukštyn, o Vyciokas atrodo šūkauja neįtikėtinus dalykas. Kelias sukasi kairėn, o jis šaukia sukite į dešinę, Kokia dešinę, jei ten skardis, bet privažiuoji pasūkį, ėgi tikrai- į dešinę. Ir taip visą kelią.
Įdardame į dar vieną visiškai tuščią kaimuką. Nė vieno turisto kaip ir Salorno. Ramybė garantuota. Gyventojai kuičiasi savo namuose ( kiek virš 1000 gyventojų ) , o išprotėję 5 turistai kepinant saulei landžioja siauromis gatvelėmis.
Netyčia patenkam į TIC, ten labai reklamuojamas netoliese esantis meškų zoologijos sodas. Šis miestelis tarsi vartai į Adamello Brenta Natural Park.
Tik pagrindinėje aikštėje prie bažnyčios matome kelis jaunuolius ant suoliukų pavėsyje. Pasėdime ir mes puikiame pavėsyje po dviem dideliais medžiais. Kitoje gatvės pusėje matosi kavinukė. Maisto negausi, bet ledų, kavos ir vyno- visada prašom. Tingisi net kalbėti, laiko turime, tad galime ir pasėdėti.
Trento. Šį miestą labai norėjau aplankyti. Sužavėjo freskomis padengti namų fasadai.
Labai patiko viename rusų forume rastas išsireiškimas, kad šis miestas, tarsi išversta Siksto koplyčia.
Požeminiai garažai mokami, bet netoli Duomo garažo yra nemokama stovėjimo aikštelė.
Pavadinimas nuo pagrindinės miesto Duomo aikštės . Centre Neptūno fontanas. Šalia prisišliejusi galinga St. Vidžilijo Katedra. Priešais 16 a. namai su fasaduose ištapytomis klasikinės mitologijos scenomis. Už nugaros plytų spalvos apsilaupiusiais dažais vaistinė
.
Dar turime laiko paklajoti gatvelėmis, aplankyti St. Vidžilijo katedrą bei kitas mielas bažnytelės. Užsižiūrėti galima į renesansinius tapytus pastatų fasadus. Svarbu prisiminti pažiūrėti kur kojas statai.
Papildyta:
Susitinkame su milaniečiais prie Neptūno fontano. Čia kaip supratau, daugelio susitikimų vieta. Kartu atkeliauja ir jų augintinis šuniukas. Paimtas iš prieglaudos ir labai mylimas, kartu visur keliauja, kaip tikras turistas. Kadangi nei jie, nei mes gerai nežinome miesto, einame, kur akys veda, ieškodami jaukios vietelės prisėsti ir pasikalbėti. Nutūpus, dauguma užsisakome parekomenduoto vietinio rožinio vyno. Šuniukas susirango po stalu ir mes kartas nuo karto jį pamirštame, kol jis pats apie save nepraneša, kai prie staliuko prisiartina tamsesnio gymio gėlių pardavėjai. Visi kiti gali ramiai vaikščioti, išskyrus šiuos. Tenka net jėga laikyti pasaitėlį. Ir teisingai, nėra čia ko įkyriai lįsti su tom gėlėm, kai žmonės kalbasi.
Mūsų draugai, pasirodo dažnai važiuoja prie Gardos ežero, ten vyriškis plaukioja burlente, tačiau šita Italijos jiems mažiau pažįstama. Tai irgi nėra ta tikroji Italija - šypsosi Marko. Prie Trento jie apsigyveno žavingame viešbutyje - pilaitėje, kur jų laukia romantiška vakarienė su žvakėmis. Šnekos daug, tad laikas prabėga nepastebimai. Jiems laikas vakarieniauti, mums - važiuoti į savo žavingajį kaimelį.
Trento mus palydi nuostabiai apšviestais besileidžiančios saulės namų fasadais ir gražia gyva muzika iš lauko kavinių.
Išvažiuojant pabandom klausyti Vycioko nurodymų, bet jis bando mus nuvesti prie jau nebesamo tilto ir apskritai visaip durnina galvą. Pasitikėjimą tam vakarui praranda - važiuojam savo galva dažnai, tai viena iš geriausių išeičių.
