Südtirol ist nicht Italia

Pernai metų kelionė
Senoji Europa su gurmanišku prieskoniu

Šiumetinės pilnas pavadinimas


Südtirol ist nicht Italia arba sėlinantis itališkos tinginystės sindromas


Sako, kad pačios gražiausios tai neišsipildžiusios svajonės. Bet manau, kad jei jos išsipildo ir dar su kaupu, tai yra tiesiog tikras gėris.
Pernai per tą ratą taip ir neįkėlėm kojos į Italiją, tad šįmet nusprendėm ne tik koją įkelti, bet ir kaip reikiant patrepsėti po Italijos žemelę. Pradžioje planavome aplankyti bent kelis šiaurinius regionus. Tačiau ten tiek nesuskaičiuojamo grožio kiekviename regione, kad apsistojome tik ties Alto- Adidže ir Trentino.
Informacijos, beveik kaip visada, jeigu tai nėra populiariausi maršrutai ir keli turistiniai miestai -lietuviškuose portaluose beveik kaip ir nėra. Mano akimis susidarė toks įspūdis, kad lietuviai Italijos šiaurėje lanko Veneciją, Milaną ir dar Bergamą, kai kas užsuka į Florenciją. Tiesa, dar Cinque terra ir Gardos ežeras, o toliau jau keli pietiniai didieji miestai, dar kartais salos ir viskas.

Nė vienas iš minėtų objektų į mūsų planus neįėjo, tad eilinį kartą informaciją labai sėkmingai susirankiojom iš rusiškų ir pagooglinus itališkų puslapių.
Senųjų mūsų kelionių draugų atostogos šįmet visiškai nesutapo. Tad kartu važiavo kaimynų mergina su kuria vis kartas nuo karto pakalbėdavome apie galimybę kartu pakeliauti ir dar viena mėgstančių keliones draugų pora. Penkiese pats tas, kadangi išėmus gale dalį sėdynės nelabai talpi bagažinė tampa tikrai erdvia. Tiesa, šeštasis narys šįmet irgi yra – Vyciokas.

Kaip smagu... kaip laukiu viso pasakojimo... Pradžia, kaip visada užkabinanti

Tikrai, pritariu oddity pradžia tikrai intriguojanti ...labai laukiu, tuo labiau, kad ir mane labai žavi mažiau lankomos vietos, o žinant Jūsų keliavimo būdą turi būti ne tik labai gražu, bet ir įdomu

oddity, o ir Jūs po šio reportažo gal labiau Italiją pamilsit

Kaip smagu kad reportažas jau pradėtas Labai laukiu tęsinio, šitie regionai ir mūsų labai nedaug užkabinti

Italija, Ispanija - šalys, su kuriomis ryšys neužsimezgė, bet tikrai neatmetu galimybės ten dar nuvykti. Turiu susidariusi galybės lankomų objektų sąrašą, pamatyti norsisi, teks kažkada dar vykti.
Po paskutinės kelionės atradau kitokios kelionės pojūtį, galutinai susidėliojo pomėgiai, manau, ateityje mažiau bus nesusipratimų, nepavykusių planų.
Tiesiog suvokiau, kad yra šalių, kuriose labai gera ilsėtis palapinėje, bet yra ir tokių, kur geriau vykti užsakant viešbučius (Italija viena iš tokių). Antras bandymas bus tikrai lėktuvu ir ne palapinėje
Gal dėl to ir laukiu šio reportažo... Aruna dažnai mane sužavi tuo, kas atrodo visai nežavingai iš pirmo žvilgsnio ir niekuo neįpatingai.
Aruna, dėkui Atradau ir pamilau Čekiją, jūsų dėka

Kaip smagu, kad laukiat, gal sugundysiu šita Italijos dalimi, nes ji turbūt viena iš gražiausių , turtingiausių tai tikrai.

Oddity .
Italija labai skirtinga, tad patys ją norim panagrinėti po gabaliuką nelyginant, nedėliojant į jokią maziką, o tiesiog priimant tokią, kokią ji yra.

Palapinių mes jau seniai atsisakėm, vis tik normaliai išsidėlioti daiktus ir nestatyti jokių laikinų namų man bent jau privalumas O kainos Italijoj bent jau butų tikrai nesikandžioja, kad galima būtų normaliai ir patogiai po dienoso žygių pailsėti.

Maniškiui dar kai kartasi nugaros problemos išlenda, tai ant čiužinių voliotis tikrai ne pats geriausias variantas.

