Kelionė į svajonę

p. Arturai, labai idomiai rasote. Issinuomotas Fordukas labai neblogas. Keliones pradzia jau su nuotykiais. Uzkabino. Laukiam tesinio.

Taikliai užmetėt intrigos kabliuką su Jūsų nauju pasakojimu, belieka kuo greičiau sulaukti maloniosios dalies-kelionės tęsinio

Dėkui visiems už gerus žodžius. Tad bandykime keliauti toliau.


II DALIS

KAIP MES PAGAVOM SVAJONIŲ PAUKŠTĘ

Tęsiasi trečioji diena, birželio 11

Šią dieną mūsų planuose Reino krioklys, Liucerna, kempingas prie Brienz ežero:



Pirma užduotis – apsirūpinti maisto produktais, juk dvi dienas teks praleisti kempinge Šveicarijoje. Užsukam į pakeliui esantį Lidl parduotuvę. Prisikraunam vežimą prekių. Į šaldiklį nukeliauja galintys sugesti produktai.

Kertam Šveicarijos sieną. Pareigūnas tik žvilgteli į vokiškus numerius, į kelių mokesčio lipduką, mosteli ranka – važiuokit. Vokiški numeriai ir toliau bus mūsų leidimas nestabdomai kirsti sienas . Netrukus parkuojamės aikštelėje prie krioklio. Už dvi valandas stovėjimo aparate sumoku 10 CHF. Girdisi galingas vandens šniokštimas. Leidžiamės link krioklio:













Trumpai apie krioklį: jis pristatomas kaip didžiausias Europos krioklys. Krioklio plotis 150 metrų, aukštis – 23 metrai, per sekundę vasarą per krioklį prateka 600000 (!) litrų vandens.

Iki krioklio galima nuplaukti laiveliais. Vienas iš laivelių nuplukdo iki nuotraukose matomos uolos su Šveicarijos vėliava. Ten užlipus į viršų turėtų atsiverti nuostabus vaizdas. Bet pakabintas skelbimas, kad dėl aukšto vandens lygio (neseniai stipriai lijo) šis maršrutas sustabdytas. Tad mes perkame taip vadinamą mažąjį ratą (Kleine Rundfahrt), plane pažymėtą mėlyna spalva. Bilietas suaugusiam kainuoja 6 CHF, vaikui iki 16 metų – 3 CHF. Dukra šiek tiek pasijaunina ir praeina kaip vaikas (tai kelionėje pavyks dar ne kartą, nors ne visur). Laivelis prisėda beveik pilnas. Išplaukiam. Vaizdas į kitą pusę nuo krioklio:



Vandens paviršius šalia krioklio:



Papildyta:
Po truputį artėjam prie krioklio:









Pajuntame, kad veidą ir fotoaparato objektyvą aptaško krioklio vandens purslai, bet vis tiek toliau fotografuojame:







Laivelio variklis vis garsiau gaudžia, greitis mažėja – sunku pasipriešinti galingai vandens krioklio jėgai:



Bet mes vis labiau artėjame prie krioklio:





Papildyta:
Atrodo, kad tuoj nersime į patį krioklio sūkurį:



Bet imame tolti:



Vaizdai vis tiek įspūdingi:





Čia taip vadinama Šliosli pilaitė, už jos – uostelis, iš kurio išplaukia laivai:



Mūsų laivas vėl atsisuka į krioklį:





Papildyta:
Artėjame prie krioklio iš kito šono:

Plaukiam vis arčiau – gal dabar panersime į krioklio sūkurius ?





Priekyje sėdintys keleiviai nebeišlaiko įtampos , o gal maudynių vandens pursluose – jie traukiasi į vidurį:



Visa krioklio galybė atrodo ranka pasiekiama:



Bet laivas apsigręžia, imame tolti nuo krioklio. Pasiplaukiojimas eina į pabaigą. Grįžtame į prieplauką:



Vienas iš keleivių:



O čia matosi toks pat laivas, kaip ir tas, kuriuo mes plaukėme – ir mes ten buvome :



Tikrai visiems, kurie būsite prie krioklio, siūlau šią nepamirštamą atrakciją – plaukimą į krioklį.

Išlipam į krantą, pasivaikštom krante, pasigrožim vaizdais. Žinoma, įsiamžinam krioklio fone (nuotrauka tik su temos autoriumi ):



Laikas ima spausti – juk visas pusdienis sugaištas servise. Tad sukam link Liucernos. GPS veda kažkaip įdomiai : vėl įvažiuojam į Vokietiją, už keliolikos kilometrų vėl grįžtam į Šveicariją. Bet sienos kirtimas su vokiškais numeriais nesudaro jokių problemų .

Kalnai aplink vis aukštėja. Vaizdai pakeliui į Liucerną:

Oi kaip smagu skaityti tokį gerą maršrutą ir taip užkabinančiai parašytą...
laukiu nekantriai tęsimio -gerbėjų sąraše

GPS atveda į Liucernos centrą. Parkuojamės požeminėje aikštelėje. Pagal SM atsiliepimus, Liucerna – vienas gražiausių Šveicarijos miestų . Ko gero, turiu sutiki su šia nuomone - o dabar pagal nuotraukas spręskit Jūs .

