Kelionė į svajonę

Oi, žmogau... Na, būna, kad jau kai neina, tai neina.

Bet vis tiek atostogas gražias apturėjot.

Ir automobiliu beveik nauju parvažiavot (bandau spėti, kad vis tik juo parvažiavot).

Man tai tokie meistreliai žiauriai sugadintų nuotaiką sukiščiau jiems tą turbiną į šikną

Taigi, važiuojam beveik tuo pačiu keliu, kaip ir atvažiuodami, tik nuo Štutgarto sukame link Niurnbergo. Pežiukas rieda normaliai, tad nusprendžiam, kad Lenkiją tikrai pasieksime. Bet nuvažiavus nuo Švarcvaldo apie 500 km už Niurnbergo, staiga pasigirsta dunkstelėjimas . Spaudžiu akceleratoriaus pedalą iki galo, bet į kalną daugiau 70 km/h neišspaudžiu . Iš išmetamojo vamzdžio virsta dūmai. Mus pasiveja Švarcvaldo prakeiksmas – matyt, kažkokia dvasia buvo labai nepatenkinta, kad mes nepakeliavom po Švarcvaldą, dėl to mums keršija...

Ieškau stovėjimo aikštelės, bet pagal visus dėsnius – kai kažko labai reikia, niekad nerasi. Taip ir čia – pravažiuojam (tiksliau pasakius, prariedam) apie 20 kilometrų. Lyg tai stovėjimo aikštelės ženklas, bet užklijuotos raudonos juostelės – suprask, aikštelė remontuojama . Dar dvidešimt kilometrų, pagaliau didžiulė aikštelė su degaline, prekybos centru. Vėl skambinu mūsų įmonės mechanikui. Jis liepia patikrinti vamzdžius prie turbinos: iš tikro, du vamzdžiai nusimovę, tad turbina neveikia. Vėl reikia serviso, bet kur rasti jį apie 7 valandą vakaro? Aikštelėje už 100 metrų pamatau pastatą su Mercedes ženklu. Privažiuoju. O ten – servisas, aptarnaujantis autobanuose sugedusias mašinas, tad dirba visą parą . Suprantu, kad Kelionių angelas sąmoningai mus atvedė į šią aikštelę, kur randame viską, ko reikia. Po penkiolikos minučių meistrai grąžina jau suremontuotą automobilį. Paklausiu, kodėl sugedome. Atsakymas labai paprastas – blogai surinkta turbina. Tad dabar apie Vokietijos kai kurių servisų meistrų darbą turiu atskirą nuomonę. Meistrams sumoku 20 eurų be jokių kvitų. Mokesčius slepia ne tik lietuviai .

Čia praktiškai mūsų nuotykiai ir baigiasi: apie 11 valandą vakaro pasiekiam Lenkiją. Nusprendžiam nebesiblaškyti ir susirasti tą patį viešbutį HORDA Slubicės miestelyje. Nors viešbučio kieme mašinų daug, atsiranda vienas laisvas keturvietis kambarys. Jame ir apsistojame.

Keturioliktoji diena, birželio 22. Paskutinė kelionės diena

Šią dieną vėl keliaujame tuo pačiu maršrutu, kaip ir atvažiuojant: automagistrale A2 iki Varšuvos, toliau link Ostrow Mazowiecka. Čia nusprendžiam paklausyti GPS nurodymų ir į Lomžą važiuoti per Zambrovą. Patariu visiems: geriau nuo O.Mazowiecka sukti tiesiai į Lomžą, nes per Zambrovą kelias labai daug kur remontuojamas.

Dar kiek laiko, ir pasiekiam sieną. Pamatę užrašą „Lietuvos Respublika“ , automobilyje spontaniškai sugiedam Lietuvos himną – juk iš tikro: visur gerai, bet namie geriausia. Na ir 12 valandą nakties pasiekiam namus.


EPILOGAS

Kelionė į svajonę baigta. Turbūt sutiksite su manimi, kad ji tikrai pavyko . Juk nedažnai per vieną dieną pajusi 40 laipsnių skirtumą: nuo minus 8 Aiguille du Midi viršūnėje iki plius 32 Castellan‘e; juk pamatyta tikrai daug: Šveicarijos kalnai ir miesteliai, aukščiausi Europos kalnai, Verdono tarpeklis, Žydrasis Krantas... Dar ir dabar peržiūrėdami nuotraukas, negalime patikėti, kad mes visur ten buvome.

