Südtirol ist nicht Italia

Ten tokia ramybė, taip visi atsipalaidavę, kad net gera. Visai kitaip jautiesi.
Grįžtant namo nė vienas nejautė jokios nostalgijos namams, ir grįžom su dideliu liūdesiu, kad gražioji atostogų dalis baigėsi .

nagi nagi, skaitysiu ir as apie vokiskaja italijos dali!

Ištikrųjų tai tikrai... Kai pernai vykome, ilgai Italija keliavome, kol Italija patapo panaši į save
Jeigu ne ženklai, kad Austrija baigėsi, tikrai nebūčiau supratusi, kad mes jau kitoje šalyje.

Oddity

4 diena

Pusryčiai balkone besižvalgant į pilaites ant kalnų. Niekur neskubam, tad tiesiog mėgaujamės vaizdais ir valgymais.
Pagaliau pajudam link Parcines ( Partschinser ) krioklio. Įriedėjus į miestelį pirmame parkinge nestojame ir riedame toliau, juk negali būti tik vienas parkingas. Kelias siaurėja ir statėja, bet maniškis vis ragina važiuoti toliau. Vietomis atrodo, kad vos pralįsiu, bet viskas baigiasi gerai. Dar kiek pakopiame, ir iš tikrųjų – randame dar vieną žvyruotą nemokamą parkingą. Toliau kojytėmis nedidelį gabaliuką asfaltu ir toliau aukštyn mišku. Gerai, kad paklausėm ir važiavom tolyn, nes nuo pirmojo parkingo reikia nemažai paėjėti ir visą laiką į kalną. Šniokštimas girdisi iš tolo. Krioklys pasirodo visu gražumu, juk neseniai čia gerai nulijo.





Krisdamas iš 97 m aukščio sukuria plačią vandens užuolaidą. Kiek žemiau nusileidęs jaunimėlis grįžta absoliučiai peršlapęs. Toliau takeliu galima užlipti ir pasigėrėti kriokliu iš aukščiau ir arčiau. Gėrimės iki soties.

Vėliau sukame link Merano aplankyti Trautmansdorf sodų ir pilies ( dirba nuo 9 iki 23 val., bilieto kaina 10,80 Eu, parkavimas, 2,5 Eu). 12 hektarų sodai su viduryje 1850 metais statyta pilimi. Šioje pilyje imperatorienė Sisi, pragyvenusi 7 mėnesius taip susižavėjo, kad nusprendė ją įsigyti.



Sode auga apie 100 000 įvairiausių rūšių augalų. Išdėstytas kaskadomis bei suskirstytas į saulės, miško, pietų Tirolio bei krioklių ir terasų dalis leidžia klaidžioti ir tyrinėti pačius įvairiausius augalus. Daugelis augalų jau pražydėję, bet dar užtenka spalvų ir kvapų, kad apsisuktų galva.











Vidury tvenkinio įrengta poilsio salelė su šezlongais. Vienas malonumas patinginiauti ir pasižvalgyti aplinkui. Dauguma čia ateina visai dienai, net nusnūsta.
Papildyta:


Snaudulys pamažu sėlina link mūsų, tad tingiai keliamės ir einame apžvelgti sodų iš viršaus. Įvairiausia augmenija, maloniu pavėsiu dengiantis Sisi mėgstamas ąžuolų takelis, gėlėmis apsodintas Sisi biustas, kvapų kampelis, apžvalginiai tilteliai, judantis Tibeto tiltas, ožkyčių aptvaras ir gėlės, gėlės, gėlės.












Kaktusų kampelis tvoskia kaitra, tad ilgai ten neužsibūname.









Papildyta:
Pailsus galima prisėsti kavinukėje ant tvenkinio kranto paskanauti ledų, išgerti kavos, užkąsti. Kava 1,2 Eu.
Į pačia pilį neiname, tačiau kiemelius ir įvairias skulptūras apžiūrime. Iš tingumo jau nelipame laiptais, o važiuojame liftu į žemesnį kiemelį.