Tik išėjus iš garažo, pamatome gražiai nudažytą dviratį :



Negi galima nesusižavėti Liucernos gatvelėmis. Jos mums kažką primena . Nusprendžiam, kad Liucernos gatvelės labai panašios į pernai aplankyto Zalcburgo gatves:















Papildyta:
Koks miestas be aikščių?







O jei miestas neturi istorinės Rotušės – to darinio negalima vadinti miestu . Tad žvilgsnis į Liucernos Rotušės bokštą:





Negalime užmiršti ir tuo metu vykusio Europos futbolo čempionato. Čia sirgaliai stebi kažkurias rungtynes:



Papildyta:
O dabar, peržiūrėję tolimesnes nuotraukas, atsakykite į mano klausimą: ar galima neįsimylėti Liucernos bokštų ir tiltų :




















Papildyta:
Na ir žinoma, didžiausia Liucernos įžymybė – Koplyčios tiltas, seniausias dengtas medinis tiltas Europoje :

Taip, Liucerna mus užbūrė . Bet saulė leidžiasi vis žemiau, o šiandien dar turime pasiekti užsakytą kempingą. Tad grįžtam prie automobilio, laikas važiuoti toliau. Išvažiuojam iš Liucernos, GPS nuveda į greitkelį. Bet - palaukite: mes ką tik buvome Liucernoje, o prie jos įžymusis, Maironio apdainuotas Keturių kantonų ežeras. Taip, jis šalia greitkelio, ir aš noriu nuvažiuoti iki jo. Todėl drąsiai suku į šoną – juk turi būti kažkokia galimybė pasiekti ežerą . Sustoju aikštelėje šalia šveicarų automobilio. Po pašnekesio su jais suprantu, kad ežero iš arti šioje kelionėje nepamatysiu : nuo ten, kur atsidūrėme, privažiuoti prie ežero neįmanoma (tada dar nežiojau, kad šios kelionės pabaigoje mums bus suteikta galimybė pasimėgauti šio ežero vaizdais). Tad belieka iš termoso įsipilti dar ryte Grafenhauzeno pensionate paruoštos kavos ir pasimėgauti vaizdu:



Pamatome parjojančią šeimą. Šveicarijoje labai populiarus šeimyninis arklių sportas. Štai ir šioje nuotraukoje kiekvienas šeimos narys susiradęs sau tinkantį arklį: šeimos galva ant eržilo, žmona – ant balto žirgo, sūnus ant mažesnio arklio, o jauniausia dukra ant ponio :



Kava atgavina. Judam toliau. Dar kiek pavažiavus toliau, pamatom aikštelę ir nuostabų vaizdą į Lungern ežerą :



Šioje aikštelėje iš kart už mūsų sustoja lietuvių pilnas autobusas. Tikrai – žvirblį ir lietuvį sutiksi visur . Iš autobuso su fotoaparatais pasipylę turistai keistai nužvelgia mus, kalbančius lietuviškai, ir vokiškus mūsų automobilio numerius. Bet mes jau važiuojam toliau.

Mūsų tikslas – kempingas AAREGG ant Brienz ežero kranto. Jį pasiūlė mums Aidluka. Dar gegužę parašiau jiems elektroninį laišką, jie atsakė, kad gali mums dviem nakvynėm išnuomoti namuką (ziulyte buvo pasiūliusi Jungfrau kempingą, bet jie atrašė, kad mūsų priimti negali). Žinoma, namukas ne iš pigiųjų: kainuoja 220 CHF dviem nakvynėm, plius 20 CHF už išankstinį užsakymą. Gegužės viduryje padarau jiems pavedimą, nurodydamas, kad banko mokesčius solidariai sumoka abi pusės (taip praktiškai visada daromi tarptautiniai pavedimai). Deja, sąskaitoje jie priskaičiuoja banko mokesčius 14 CHF, kurorto mokestį už visus keturis 12 CHF ir mokestį už išnaudotą elektros energiją: 10 kW – 5 CHF, tad iš viso 271 CHF. Lyg ir brangoka, bet Šveicarijos masteliu, manau, visai normaliai, juk už tą kainą gyvename penkių žvaigždučių kempinge. Čia kempingo nuoroda.