Pakeliui užsukukam į Neumarkt kaimelį.Skaičiau, kad šią dieną čia turi vykti vyno šventė, tačiau apsukę net kelis įvairius ratus, nieko nerandame. Nelabai ir nusimename, grįžę pasidarom savo vyno švente kieme iki nakties.
Labai patiko viename rusų forume rastas išsireiškimas, kad šis miestas, tarsi išversta Siksto koplyčia.
Požeminiai garažai mokami, bet netoli Duomo garažo yra nemokama stovėjimo aikštelė.
Pavadinimas nuo pagrindinės miesto Duomo aikštės . Centre Neptūno fontanas. Šalia prisišliejusi galinga St. Vidžilijo Katedra. Priešais 16 a. namai su fasaduose ištapytomis klasikinės mitologijos scenomis. Už nugaros plytų spalvos apsilaupiusiais dažais vaistinė
.
Dar turime laiko paklajoti gatvelėmis, aplankyti St. Vidžilijo katedrą bei kitas mielas bažnytelės. Užsižiūrėti galima į renesansinius tapytus pastatų fasadus. Svarbu prisiminti pažiūrėti kur kojas statai.
Papildyta:
Susitinkame su milaniečiais prie Neptūno fontano. Čia kaip supratau, daugelio susitikimų vieta. Kartu atkeliauja ir jų augintinis šuniukas. Paimtas iš prieglaudos ir labai mylimas, kartu visur keliauja, kaip tikras turistas. Kadangi nei jie, nei mes gerai nežinome miesto, einame, kur akys veda, ieškodami jaukios vietelės prisėsti ir pasikalbėti. Nutūpus, dauguma užsisakome parekomenduoto vietinio rožinio vyno. Šuniukas susirango po stalu ir mes kartas nuo karto jį pamirštame, kol jis pats apie save nepraneša, kai prie staliuko prisiartina tamsesnio gymio gėlių pardavėjai. Visi kiti gali ramiai vaikščioti, išskyrus šiuos. Tenka net jėga laikyti pasaitėlį. Ir teisingai, nėra čia ko įkyriai lįsti su tom gėlėm, kai žmonės kalbasi.
Mūsų draugai, pasirodo dažnai važiuoja prie Gardos ežero, ten vyriškis plaukioja burlente, tačiau šita Italijos jiems mažiau pažįstama. Tai irgi nėra ta tikroji Italija - šypsosi Marko. Prie Trento jie apsigyveno žavingame viešbutyje - pilaitėje, kur jų laukia romantiška vakarienė su žvakėmis. Šnekos daug, tad laikas prabėga nepastebimai. Jiems laikas vakarieniauti, mums - važiuoti į savo žavingajį kaimelį.
Trento mus palydi nuostabiai apšviestais besileidžiančios saulės namų fasadais ir gražia gyva muzika iš lauko kavinių.
Išvažiuojant pabandom klausyti Vycioko nurodymų, bet jis bando mus nuvesti prie jau nebesamo tilto ir apskritai visaip durnina galvą. Pasitikėjimą tam vakarui praranda - važiuojam savo galva dažnai, tai viena iš geriausių išeičių.
Pakeliui užsukukam į Neumarkt kaimelį.Skaičiau, kad šią dieną čia turi vykti vyno šventė, tačiau apsukę net kelis įvairius ratus, nieko nerandame. Nelabai ir nusimename, grįžę pasidarom savo vyno švente kieme iki nakties.
Kaip mielai cia aprasei mus suniuka Zinok daugma zmoniu atvaziave is ex tarybu sajungos, sutinka, kad Italijoje sunys daug ramesni ir draugiskesni!
P.S. ir praeita savaitgali buvome prie Lago di Garda - si syk su mano, is Lietuvos atvykusiu, broliuku
Ir šuniukas jūsų mielas, ir jūs abu labai mieli.
Tai, kad iš tikrųjų, toj buvusioj kapitalistinėj Europoj gyvuniukai geriečiai- iš akių matosi
Bet kaipgi gera su su saviškiais pasibūt.
Tai, kad iš tikrųjų, toj buvusioj kapitalistinėj Europoj gyvuniukai geriečiai- iš akių matosi
Bet kaipgi gera su su saviškiais pasibūt.
9 diena
Ši diena paskutinė Italijoje,
tad prieš ilgą kelią namo niekur nevažiuosime ir liksime vietoje.
