Kelionė į svajonę

Grįžtam atgal prie mašinos, nes norim pasiekti Grimselio perėją. Toliau vingiuojam kalnų keliu. GPS parodo, kad jau pakilom aukščiau nei į 2 kilometrų aukštį. Pasiekiam ežerą, pusiau paskendusį rūke:







Ant ežero pastatyta hidroelektrinė (prieš tai buusiose nuotraukose daug kur matosi aukštos įtampos stulpai ir laidai: jais teka elektros srovė iš šios hidroelektrinės). Čia jos užtvanka:



Šalia uola labai įdomios žalios spalvos. Deja , nuotraukoje tos spalvos beveik nematyti:



Sustojame prie šlagbaumo: žiemą ir esant blogom oro sąlygom perėja uždaroma:



Tokie vaizdai aplinkui:

Pavažiuojam dar šiek tiek aukštyn. Termometras rodo, kad lauke tik 2 laipsniai šilumos . Mašinų aplink daugiau nesimato, tik kartais pravažiuoja motociklininkai. Įvažiuojam į dar tirštesnį debesį (rūką ?). Nusprendžiam, kad toliau ir aukščiau nieko nebepamatysime, o ir važiuoti gali būti pavojinga, tad sukame atgal. Sūnus užsimano vasaros pradžioje pačiupinėti sniegą , tad stojame aikštelėje:



Visiškai šalia žydi gėlės:





Atgal grįžtame tuo pačiu keliu. Pravažiuojam įėjimą į Aarės upės tarpeklį. Į jį neužsukam, nes pagal nuotraukas ir aprašymus jis labai panašus į pernai aplankytą Lichtenšteino tarpeklį Austrijoje. Atvažiuojame į rašytojo mano bendravardžio Konano Doilio išgarsintą Meiringeno miestelį. Visur aplink daug kas susieta su legendiniu Šerioku Holmsu: daug iškabų, pavadinimų… Ieškau vietos, kur galėčiau prisiparkuoti, bet žvilgtelėjus į dangų, suprantame, kad gal geriau važiuoti į mūsų kempingą: po minutės prasideda didžiulė liūtis .

Grįžtam į mūsų laikinus namus. Su žmona dar nulekiam į vietinį prekybos centrą. Prieš pat uždarymą spėjam apsipirkti. Tikslių kainų nepamenu, bet viskas šiek tiek brangiau, nei Vokietijoje, bet tikrai kainos ne kosminės. Grįžtam į mūsų namuką. Toliau lyja, tad belieka pavakarieniauti, tuo pačiu užbaigti vakar pradėtą nervų raminimo procedūrą . Einame miegoti. Negi ir rytoj – paskutinę mūsų viešnagės Šveicarijoje dieną - lis ?

Kaip malonu skaityt
Buvau Grimslerio perėjoje iki pat viršaus nuvažiavusi ,ten yra toks minizoosodas-labai fainuoliai murmeliukai,Šveicarijos kalnų gyventojai ,graužikai ,iš jų taukų gaminamas labai geras tepalas(kiek atsimenu sąnarių ligoms,jo tik ten yra pirkti,daugiau niekur),bet ten aištelėje stovi tokie šiuolaikinio meno kūriniai ,iš visokių metalo gabaliukų sumontuotas dinozauras,motociklas ir dar kažkas ,dabar nebepamenu,o ežeras tai ten aplamai padengtas storu ledo sluoksniu ,nu grynai kaip žiema,o šalia gėlytės žydi ,fantastiškas vaizdas
Arės upės tarpeklyje irgi teko būti ir galiu pasakyt ,kad ten žymiai ispūdingiau nei Lichtenšteino tarpeklyje ,bent jau mano akimis,vienoj vietoj labai jau siaura ten,uola prie uolos,ir reikia eiti pasilenkus ,o vos ne ant galvos vanduo laša,vietomis sunku susikalbėti,nes vandens šniokštimas labai didelis,o už jo irgi yra kažkokia lyg sodyba tai ten daug ožkų ,asilų ,kurie labai draugiški ir ėda iš rankų žolę,nu atrakcija tokia,kai paglostyt gali ir priliest šiltą ir švelnų snukutį
Bandysiu nuotraukyčių surasti,dabar ant greičio neberandu(prieš ketverius metus ten buvom),o gal ir senam kompe liko,avariją neseniai apturėjau

Penktoji diena, birželio 13

Šiandien paliekame Šveicariją ir bandysime pasiekti Chamonix Prancūzijoje:



Šis rytas išaušta be lietaus. Debesų žymiai mažiau. Nuotaika pasitaiso. Vaizdas nuo mūsų išsinuomoto namelio terasos:



Įdomu, kaip atrodo ežeras, nutviekstas saulės? Nieko nelaukdami einame tai patikrinti. O ežeras atrodo nuostabiai :