Ką gi, šiek tiek toliau pažygiuosim

Didžiausia problema iškilo užsisakant nakvynės vietas Italijoje. Prasidėjus atostogoms vis norisi išlėkti iš karto kai tik jos prasideda, tad Italijoj planavom būti sekmadienio vakare ir išvažiuoti tik pirmadienio rytą. Čia viskas ir prasidėjo. Vietos Italijoje nuomojantis butus, dažniausiai užsakomos nuo šeštadienio iki šeštadienio. Aišku, jei yra vietų, gali atvykti ir trečiadienį, bet išvykti vis tiek turėsi šeštadienį. Tad tokių, kurie priims mums reikiamu laiku ir norimoj vietoj atsirado labai nedaug.
Gaila, bet atkrito įvairios pilaitės ir kiti nuostabiose vietose esantys apartamentai. Tačiau gailėkis nesigailėjęs, o teko rinktis iš to kas yra. Ir manau, kad gavome tikrai gerą variantą- trijų kambarių butą su dviem balkonais, miniatiūriniame kaimuke Missian- Eppan apsutame vynuogynų ir obelų sodų. Užsisakius vietas, beliko dar pasirankioti papildomos informacijos ir laukti atostogų pradžios, kuri kaip nė vienais metais sliūkino labai lėtai ir bent jau man prasidėjo irgi neįprastai- ketvirtadienį darbas, o penktadienį jau atostogos. Tačiau turėjau laiko ramiai susipakuoti kelionei.

1 diena
Pirmąją dieną norisi nulėkti kaip įmanoma daugiau kilometrų, tad nakvynė - Čekijoje. Ketvirtą ryte jau sėdime automobilyje ir pakeliui susirenkam kelionės draugus. Rytas vėsokas, kaip ir visas birželis. Lekiame aplenkdami Bialystoką ( nes ten vis rodomi kelio darbai) link Lomžos. Paskui nuo Varšuvos per Lodzę iki Katovicų. Keliai šitoj pusėj superiniai. Prie Katovicų iš viso kažkoks kosmosas, tik nesusipainiok viadukuose. Mums tik pasvajoti apie tokius kelius. Kol kas dar ir nemokami. Vyciokas ten klaidžioja pievom ir ežerais be jokio garso. Nors pypteltų, kad akvalangą reik dėtis plaukiant ežeru. Baisu jam ten tikrai, nes nutyla ilgam.

Pakeliui gražioj vietelėj papusryčiaujam, saulutė maloniai šildo. Įvykdomas ir planas B – kai kas Lenkijos neįsivaizduoja be pončkų, tad stojam kažkurioj cukiernioj ir jau pončkinis kvapas klajoja po saloną. Už Varšuvos lauke termometras rodo 30 laipsnių. Nusišaipom, kad sugedusių termometrų lenkai prisikabino. Kitam miestelyje jau rodo 32. Kažkodėl noras šaipytis dingsta. Ir ne veltui. Išlipus pramankštinti kojų, patenkame į neblogą karščio zoną. Nepripratus net patikėti sunku.

Čekija pasitinka dar didesniu karščiu. Nakvynei stojame pensione už Ostravos - Vresinos miestelyje. Vartus atsidarom patys, durys pensiono atidarytos, tačiau žmonių nesimato. Skambinu, šeimininkė sako, kad atvažiuos po 5 minučių. Jos išvirsta į visas dvidešimt, tačiau mums jau tas pats. Sėdim lauko pavėsinėj ir bandom apsiprasti su šiluma.



Pensioną prižiūri jauna šeima su lėliuku. Dar parūpina mums šalto alaus, tad dienos pabaiga visi lieka patenkinti. Nedidelis pensionas pilnas žmonių, kurie čia suguža nuo ežerų.

2 diena
Pusryčiai patiekiami toje pačioje lauko pavėsinėje. Būtų smagu ilgiau pasėdėti, bet kol dar nėra taip karšta, skubame važiuoti toliau. Tikslas Bavarija. Vėl lankysime draugus mažyčiame Ering miestelyje. Tuo pačiu ir labai geras poilsio taškas, nes nulėkti tiesiai iki Italijos toloka.



Šįmet mums jau iš tolo mojama milžinišku violetiniu rankšluoščiu, kad nepravažiuotumėm pro šalį. Atvykstame kiek po pietų, tad galime ramiai pasikalbėti, išsiklausinėti, pasivaikštinėti po jų didžiulį gražų sklypą.






Išsiaiškinam, kad bavarai turi 30 darbo dienų atostogų ( ir kas čia skleidžia gandus, kad lietuviai daugiausiai turi laisvų dienų). Jas išnaudoti turi iki kitų metų kovo mėnesio. Atostoginiai mokami kovo mėnesį, nepriklausomai kada eisi atostogų. Ir net jei atostogauji, už tą mėnesį sumokamas ir atlyginimas. Kadangi šįmet jie daug investuoja į sklypą ir kaip niekad turi nemažai svečių, tai patys planuoja pavažiuoti trumpam iki Prahos. Gretimame miestelyje sės į autobusą, kuris nuveža į Prahą- ten pasivaikštai kur nori visą dieną ir vakare grįžti.
Vakarojame iki vėlumos.
Papildyta:
3 diena
Ryte pusryčiautojus pasitinka pavėsinėje mėsytėmis padabinta lentutė.



