Vyras geria

Užjaučiu dėl sunkumų, kuriuos tenka patirti. Kad ir kaip keista tai bus girdėti, bet alkoholizmas (panašu, kad tavo vaikinas juo serga) yra labai rimta liga, kuri pažeidžia ne tik patį žmogų, bet ir jo artimiausius, mylimiausius, bendradarbius, bendruomenę...
Be to ši liga visam gyvenimui, panašiai, kaip diabetas, kai žmogus nebegalės gyventi, jei nevartos insulino. Alkoholiko atveju - vienintelis šansas išgyventi - daugiau nė lašelio į burną, kitų vaistų dar nėra sukurta. Ir visokie torpedavimai, kodavimai ir t.t. tai tik akių dūmimas, nepadedantis spręsti problemos.
Kai problema su mylimu žmogum iškyla taip anksti, tikrai verta pasvarstyti ar tai bus tinkamas žmogus šeimai kurti, vaikus auginti. Tokie dalykai savaime nepraeina.
Tačiau, jeigu jūsų tarpusavio meilė ir atsidavimas yra didžiulis, tada vertėtų išbandyti civilizuotam pasaulį naudojamas priemones. Kalbu apie Anoniminių Alkoholikų draugiją. Internete tikrai rasi jų adresus kiekviename beveik Lietuvos miestelyje ir ,savaime aišku, miestuose. Pirmiau nueik viena, pasikalbėk su draugijos nariais, kaip galėtum motyvuoti savo mylimąjį suvokti problemos mąstą. Draugijos nariai tikrai patars kaip elgtis, nes jie visi patyrė tą patį ir visus alkoholiko išsisukinėjimus ir melavimus permato kiaurai.
Pabandyk jau artimiausiu laiku, investicija gali atsipirkti ir turėsi šalia ne tik brangų žmogų, bet ir blaivų.

