Kelionė į svajonę

Dar prie įėjimo matėme plakatą, kad galima nusileisti į Observatorijos urvą (La Grotte de l‘Observatorie). Ekskursijos organizuojamos kas valandą, lankymo kaina įeina į sodo bilieto kainą. Nebūtume lietuviais, jei nepasinaudotumėme galimybe kažką gauti nemokamai . Be to, termometro stulpelis seniai peržengęs 30 laipsnių atžymą , tad tuo pačiu atsigausime nuo karščio. Įėjimą į urvus pasiekiame, likus kelioms minutėms iki ekskursijos pradžios:



Kelionės, kuri trunka maždaug 40 minučių, metu tenka nusileisti maždaug 300 laipteliais (po to, žinoma, tiek pat ir pakilti ). Bet vaizdai viską atperka . Tad paklaidžiokime po slėpiningą požemių pasaulį tarp stalaktitų ir stalagmitų:



















Papildyta:
















Papildyta:






Jei nesatę persisotinę urvais ir jei būsite šiame sode, tikrai siūlau aplankyti ir šį urvą. Ypač įspūdingai atrodo pati žemiausia urvo dalis – didelė salė, pilna stalaktitų ir stalagmitų (nuotrauka perteikia tik mažą dalį to gražaus vaizdo):

Kitas mūsų tikslas – Monako vila, tai yra istorinis Monako centras. Čia XIII amžiaus rūmuose Palais Princier įsikūręs Monako kunigaikštis Albertas II, čia stūkso katedra, okeanografijos muziejus. Lipame į autobusą, kuris per kelioliką minučių atveža mus į Monako vilą. Pakeliui link rūmų:



Sūnus lieka ištikimas kelionių tradicijai: kiekvienoje kelionėje nusifotografuoti su kokiu nors medinuku :



Pagaliau ir kunigaikščio rūmai:







Dukra prie rūmų ant vienos iš patrankų atranda labai rimtai savo pareigas atliekančią pozuotoją . Todėl toliau mums labai patikusi jos fotosesija :











Papildyta:




Negi galima atsispirti pagundai įsiamžinti Monako uosto fone ?



O čia – naujoji Monako dalis, iškilusi ant užkastų sąvartynų:



Toliau sukam link katedros. Pakeliui gražūs namų fasadai:

Rimta pozuotoja (čia aš apie tą ant patrankos )

Katedros fasadas:





Išpuoštas katedros vidus:



O ten virš įėjimo šiuolaikiški vargonai. Gaila, jų skambėjimo neteko išgirsti:



Liekam ištikimi savo tradicijai – uždegti žvakutę :



Įdomus pastatas šalia katedros (deja, jokios informacijos apie šį pastatą neradau):

Žiūriu tradicijų sąrašas Jūsų šeimos kelionėse jau ne toks ir mažas pasidaręs

Pas mane panašu jau irgi šioks toks atsiranda

Būti Monake ir neaplankyti Grand Casino – nuodėmė . Tad kitas tikslas – Monte Carlo kazino rūmai. Šiek tiek palaukiame autobuso (tai vienintelis viešojo transporto trūkumas, lyginant su automobiliu) ir netrukus išlipame prie kazino rūmų:





Šį kazino 1878 metais įkūrė Karolis III, siekdamas išvengti bankroto: tai padarė jis labai puikiai – jau netrukus jis atleido savo piliečius nuo mokesčių. Ir šiandien Monakas yra mokesčių rojus, o jo gyventojų pajamos didžiausios pasaulyje.

Daug kur kopijuojami kupolai:



Įžymusis veidrodinis gaubtas:





Pasifotografavę prie kazino, pastebim, kad turistai pakankamai laisvai įeina į vidų, tik neleidžiama įsinešti krepšių ir fotoaparatų. Na, ir žinoma amžiaus cenzas – galima įeiti tik nuo aštuoniolikos metų. Sūnų su visa mūsų manta pastatome netoli įėjimo, o patys einam į kazino. Na, vidų reikia pamatyti patiems : didžiulės salės, išklotos storiausiais kilimais, šviestuvai, kaip juokavau, sulig nedideliu namu, tviskančios baro taurės. Pastovim, pažiūrim kaip lošia Black Jack, ruletę. Čia nustebina viena turistė: tik prisėdusi prieš pat krupjė paskelbiant, kad statymai baigti, ji padeda kelis žetonus ant vieno langelio. Ir ką jūs manote ? Taip, rutuliukas sustoja būtent ant jos numerio ! Paliekam ją labai nustebusią su nemaža krūvele laimėtų žetonų.