Draugų pora nueina iki St. Paulo, o mes trise kol kas liekame tinginiauti ir degintis.
Po pietų planuojame nužingsniuoti iki Hocheppan pilies. Šeimininkų marti pasakojo, kad čia galima paskanauti šios Italijos dalies virtuvės patiekalų bei skanaus špeko ( kumpio).
Vėl kelias vingiuoja vynuogėmis ir obelų sodais apsodintais laukais. Iš pradžių einame asfaltuotu taku, vėliau pereina į paprastą laukinį taką.
Kažkur apačioje gurga upelis. Nors ir šiltoka, tačiau žygiuoti smagu. Iki miškelio. Visai šalia keliuko guli gyvatė. Apsisukti ir grįžti net negalvojame. Atsargiai bandome nuvyti su ilga šaka.
Ji tingai pasijudina ir šlaitu nušliaužia žemyn.
Kelias laisvas, tad neužilgo prieiname kryžkelę, kur vienu taku galima pasiekti Hocheppan pilį, kitu Boymont pilį. Liekame ištikimi savo pasirinktąjai ir jau dabar tenka paplušėti- lipame į kalną. Statu. Ir vėl užburiantys slėnio vaizdai į Bolzano.
Papildyta:
Į pilį patenkame pro vartus. Deja, deja, nieko paskanauti nepavyks.
Kitur tik vakare atsidaro visokie valgymai, o čia karšta virtuvė dirba iki 16 val, iki 17 tik šalta - dar turim kelias minutes, bet niekas jau neaptarnaus, o pati kavinė dirba iki 18 val.. Tenka vėl tenkintis vietiniu vynu ir keliais brezeliais. Gera tiesiog taip sėdėti medinėse apželdintose pavėsinėse ir gėrėtis vaizdais.
Papildyta:
Kavinė užsidaro, tuo pačiu ir pilies vartai, galima tik kiek pasivaikščioti pavėlavusiems aplink.
Kadangi eilinį kartą valgyt negauname, iš visų likučių pasidarome ant grilio karališką vakarienę.
Ši diena paskutinė Italijoje,
tad prieš ilgą kelią namo niekur nevažiuosime ir liksime vietoje. Draugų pora nueina iki St. Paulo, o mes trise kol kas liekame tinginiauti ir degintis.
Po pietų planuojame nužingsniuoti iki Hocheppan pilies. Šeimininkų marti pasakojo, kad čia galima paskanauti šios Italijos dalies virtuvės patiekalų bei skanaus špeko ( kumpio).
Vėl kelias vingiuoja vynuogėmis ir obelų sodais apsodintais laukais. Iš pradžių einame asfaltuotu taku, vėliau pereina į paprastą laukinį taką.
Kažkur apačioje gurga upelis. Nors ir šiltoka, tačiau žygiuoti smagu. Iki miškelio. Visai šalia keliuko guli gyvatė. Apsisukti ir grįžti net negalvojame. Atsargiai bandome nuvyti su ilga šaka.
Ji tingai pasijudina ir šlaitu nušliaužia žemyn.Kelias laisvas, tad neužilgo prieiname kryžkelę, kur vienu taku galima pasiekti Hocheppan pilį, kitu Boymont pilį. Liekame ištikimi savo pasirinktąjai ir jau dabar tenka paplušėti- lipame į kalną. Statu. Ir vėl užburiantys slėnio vaizdai į Bolzano.
Papildyta:
Į pilį patenkame pro vartus. Deja, deja, nieko paskanauti nepavyks.
Kitur tik vakare atsidaro visokie valgymai, o čia karšta virtuvė dirba iki 16 val, iki 17 tik šalta - dar turim kelias minutes, bet niekas jau neaptarnaus, o pati kavinė dirba iki 18 val.. Tenka vėl tenkintis vietiniu vynu ir keliais brezeliais. Gera tiesiog taip sėdėti medinėse apželdintose pavėsinėse ir gėrėtis vaizdais.Papildyta:
Kavinė užsidaro, tuo pačiu ir pilies vartai, galima tik kiek pasivaikščioti pavėlavusiems aplink.
Kadangi eilinį kartą valgyt negauname, iš visų likučių pasidarome ant grilio karališką vakarienę.