Sėkmės

Visoms naiviai tikinčioms, abejojančioms ir kažko laukiančioms yra vienas vienintelis atsakymas - bėgti. Bėgti kuo greičiau, toliau ir net neatsigręžti. Neatsigręžti niekada. Nes yra tik du variantai: 1. bus tik blogiau. 2. blogiau nebus, bet geriau irgi. Bet jis tikrai nepasikeis. Patikėkit ir paklausykit kitų patirčių ir klaidų.
Visuomet pritariau nuomonei, kad jeigu šeimoje yra tokių problemų, didelė tikimybė, kad tai persiduos per genus vaikams ir šiaip tokia šeima ir namų aplinka turi didelę įtaka tokiam pačiam gyvenimo keliui. Tai lydėjo ir daugybė pavyzdžių aplinkui. Tai man dėl viso pikto kaldavo į galvą ir subrendusios, daugiau gyvenimo mačiusios, patyrusios ir protingesnės mamos, tetos, močiutės. Pati galvojau, kad jau neduok Dieve, bet aš į tokį spjaučiau iškart. Bet visuomet buvau kvailutė, kuri pasimoko tik iš savo klaidų. Galbūt kažkam bus įdomu, arba dar vienas pavyzdys be laimingos pabaigos, o ir man visdar norisi kažkam išlieti tą skausmą.
Taigi jis irgi be proto mane mylėjo ir buvo man geras, rūpestingas, dėmesingas, švelnus, ką pasakysi, tą padarys, rimtai žiūrėjo į santykius. Tiesiog auksas. Per visus tuos metus kartu šie dalykai ir nepasikeitė. Beveik (išskyrus tas naktis/dienas, kai jis prisiliuobdavo). Kadangi pati buvau jauna, kai su juo susipažinau ir susidėjau, tai man pačiai buvo nesvetimi tie pasisėdėjimai su kompanija ir sidru kiekvieną šeštadienį. Tačiau pas jį jie prasidėdavo ketvirtadienį (vėliausiai penktadienį), baigdavosi sekmadienį (ir tai tik tuo atveju, jeigu pirmadienį į darbą reikėdavo). Poto šiaip po darbų vakarais su draugais, tai jie vadino laisvalaiko praleidimu. Šventes išvis švęsdavo savaitėm. O kas pradėjo darytis, kai nustojo dirbti.. Ir svarbiausia, pas juos toks požiūris buvo, kad jeigu nenusmigau, tai neprisigėriau, o tik vos vos gurkštelėjau. Nesvarbu, kad vos ant kojų pastovėdavo ir liežuvio neapversdavo. Blogiausia, kad visi buvo jauni, visų draugės tai toleravo kažkodėl. Aš čia viena pradėjau kelti vėjus, todėl visiškai susipykau su jo draugais ir nustojau bendrauti. O poto prasidėjo smagumas. Dingo mano visas blaivus protas, pradėjau naiviai tikėti, kad jis iš meilės man pasikeis, kad galima žmogų pakeisti, kad šeima ir genai neturi tam įtakos (jo tėvas geria kiekvieną diena, terorizuoja mamą dėl pinigų, muša ją, kelia skandalus, daužo namus, nekenčia savo vaikų ir taip visą gyvenimą). Vėliau kiek teko pastebėti, tai jo mama tikrai būdama susitvarkiusi, tačiau irgi kiekvieną savaitgalį, o kartais ir šiaip svečiuose ar pas kaimynę prisigerdavo mano manymu jau per daug. Jis pats sakė, kad geriau jokio tėvo negu toks, kad nenori būti toks kaip jis, kad pasikeis, kad nori savo šeimos ir vaikų, kad šeima ir vaikai jį pakeis. O dabar manau, kad visi turintys tokias bėdas, taip tik sako ir tenori prisirišti. O viskas ėjo tik blogyn su metais. Jis metė mokslus per draugus, prasidėjo mašinų daužymai, skolos. O jis man visdar suokė apie vaikus ir vestuves, o aš net nėjau su juo gyventi, laukiau kol pasikeis. Gi visdar tikėjau. Keičiau viską visais įmanomais būdais: ašarom, pykčiais, skandalais, ignoravimu, palikimu, ultimatumais, pati bandžiau elgtis taip pat, kad susivoktų, bandžiau atitraukti nuo tų blogų draugų, gerumu, saugojimu, tačiau juk negalėjau 24h per parą stovėti prie jo užpakalio, o jau kai atitrūkdavo vėl tas pats.. O kaip jis atsiprašinėdavo, kaip čiulbėdavo ir keliais šliaužiodavo, kad daugiau taip nebus, tik atleisk. Aš vėl naiviai tikėdavau ir aišku mylėdavau. Kartais atrodydavo, kad jau tvarkosi, kad jau viskas gerėja.. Deja. Tai būdavo tik labai geras melas ir akių dūmimas, o iš tikrųju tas pats.. Jis naktim gerdavo, aš jam skambindavau, nekeldavo, naktim nemiegodavau, žliumbdavau. O jis ryte kuo ramiausiai vėl ant kelių atšliauždavo, nors užpiltom akim nieks nerūpėdavo. Poto prasidėjo kaltinimai, kad geriu, nes tu man knisi protą, nes mes pykstames, nes nebegaliu, nes namie nervai, stresai ir t.t. Visi kalti, tik ne jis. Galiausiai net tyčia pats iškeldavo piktumus, kad susipyktume, o jis tada išlėktų gerti ir valkatauti su draugais, o poto gi pasiteisinimas - nes mes susipykom ir panašiai, skandinu skausmą. Pati per jį kritau į dugną. Jis gerdavo, o aš sėdėdavau namie, nervuodavausi, nemiegodavau, verkdavau. Nebežinojau ką daryti, bet visdar buvau įsikibus nuomonės: aš jį pakeisiu! jau tada prasidėjo problemos su sveikata ir nervais. Atsitiko taip, kad netyčia pastojau. Jis džiaugėsi pasakojo kaip viskas pasikeis. Bet tik šnekėjo, darė toliau tą patį.. O man tai buvo smūgis. Neplanuota, netikėta, tikrai netyčia, aš jauna, nieko nebaigus, nieko neturiu, o vaiko tėvas jo laukdamas toliau pila. Tą kartą teisinosi, kad atsisveikina su draugais visiem laikam. taip, taip.. Tai va tol, kol jis rengė atsisveikinimo vakarėlius kiekvieną beveik dieną, aš svarsčiau aborto klausimus ir net savižudybės galimybes.. tada pradėjom pyktis tik dar labiau. Visi skatino darytis abortą, o aš ir pati nebenorėjau gyventi, o visi jo žodžiai, kad as turėdamas savo šeima subliūško kaip burbulas.. tada pirmą kartą jis man ir trenkė, praskėlė lūpą. Tada prasidėjo ir jo grasinimai nusižudyti. Tada pamačiau jo pykčio protrūkius, kai jis viską aplinkui pradeda daužyti, grasinti. Visa tai man baigėsi persileidimu, sugadintais nervais, depresija, labai sugadinta sveikata ir paguldymu į ligoninę. Pragulėjau ten beveik savaitę, o jis to net nežinojo, nes gėrė. Buvau nusprendus išėjus iš ligoninės pas jį nebegrįžti, bet ką jūs manot?! Mylėjau gi.. bandė visi atvesti į protą. Su tėvais prasidėjo karas, aš vistiek nagais, dantim kovojau už jį ir jį gyniau. Praradau drauges ir net tėvus, pasikeičiau pati, tapau nebeatpažįstama. O jis toliau mane žlugdė, ėdė kiekvieną dieną, ir toliau darė savo (aišku mokėjo meluoti taip, kad dažnai manydavau, kad jau keičiasi). O jo isterijos, agresijos priepuoliai, grasinimai nusižudyti pasidarė nuolatiniu reiškiniu. Pradėjau jo bijoti, nes įsisiautėjęs imdavo viską aplinkui daužyti, rėkti, grasinti, kad kažką pasidarys ir t.t. Tuomet pradėjo kliūti ir man. Dažniausiai palikdavo mėlynės ant rankų nuo labai stiprių suspaudimų, stumdymai. Stumdymai su vyriška jėga man irgi nesibaigdavo geruoju. O tada pagaliau susivokiau, nors iki galutinio apsisprendimo dar vistiek reikėjo pribręsti. Bet dabar didžiuojuosi, kad geriau vėliau negu niekada.
Dabar esu laiminga, nors ir viena. Bet susigražinau šeimą, draugus, vėl esu tokia, kokia buvau, vėl esu geros nuotaikos, linksma, jokių nervų, jokio streso, ramybė ir džiaugsmas. Praėjo jau nemažai laiko, žinoma iš pradžių tai kasdien šliaužiojo keliais su gražiais žodžiais ir tuščiais pažadais. Pamatė, kad nebeatleidžiu, kažkas ne taip. Dingo. Praėjo nemažai laiko ir gavau nuo jo laiško. Iš tikrųju labai nuoširdų ir stebinantį, pasakoja, kad gydosi, lankosi net pas psichologus, vėl mokosi, nebegeria, neberūko, suprato gyvenimo prasmę.. Bet deja aš netikiu ir tikrai negryšiu. Žmonės turbūt nesikeičia. Gaila.