Dabar gailiuosi tik vieno: dukra įkalbinėjo nusipirkti bent vieną žetoną už 5 eurus (minimali suma) ir jį pralošti. Deja, mano taupumas paėmė viršų . Tad dabar negaliu pasigirti, kad lošiau Monte Carlo Casino .

Tiesą sakant, kai vakare visa tai papasakojom dukterėčios šeimynai, jie labai nustebo: visus įeinančius pagal asmens dokumentus reikia registruoti, įėjimo kaina 10 eurų. Gal mes pataikėm į kokias atvirų durų dienas ?

Na, o prie kazino galima pamatyti prabangiausių automobilių:



Sūnus nepraleidžia progos nusifotografuoti prie Ferrario:



O čia Rolls Royce su egzotiškais numeriais (automobilis turbūt atplaukė keltu ?):



Taigi, kazino nelošiau, bet negaliu neįsiamžinti Grand Casino fone:



Paskutinis žvilgsnis per fontanus į kazino rūmus:



Likusį pusdienį skiriame poilsiui pliaže. Gerai pasimaudome, pasikaitiname saulėje. Bet saulutė leidžiasi žemyn. Vėl lipame į autobusą, grįžtame į butą. Su sūnumi dar nulekiam iki prekybos centro su „originaliu“ Monakui pavadinimu „Casino“ . Nusiperku keletą Monake labai mėgstamo rausvojo (Rose) vyno butelių. Jo nuostabų skonį atradome būtent Monake – Lietuvoje praktiškai jo nėra, o ten – net akys raibsta nuo įvairovės. Ir kaina tik 3 – 4 eurai (žinoma, yra ir žymiai brangesnio, bet mums užteko ir pigesnio - jo skonis irgi nuostabus).

Tarp kitko, šis prekybos centras įsikūręs gatvėje, kuri per Formulės-1 varžybas tampa starto-finišo tiesiąją. Belaukiant autobuso suprantu, kad stotelė įsikūrusi šalia išvažiavimo iš techninio aptarnavimo zonos. Taigi, kitais metais jau kitomis akimis žiūrėsiu Grand Prix de Monaco.

Baigėsi dar viena diena. Ryt jau atsisveikinsim su svetinguoju Monaku ir suksim link šiaurės...

MB svajonė buvo Monakas didžia dalimi dėl F1. Ėjome kartu trasa, kiek ėjo eiti pakeliant karštį.
Dabar smagiau žiūrisi lenktynės, tik Monakas nelabai pažįstamas būna - apstytas atitvarais. Bet vis tiek smagu

Reikes nuvaziuot, nes nuo manes tik pora valandu kelio Siaip rausvasis vynas Italijoje ne retenybe (it. vino rosato). Mano vyro teta turi vynininkystes ukeli tai mums jo netruksta, tik kad mes nelabai geriam

Dėkui, Arturai15, už reportažą Negaliu atsistebėt jūsų rišliu minčių išdėstymu ir taisyklingu rašymu (skyrybos ženklai ir pan.). Tiesiog, malonu, lengva skaityt. Iš pradžių maniau, kad jūs koks lietuvių kalbos mokytojas, paskui lyg skaičiau, kad jūsų darbas susijęs su skaičiais
Laukiam tęsinio

O kita pozuotoja (ne ant patrankos) nerimta?


Šiaip jau aš pagal diplomą esu inžinierius - mechanikas , bet jau 20 metų dirbu su įmonių finansais. O su taisyklinga lietuvių kalba draugauju jau seniai, aišku, kaip mėgėjas , o ne kaip profesionalas (todėl klaidų tikrai neišvengiu).

Na, o reportažas jau eina link pabaigos, tik kuo toliau, tuo sunkiau . Tad su tęsiniu šiek tiek užtruksiu .

Kita dar rimtesnė Jokių pašalinių minčių apie jos (kaip ir likusių jos pakeleivių) nesugebėjimus pozuoti net ir nekyla Juk ir taip aišku-tas menas tinkamai įvaldytas

Ačiū, Arturai15, superinis reportažas

Čia jau menas, taip perteikti įspūdžius iš kelionių