Papildyta:
Bet jau laikas keliauti toliau. Susikraunam daiktus, galutinai atsiskaitom už kempingą. Kitas mūsų tikslas – miestelis Grindelwald. Tai miestelis, apsuptas aukščiausių Šveicarijos kalnų, nuostabių slėnių. Parkuojamės aikštelėje netoli turizmo informacinio centro:



Jame randame miestelio planą, kitos informacijos. Išeinam pasivaikščioti. Paminklas kažkokiam miesteliui nusipelniusiam žmogui:



Kartais nupurškia lietus, debesys žemai. Įdomu, kokį paukštį pavyko užfiksuoti, gal erelį :



Bet debesys pamažu ima sklaidytis:







Miestelio gatvės, žinoma su vaizdu į kalnus:







Papildyta:
Žavūs namų stogai:





Kaip minėjau, Griindelvaldas žymus ir savo slėniais. Negi galima nesižavėti tais nameliais, išsibarsčiusiais žaliose Alpių pievose :





Dangus po truputį šviesėja, vis labiau atsiveria kalnų viršūnės:





Pasiėmęs žemėlapį, bandau susiorientuoti, kur kokia viršukalnė :



Papildyta:
Bet galų gale nusprendžiu, kad tai ne taip ir svarbu. Tiesiog mėgaujamės vaizdais :

Taigi, pasimėgavę vaizdais, keliaujam toliau. Pagal planą turime aplankyti Triumelbacho krioklius šalia Lauterbruneno miestelio.

Trumpai apie šiuos krioklius: Triumelbachas – tai upė, prasigremžusi sau kelią kalno viduje, toliau tekanti Lauterbruneno slėniu. Į ją suteka visas tirpstantis vanduo nuo Eigeno, Mencho ir Jungfrau kalnų. Per sekundę čia prateka apie 20 tonų (!) vandens. Lankytojų patogumui buvo išgręžti tuneliai, padaryti laiptai, kad būtų galima prieiti arčiau krioklių. Įėjimas į krioklius yra keli kilometrai už Lauterbruneno miestelio.

Kiek kainuoja įėjimas, deja, nepamenu. Tik dukra pabando apsimesti, kad jai dar nėra šešiolikos . Tai pavyksta – sutaupome keletą frankų .

Nuo kasos kokį kilometrą einame iki kalno. Ten turime lipti į liftą (kėlimosi kaina įeina į bilieto kainą, bet galima lipti ir laiptais, mes nusprendžiam, kad geriau bus, jei laiptais nusileisime žemyn), kuris kelia 100 metrų į viršų. Prie lifto eilė, į jį nebetelpame. Malonus liftininkas prašo palaukti. Po penkių minučių liftas nusileidžia. Liftininkas pajuokauja: kadangi mes palaukėme jo, jis užkels tik mus. Ir iš tikro: jei liftas prieš tai buvo prigrūstas, dabar keliamės tik keturiese . Išgirdęs mūsų pašnekesį, liftininkas dar pasiteirauja, iš kur mes – jam atrodo, kad mes iš Lenkijos . Sužinojęs, kad iš Lietuvos, pasako, kad jam teko kelti liftu nemažai lietuvių .

Ir štai – mes jau kalno viduje. Viduje girdisi nenusakomas šniokštimas, griausmas, susikalbėti galima tik šaukiant. Visur varva vanduo. Vietomis jaučiasi, kaip dreba laiptai po kojomis . Vienu žodžiu, ir vaizdai, ir visa aplinka įspūdinga. Tad pasimėgaukime krioklių kalno viduje vaizdais ir pamėginkime pajusti tą nuostabią 20 tonų per sekundę nešančio vandens jėgą (tiesą sakant, kai kurios nuotraukos gali būti neteisingai orientuotos, kadangi dabar jau sunku suprasti, kur viršus, kur šonas...):





















Papildyta:

Jetau ,kaip įdomu žiūrėti kitų akimis į tai ,ką jau pats matei savosiomis ,pritariu kiekvienam žodžiui ,Trumelbacho kriokliai įspūdingi

Žinoma, žiūrint nuotraukas, sunku įsivaizduoti tų krioklių didumą, tą nepakartojamą aplinką. Bet kuriuo atveju, tie apie 20 frankų keturiems kainavę bilietai buvo to verti.