o kaip padaryti, kad alkoholikas nenorėtu gerti, o gal tiesiog negertu?
juk yra žmoniu kurie tiesiog nemoka sustoti o kai susta ilga laika negeria..

Alkoholikas norės išgerti visą savo gyvenimą, bet gali gyventi blaiviai. Tereikia jam pačiam norėti ir išmokti "negerti tik šiandien ir tik pirmos". Tik tai nėra nei paprasta, nei lengva, bet įmanoma.

Tie kurie nori, tie ismoksta sustoti. Jis tiesiog nenori.

Jeigu geria, tai dar nereiškia, kad nenori sustoti, o gal nemoka, o gal neišeina, o gal dar negali pripažinti, kad negali kontroliuoti gėrimo, taip, kaip aplinkiniai dažnai negali, nenori pripažinti, kad alkoholizmas yra liga, o ne gyvenimo būdas......

Kaip bebutu, ar jie to nemoka, ar nenori, ar neiseina, ar nepripazysta yra vienas ir tas pats. Viskas vistiek yra is nenorejimo ir jiem gerai taip kaip yra, kitaip jie gyvent nenori. Kai nori tada ir mokaisi, ir bandai, ir stengiesi.

Va šitoje vietoje gaunasi paradoksas.
Kol vyras geria, žmona baisiausiai nepatenkinta, nori, kad vyras pripažintų savo problemą, išmoktų blaiviai gyventi.
Jei vyras bando kabintis į gyvenimą, mokosi būti blaivus, tai moteriškė nė už ką nenori pripažinti, kad ir jai reikia pagalbos, ir jai reikia mokytis gyventi su alkoholiku.
Pasekoje, per pirmus tris vyro blaivaus gyvenimo metus- daugiausia skyrybų. Priežastis- moteris tik nori, reikalauja, bet nieko nedaro, nei mokosi, nei bando, nei stengiasi.

Nesnekek taip apie visas, nes nezinai.

Deja tiek statistika, tiek mano pačios praktika yra moterų, alkoholikų artimųjų nenaudai.
Palygink, kiek vien Lietuvoje yra AA grupių, jų narių, kur alkoholikai mokosi gyventi blaiviai ir kiek yra al-anon grupių ir jų narių, kur alkoholiko artimieji mokosi gyventi su alkoholiku.

Todėl ir sakau, kad yra žymiai daugiau alkoholikų, kurie nori išmokti gyventi blaiviai, nei jų artimųjų, kurie nori ir supranta, kad jiems taip pat reikia keistis, jei nori gyventi su alkoholiku.

o kam taikytis ir gyvent su alkoholiu? deja tai negyvenimas

Taikytis prie alkoholiko ir išmokti gyventi su alkoholiku- tai visiškai skirtingi dalykai. Beje, ir visiškai savanoriškas pasirinkimas. Niekas šautuvo į nugarą įrėmęs neliepia gyventi su alkoholiku, kaip ir su jokiu kitokiu vyru.