Nesinori niekur skubėti, tačiau laukia dar gabaliukas kelio į Italiją. Kartu visi dar pavažiuojame iki prekybos centro, nes į Vokietiją jau nebegrįšime, o skanių lauktuvių reikia būtinai nupirkti. Palydi ir iki dujų degalinės- patys nebūtumėm radę. Atsibučiuojam ir lekiam toliau.
Galima būtų lėkti greitkeliu nuo Insbruko žemyn, bet pakeliui norime aplankyti porą objektų, tad darysime lanką.
Šiaurinė Italija turtingas ir gražus kraštas. Trentine kalbama itališkai, Alto - Adidžė regionas kalba vokiškai, tad pietų Tirolis, kitaip Sudtirol nelaiko savęs italais. Daugelyje šeimų kalbama vokiečių kalba, nors mokyklose mokoma abiejų kalbų. Italų kalbos pamoka būna vieną kartą per savaitę.

Stojame prie Resia ežero Venostoje ( aikštelė mokama). Čia 1949- 1950 m.m. buvo priimtas sprendimas įrengti vandens rezervuarą. Žmones iškeldino, o 523 hektarai žemės dingo po vandeniu. Šioje vietoje stovėjo kaimai, tad iš vandens liko kyšoti tik vienišas varpinės bokštas.













Vandens lygis čia keičiasi, bet šiuo metu galima apeiti bokštą iškilusiu žemės pylimu. Aplink slėnį supa nuostabūs kalnai.

Valio dar vienas fotoreportažas sveikinu sugrįžus iš puikios kelionės

Thea, sveika. Malonu tave čia matyt

Dar kiek pavažiavus sukame į Glorenzą. Šalia miestelio parkavimo aikštelė, kur neišnaudojęs savo stovėjimo laiko kažkoks vokietis atiduoda mums savo bilietuką. Mažulytis miestelis visas apsuptas aukšta siena su trejais vartais, įkurtas prieš 700 metų.



Gyventojų čia skaičiuojama tik netoli 900 šimtų. Paklaidžioti viduramžių miesto dvasia alsuojančio miestelio gatvėmis tikras malonumas. Netrikdo nei prie tvartų išversto mėšlo krūvelės.



Niekam tai netrukdo. Jaukūs kampeliai, apsilaupusios sienos, ramybė ir tik keletas turistų. Senovinės freskos, neskubrus upelio čiurlenimas, kavinukėse dienos naujienomis besikeičiantys vietiniai - viskas neskubu ir jauku.

















Aikštelės pakraštyje milžiniškas uogas ant asfalto barsto didžiulė niekieno trešnė. Vyriškoji pusė prisimena vaikystę ir kaimynų sodų siaubimus, tad neužilgo gardžiuojamės saldžiomis uogomis.

Labai gražu
P.S. įsijungiau net google. map pasižiūrėti kurioje vietoje šis miestelis yra, toks jausmas buvo, kad po jį vaikščiojus, nors žinau, kad taip negali būti ... labai primena vieną Austrijos miestelį- Mauterndorf, čia ko gero dėl to taip ir yra, kad Austrija netoli architektūra, gamta panaši.

Taip, Astra777, panašu. Juk ilgą laiką šį kraštą valdė Habsburgai, kaip ir Austriją.

Pakeliui ant kalno pasipuikuoja Kastelbell pilis.
Lekiame toliau į Eppan regioną garsėjantį vyno keliu, obuoliais, pienu ir dar visokiomis gėrybėmis. Tarp vynuogynų nuvingiuojame link Missian – Eppan, kur mikroskopiniame kaimuke randame savo apartamentus. Mus pasitinka vokiškai kalbanti šeimininkė, kaip vertėją į anglų kalbą pasiėmusi kartu ir sūnų. Įsikuriame dideliame name su pusiau požeminiu garažu. Automobilį galima laikyti ir garaže, ir kieme. Kartu šiame name gyvena ir kiti dveji sūnus su šeimomis. Visi turi atskirus įėjimus. Namas apsuptas jaukių kiemelių, kieme šezlongai, dujinis grilis, rūsyje stalo tenisas.





Apartamentai puikūs, vaizdai pro langus ir balkonus negali palikti abejingų.










Virtuvėje kukliai kampelyje sustatyta vyno ir sulčių. Jeigu nori, už atskirą mokestį galima jų paskanauti.
Vakarojame mūsų jaukiuos apartamentuose su čekišku alumi ir Mozelio vynu .

Skaitydama Jūsų reportažą, Aruna, pradėjau ilgėtis tokios pat ramybės kelionėje, mums Austrijoje leidžiant laiką kalnuose laikas buvo tarsi sustojęs, ir iš tikrųjų buvo taip gera... skaitant net spėjau sugrįžti į mūsų austriškąsias atostogas: kažkaip apartamentai buvo panašūs, maistas ir pagurkšnoti vynelio buvo galima ( aišku taip pat už atskirą mokestį), ...jau matau čia mane kažkokia keista nuotaika aplankė, dar kartą Jums ačiū, skaitau su didžiausiu malonumu.