Pakankamai vėlai pasiekiam kempingą. Ofisas jau užrakintas, bet ant durų kabo pranešimas, kad mūsų šeimos namelio raktus rasime duryse. Namelis iš išorės atrodo taip:



O 20 kv. m. viduje telpa du miegamieji, virtuvė su virykle, šaldytuvu ir indais, taip pat tualetas su dušu:



Vienu žodžiu, viskas OK . Dar nesutemę, tad išeiname pasivaikščioti prie Brienz ežero. Bet lauke vėsu, apsiniaukę, tad ežeras pasitinka pasišiaušęs, kažkoks nedraugiškas:





Pasivaikštom po kempingą. Anksčiau aš įsivaizdavau, kad kempingas tai vieta, kur galima atvažiuoti arba su kemperiu, arba su palapine, arba išsinuomoti panašiai tokį namelį kaip mes. Bet vaikščiojant po šį kempingą, pamatome daug kemperių, kurie kaip sakoma įmūryti: apkalti lentelėmis, prie jų išbetonuotos aikštelės ir t.t., taip, kaip šioje nuotraukoje:



Ir jų labai daug. Tad galvoju: gal galima nuomotis juos, o ne tokius namelius kaip mes ? Gal mes galėjom labai daug sutaupyti ?

Bet laikas vėlyviems pietums, sublokuotiems su vakariene. Tad pasidengiame stalą:



Ant jo matote daug ką, tame tarpe sumuštinius su nuostabiu Švarcvaldo kumpiu, ir kai ką nervų nuraminimui (dar Vokietijoje apdairiai nusipirkto vokiško šnapso). Juk dar ryte nebuvo aišku, ar išvis toliau keliausime. Tad po nevisiškai blaivios vakarienės nervai nurimsta , aš ir žmona greit užmiegam. Tam nesutrukdo ir už lango šniokščiantis lietus. Tik naktį prabudus ir išgirdus vis dar į langą barbenančius lašus, suvokiu, kad rytojaus planai ko gero keisis. Bet dabar laikas miegoti.

Nuostabu. Ir Reino kriokliai prie Schaffhausen ir Liucerno miestas ant keturiu kantonu ezero. Sena mano svajone nuvykti i Liucerna, taip pat uzsikelti sraigtiniu traukinuku i Piloto kalna.

Temos autoriaus nuotrauka gerai dera prie fordo su vokiskais numeriais;-)) T.y. ne tik su vokiskais, siaip tiktumete prie visokiu saliu numeriu...

Idomu, kam tiltams stogai?
Papildyta:
Hei, butelys snapso atrodo iskalbingai ;-) "Firma venikov ne viazhet" ;-)

Smagu skaityti, laukiu nesulaukiu Prancūzijos kasnio

Ačiū už tikrai įdomų pasidalinimą, aš taip pat prisidedu prie laukiančiųjų tęsinio

Na, kadangi yra laukiančių tęsinio , bandykime keliauti toliau.


Ketvirtoji diena, birželio 12

Šią dieną nuvažiavom nedaug: iki Grimselio perėjos ir atgal:



Rytas išaušta lietingas. Pasiimam skėčius, einam į kempingo ofisą užsiregistruoti. Kartais lietus aprimsta, kartais įsisiautėja, pereidamas į liūtį. Ištaikom tarpelį, kai beveik nebelyja, nueinam iki ežero. Aišku debesys žemai, viskas aplink pilkos spalvos:













O taip atrodo kalno viršūnė šalia ežero:




Šios dienos planuose buvo kelionė 11, 19 ir 6 keliu, t.y. norėjom pasiekti Susteno perėją, toliau 19 keliu pasiekti Furkos ir Grimselio perėjas ir 6 keliu grįžti į Brienz. Deja, lietus neleidžia visko įvykdyti – juk taip pilant, važiuoti kalnų keliais būtų savižudybė . Pasiruošiam pietus. Dangus pradeda šviesėti . Nusprendžiam pasiekti bent vieną – Grimselio perėją. Pravažiuojam Meiringeną, įsukam į 6 kelią. Aplink nuostabūs vaizdai :





Papildyta:










Nuo kalnų teka daug nuostabių mažesnių ir didesnių krioklių:

Kalnai vis aukštėja, GPS rodo, kad jau pakilome į daugiau nei 1 km aukštį:







GPS rodo, kad artėjam prie Guttannen vietovės:



Čia suplanuotas mūsų ilgesnis sustojimas – visuose reportažuose patariama čia sustoti, nes čia kabantis tiltas Handeckfallbrucke, taip pat stačiausias Europoje keltuvas Gelmerbahn. Tad stojam. Vaizdas pakeliui nuo stovėjimo aikštelės:



Pakeliui pamatom kriokliuką:







Šituo keliu ką tik važiavom:



Papildyta:
Pasiekiam keltuvo pradžią. Jis veikia tik nuo liepos, tad išbandyti neteks:





O šalia keltuvo – ir visų keliautojų išbandytas tiltas:



Dukra, pamačiusi tilto konstrukcijas, iš karto pareiškia, kad ant jo kojos nekels . Sūnus, žinoma, netrukus atsiduria kitame tilto gale :



Žmona pabando , bet viso tilto neįveikia:



Man belieka pasiimti fotoaparatą ir keliauti paskui sūnų. Vaizdas nuo tilto žemyn, kur susitinka trys kriokliai:





Papildyta:
O dabar pasimėgaukim vaizdais nuo tilto ir nuo uolų už jo :