Lėtai spūdiname link parkingo. Pakeliui suprantame, kad papietauti neišdegs, nes niekas dar nedirba, o vėliau jau ir patys tingėsime, tad užsukame į prekybos centrą ir prisiperkame visokių gėrybių . Kai kas pasakojo, kad Italijoje labai jau brangu parduotuvėse. Tikrai negalėčiau taip tvirtinti. Aišku, kainų diferenciacija yra, tačiau mes nepirkom pačių pigiausių produktų: aliejus 1 l – 2, 49 Eu, Makaronų 1,5 kg- 1,49 Eu, dešrelių kg – 4,69 Eu, sūris su pelėsiais 1 kg- 9 EU, kibirėlis 1 kg jogurto – 1,99 Eu ir t.t
Užsuku pas šeimininkę su pasais, o po pusvalandžio einu jų atsiimti su nedideliu lietuvišku suvenyru – „Dainavos“ buteliuku. Sūnus tuoj puola klausinėti iš ko čia pagaminta, ir kas čia per gėrimas, o šeimininkė kažkur prašampa. Paskui pasirodo su lėkšte šiandien kepto abrikosų pyrago ir ragina viską neštis pas save. Tad pasilepinam dar ir vietiniu desertu. Atsidarom nuostabaus skonio kampelyje padėtų obuolių sulčių ir vyno.
......

5 diena

Pusryčiai balkone ir pajudam link Dolomitinių Alpių. Tikslas – Marmolade kalnas. Vingiuojam keliuku pro žavingus miestelius apsuptus kalnų. Rinkomės nemokamus kelius. Laiko atžvilgiu, gal kiek ilgiau važiuoji, tačiau kai matai, kokiu srautu eina mokama autostrada fūros, tiesiog džiaugiesi, kad nereikia sėdėti baisingam automobilių sraute ir ištisai tarp jų laviruoti, o dar tie nepakartojami pakelės vaizdai...
Stojam pasigrožėti Karego ežeru ( Lago di Carezza – Karersee ). Alto-Adidže regione beveik visi pavadinimai įvardinami dviem kalbomis. 1520 m aukštyje vilioja nenusakomo skaidrumo ir spalvos ežeras.

na niekaip is foto nepasakyciau, kad cia italija viskas taip "vokiska"

Argi pavadinimas to nesako??

Ir paaiškinau anksčiau kodėl taip yra - taip susiklostė istoriškai

Bet argi dėl to ši Italijos dalis neverta lankymų?

skaiciau
verta ir dar kaip ir as buten del to noreciau pamatyt" ne italiska italija"

Visos Italijos dalys skirtingos ir tuo manau žavios. Trentino jau kitoks nei Alto- Adidže.

Todėl ir turim norą panagrinėti jas atskirai, o ne lėkti per visą Italiją aplankant tik kelias taškus

Kelias nenumaldomai vingiais kyla į viršų, tad man vis šmėkšteli mintis, kaip mums pavyks nusileisti. Mūsų automatas, tai ne specialiai kalnams gaminamas automatas, bet, kaip nors- ne pirmas kartas, yra gi ir žemų bėgių. Kurortiniai miesteliai vienas už kitą gražesni, aplink pilna pasivaikščiojimo takų, bei slidinėjimo trasų žiemos laikotarpiui. Pakylam iki Passo Fedaia, apžiūrim vandens rezervuarą ir grįžtam kiek atgal.





Pervažiavus rezervuaro kraštu suręstu tiltu, atsiduriame prie pat Marmolados.



Mašiniukas su Vycioku eina ilsėtis, o mes ruošiamės šturmuoti kalnus. Galima kilti keltuvu, bet įdomiau kopti savomis kojytėmis. Iš pradžių kilti gražu -miškelis, dideli akmenys. Statu, bet vaizdai aplink užburiantys.