O čia vaizdai nuo kalno į nuostabų Lauterbruneno slėnį:













Papildyta:
O čia – Triumelbacho upė, tik ištekėjusi iš kalno po kažkur 20 krioklių:



Nusileidžiam žemyn. Dar vienas žvilgsnis į slėnį:

Kadangi mane Alpės ir jose įsikūrę maži miesteliai yra tiesiog užbūrę, tai į tuos vaizdus galėčiau žiūrėti ir žiūrėti... Ačiū labai, Arturai15

Toliau sukame link Šveicarijos sostinės Berno. Sustojame jame tiesiog atsipūsti nuo važiavimo, nusipirkti šiek tiek lauktuvių ir suvenyrų. Tuo pačiu apžiūrime kai kurias Berno įžymybes. Netoli parkingo pamatome bažnyčią:



Šveicariškai santūrus jos vidus:



Vienas iš įdomesnių pastatų:



Išeinam į pagrindinę Berno gatvę:







Šioje gatvėje pamatome ir širdžiai mielą Trispalvę prie Lietuvos ambasados durų. Tik kas ten su strėle taikosi į mūsų vėliavą ?



Įdomios vitrinos, kuriose pagrindinis akcentas – karvės, netgi tokios :



Pagrindinė miesto įžymybė – Laikrodžio bokštas (Zeitglockenturm):

O tolimesnis mūsų sprendimas buvo didžiausias išsidūrimas per visą kelionę : kadangi dar turime daugoka laiko, nusprendžiam važiuoti ne tiesiai į Chamonix, o aplankyti Ženevą. Lekiame geromis Šveicarijos autostradomis ir tuneliais. Tik prisiminkite: visuose tuneliuose greitis ribojamas iki 100 km/h. To neįvertinu, tad viename tunelyje blyksteli raudona radaro šviesa – palieku šveicarams prisiminimą apie save. Dabar galvoju: gal lietuviui, važiuojančiam per Šveicariją su Vokietijoje išsinuomota mašina, nereiks mokėti baudos ?

Artėja penkta valanda vakaro, Ženeva prie pat. Ir čia patenkame į kamštį, kuris tęsiasi per visą miestą. Judame lėto vėžlio greičiu. Suprantu, kad išlipti iš mašinos ir pasivaikščioti po Ženevą nebeteks , tad sustoję kamštyje tik dairomės pro langą. Visos nuotraukos darytos pro automobilio langą:





Pagrindinis matytas vaizdas – šviesoforai ir mašinų kolonos:





Pagrindinė Ženevos įžymybė – didžiulis fontanas, šaunantis į viršų iš Ženevos ežero:



Po beveik dviejų valandų, prasikankintų kamštyje, kertam sieną ir toliau lekiam jau Prancūzijos autostrada (žinoma, mokama ). Po beveik valandos pasiekiame mūsų užsakytą viešbutį Les Campanules miestelyje Les Houches.
Čia viešbučio nuoroda. Viena nakvynė keturviečiame kambaryje mums kainuoja 90 eurų. Viešbutis pakankamai geras (neskaitant dukros matyto tarakono tualete). Viešbutis įsikūręs keli kilometrai nuo Chamonix miestelio, aukščiausių kalnų papėdėje. Pusryčiai pas juos kainuoja pakankamai brangūs – 9.50 eurų žmogui, tad taupymo sumetimais jų atsisakom. Tiesa, taupydami buvom užsisakę kambarį su vaizdu į mišką, bet kažkodėl gavome su vaizdu į kalnus (matyt, patikome administratoriui) - taip sutaupėme 10 eurų.

Įsikūrus žvilgtelime pro langą. O ten tokie vaizdai :





Kaip matote, kalnų viršūnės paskendę debesyse. Kadangi viešbutyje nemokamas belaidis interneto ryšys, pasitikrinu, kaip atrodo vaizdai Aguille du Midi viršūnėje – juk ryt kilsime į ją. Tikrinuosi ČIA. Ten matosi interneto kamerų tiesioginiai vaizdai iš viršūnių. Savaitę prieš kelionę kasdien žiūrėdavau tuos vaizdus: viskas paskendę migloje. Net keltuvai nedirbo. Nors tame tinklapyje orų prognozė kitai dienai buvo optimistinė, bet tą vakarą kameros nieko gero nežadėjo: matomumas viršuje – keli metrai. Kažkur giliai net apsidžiaugiu: nesikelsime į viršų ir sutaupysime krūvą pinigų (kelionės biudžetas senai viršytas ). Bet reikia laukti rytojaus. O čia žmona kambario balkone šūkteli: „Žiūrėkit, žiūrėkit!“. Žvilgtelime pro langą. O ten – vaizdas, vertas pusės milijono (milijono vertas vaizdas mūsų dar laukė):



Laikas miegoti. Ar rytoj kalnai nusimes savo debesų šydą ir atsivers prieš mus visu savo grožiu ?

Labai nuostabus reportažas. Tiesiog prarijau akimis. Smagu matyti vaizdus, kuriuos mačiau palygint nesenai-pernai. Dėkui jums
O į Arės upės slėnį galėjot užsukt. Ten įspūdinga

Nuostabūs vaizdai Man kaip "gamtinių kelionių" mylėtojai tokie vaizdai tikra palaima akims

O paskutinė nuotrauka su vaivorykšte, išviso nuostabi