10 diena
Gaila, tačiau tenka traukti link namų. Pakeliui dar laukia gražūs vaizdiniai ir susitikimai.
Gėrimės peizažais, vis išlipdami pasigrožėti gyvai, o ne pro langą. Apžiūrime ir pakelės krioklius.
Įvažiuojame į Austriją ir pamažu artėjame link Grossglocknerio perėjos. Kad ir kaip bebūtų keista, bet kiek kartų buvome Austrijoje, šia perėja nesame važiavę. Matyt viskam savas laikas.
Aprašyti tai, ką ten matai tiesiog neįmanoma, reikia pačiam pabūti ir tai pamatyti, įkvėpti kalnų oro ir pajusti debesis prie kojų. Šioje perėjos pusėje oras lepina skaisčia saulute.
Papildyta:
Apžiūrėję vieną pusę, sukame link Zalcburgo, o čia....
Gaila, tačiau tenka traukti link namų. Pakeliui dar laukia gražūs vaizdiniai ir susitikimai.
Gėrimės peizažais, vis išlipdami pasigrožėti gyvai, o ne pro langą. Apžiūrime ir pakelės krioklius.
Įvažiuojame į Austriją ir pamažu artėjame link Grossglocknerio perėjos. Kad ir kaip bebūtų keista, bet kiek kartų buvome Austrijoje, šia perėja nesame važiavę. Matyt viskam savas laikas.
Aprašyti tai, ką ten matai tiesiog neįmanoma, reikia pačiam pabūti ir tai pamatyti, įkvėpti kalnų oro ir pajusti debesis prie kojų. Šioje perėjos pusėje oras lepina skaisčia saulute.
Papildyta:
Apžiūrėję vieną pusę, sukame link Zalcburgo, o čia....
QUOTE(Aruna @ 2012 07 27, 20:49)
Aruna, kas gi nutiko...parašyk, labai nekantrauju
...o čia už tunelio panyrame į debesis tarsi į vatą. Matomumas 5 metrai ir ne daugiau. Jaučiamės tarsi ežiukai rūke, kur balsą gali girdėti, tik nežinai kurioje pusėje jis skamba.
Priešais kaip vaiduoklis linguoja latvių autobusas.
Gaila, nesimato visokių stebuklų. Kažkur prasišviečia ežero kontūrai, kalnai. Išlipame ir jaučiame kaip debesys rėplioja veidais ir rankomis.
Kiek žemiau jau šviesiau, tad tiesiog būtina vėl sustoti ir apžiūrėti gamtos stebuklus.
Po pietų įdardame į Bad Hall miestelį . Vėl lankysime savo draugus. Kadangi jie sulaukę garbaus amžiaus, bet kokia proga stengiamės juos aplankyti. Nuo pernykščio rudens jie gyvena bute, kur visą parą , esant reikalui yra ir medikų priežiūra. Butai priklauso vietinei savivaldybei. Nors senąjį butą buvo išsinuomavę iki gyvos galvos ( tokią sutartį turėjo), tačiau čia nors ir mažesnis, bet su medikų priežiūra, pirmas aukštas . Negana to, žmona gauna dar ir 284 Eu už tai, kad vyrui verda valgyti, skalbia ir pan. Jie juokiasi, kad ir taip visą gyvenimą ji tai darė, o dabar bent jau nusipelnė atlyginimo. Iš tikrųjų tai jokio skirtumo ar svetimas žmogus tai darytų, ar savas, tai yra daroma, ir už tai atlyginama.
Esame kaip visada labai šiltai sutinkami, vaišinami vakariene, didele dėže iš ūkininko pirktų trešnių ( o jau skanumas ), o paskui pravedama ekskursija po valdas. Dviejų kambarių jaukus butukas su terasa, sausas rūsys, kur jie įsirengė savo darbo kambarėlį. Dviejų aukštų namas su rūsiu naudojasi liftu, tačiau mūsų draugas tik numoja ranka - Čia senukams. Ir pats lipa laiptais. O juk jau siekia tikrai gražų amžių - 88 metus.
Vakarojame žiūrėdami jų nuotraukas ir filmuotą medžiagą iš Kanarų salų, į kurias jie skrenda kiekvieną pavasarį.