Papildyta:
Pasibaigus miškeliui, prisėdame pailsėti. Netoliese ilsisi didelė mokinių grupė. Ploja mums užlipus iki jų. Iš tikrųjų yra už ką, nes lipti pakankamai statu.









Toliau pievos baigiasi ir prasideda žvyro bekelė. Eiti sunku, kojos slysčioja, o ir statumas bei aukštis savo prideda. Stojam kas kelis žingsnius kelioms sekundėms pailsėti. Mokiniai irgi kyla ir einame bei ilsimės jau visi kartu. Tik keli, turbūt kasdien kopiantys į kalnus, vos ne bėgte laksto aukštyn žemyn. Vyrui prisėdus ant didesnio akmens pailsėti, šalia sustoja pailsęs mokinukas. Žiūri vienas į kitą ir dūsauja. Vyras klausia: „- Pavargai?“ . „Pavargau“ – atsako šis itališkai . Bendri sunkumai suartina. Pasikalbam su jais. Kai pasakom, kad iš Lietuvos, rėkia, kad žino Lietuvą, ir aišku, tradiciškai sako - Ryga, Talinas. Ir ko juos mokyklose moko? )



Pasiekiame nedidelę pievelę, tad sėdame kiek pailsėti. Aukščiau prasideda plokščių akmenų sangrūdos ir kelias vis statėja.






Papildyta:
Žemyn leidžiasi pora su dviem mažais vaikiukais. Aplink nepakartojamo grožio vaizdai, kurių jokios nuotraukos neperteiks.











Pamažu, pamažu kasamės į viršų. Pagaliau virš akmenų pasirodo poilsio namelio stogas. Dar keliasdešimt metrų ir mes prie pat sniego. Pasiekėme kažkur 2640 m aukštį. Galima eiti toliau aplink Marmoladą, bet reikėtų šiltesnių drabužių bei avalynės.
Nusipelnome štrudelio ir kavos, kurią gurkšnojant per kavinės langą gėrimės atsivėrusia panorama.
Nusileisti jėgų savomis kojomis praktiškai neliko, tad teks pasinaudoti keltuvo pagalba ( 5 Eu žmogui). Jis kelia žmones atvirose kabinose stačiomis kaip arklius. Tokių dar nebuvau mačius. Aukščio bijau, bet į kabiną galima lipti dviese. Įlekiu pirmą ir apsisuku, kad matyčiau kalną iš arti. Leidžiamės ilgokai.Vyras fotografuoja viską aplinkui, o aš tramdau, kad nejudėtų. Grožis nerealus, bet kojos, net nutirpę nuo įtampos. Pagaliau nusileidžiame ir susėdame kavinukėje laukti kitų dviejų pakeleivių, nes mūsų jaunoji mergina niekaip nesiryžo lipti į tokį atvirą pakėlėją.

Papildyta:








Po tokio žygio nusipelnome gerų pietų, tad kažkuriame miestelyje pakeliui sėdame jau veikiančioje picerijoje ir užsisakome po picą. Mūsų mergina, kuri valgo labai nedaug, vos negauna šoko, pamačiusi picų dydį. Tenka pakuotis į dėželę ir gabentis namo, kur paskui dvi dienas pica pamažu naikinama, padedant visiems kartu.





Leidžiantis iškyla problemų, nes mašina sunki ir negelbsti net žemieji bėgiai. Kaladėlės rūksta, tad tenka laikas nuo laiko stoti ir vėsintis.
Grįžus paaiškėja, kad neblogai ir saulutėje pasvilome – apgaulingas tas debesuotas oras kalnuose.
Vyrai Marmolados užkariavimo paminėjimui pasidaro vakaro natiurmortą.

Kaip Jums, Aruna pavydžiu tokios išvykos į kalnus jei galėčiau, eičiau, kad ir dabar

Dolomitinės Alpės Mano svajonių vieta