Bet kai kas po šios kelionės keičiasi. Visų pirma, ko gero tai paskutinė mūsų tokios sudėties komandos kelionė, nes kaip toje dainoje: „Greitai vaikai užauga, aukšti kaip liepos, Šiandien namus dar saugo, o ryt palieka...“ . Kitais metais dukra baigia gimnaziją ir kelia sparnus. Nors neseniai ji pasakė, kad jei ateityje dar kur keliausim, ji norės keliauti kartu – ko gero, pastangos, įdėtos organizuojant keliones, nebuvo veltui.

Antra, jei gyvenimas dar suteiks galimybę pakeliauti, tai jau nebus „Opa opa per Europą“ formato kelionės. Supraskite teisingai: tikrai nesigailiu nė dėl vienos kelionės. Visada gyvenime visko norėjau daug, nemėgau krapštytis prie kažko nedidelio. Parodžiau savo vaikams, o ir pats pamačiau nemažą dalį Europos. Bet kad ir ši kelionė: iš 6400 nuvažiuotų kilometrų tik 2170 kilometrų, nuvažiuotų su Ford, buvo tikroji kelionė, visa kita – važiavimas iki jos. Žinoma, pakeliui galima priplanuoti daug sustojimų, bet jau bent grįžtant niekur nebesinori lankytis. Be to, norint daug apkeliauti, tenka pravažiuoti pro daug įdomių objektų. Tad jei dar keliausime kažkur toliau, tai bus kelionė su nuomotu automobiliu, iki jo skrendant lėktuvu, arba tai bus toks kelionės formatas, kaip Arunos kelionių: kažkur apsistoti savaitei ir apvažiuoti viską aplinkui.

Taigi, šioje kelionėje mes pagavome ne vieną svajonių paukštę. Bet svajonės kaip ir slibinas, kuriam nukirtus galvą, atauga trys: įgyvendinus vieną svajonę, jos vietoje gimsta trys . Juk niekur nedingo svajonė įmerkti kojas į Atlanto vandenyną. Dar norėčiau išsamiau patyrinėti Bavariją, grįžti į Austriją. Žmonos svajonė – kelionė lėktuvu į Turkiją, kur viskas įskaičiuota, padrybsant prie viešbučio baseino (aš pasirašau tokiai kelionei, suprasdamas, kad ilgiau pusdienio tokio drybsojimo neištempsime , o tada keliausime po Turkiją, juk ten yra ką pamatyti). Žinoma, svajonių įgyvendinimas tampa problematišku dėl finansinių dalykų: būsimieji dukros mokslai ir šeimos biudžeto deficitas, susidaręs dėl automobilio remonto, neleidžia atsipalaiduoti. Bet dvi paskutinės mūsų kelionės įrodė: reikia svajoti ir atkakliai siekti svajonės išsipildymo – tada daug kas pavyksta. Na, jei nepavyks nukeliauti toliau, gal pavyks pasiekti dar nelankytą Taliną, o ir Lenkijoje daug lankytinų vietų. Tad kelionių dar tikrai bus, o po jų gal ir koks fotoreportažiukas gims...

Tad su šia optimistine nuotaika ir baigiu savo reportažą. O baigdamas siunčiu visiems bendraminčiams – KELIONIŲ NARKOMANAMS – linkėjimą, tradicinį, klaipėdietišką:

GERO VĖJO!!!

Pirmiausia dar kartą ačiū, kad buvo tiek kantrybės rašyti, už reportažą, puikias nuotraukas ir nuotaiką (t.y. jumorą).
Smagiai skaitėsi ir gaila, kad pasakojimas baigėsi. Būtinai bus perskaitytas jis dar kartą

Būsiu nekukli, bet negaliu nepklausti: ar nebus biudžeto?

Vėjo, vėjo!!!

Svarbiausia - kad gyva kelionių dvasia. Tegu ir kitu formatu: tai nėr blogai. Svarbu judėti, pamatyti, pažinti. Su jūsų dvasia tikrai turėtų pavykti. Linkiu to. Ir kad dar ne vienu reportažu mus džiugintumėte.

...prie įdomių ir gyvų pasakojimų prisirišu tarsi prie geros knygos ar naujai sutikto mielo ir įdomaus žmogaus. Ir graudu, kai pasakojimas baigiasi. Atrodo, tik įsijaučiau, o jau laikas atsisveikinti...
Ačiū labai, buvo taip įdomu.

Vau Ačiū Artūrai, reportažas tikrai superinis Pagarba jūsų šeimai už nenuleistas rankas ir kantrybę net baisu pagalvoti jeigu taip mums atsitiktų...piu piu piu
Palinkėsiu jums dar puikesnių svajonių kelionių ateityje

Ačiū, perskaičiau su malonumu JŪsų reportažą
Turite rašytojo gyslelę

Puiki kelionė
Ir svarbiausia, kad viskas baigėsi palyginus gerai.
Tarp kitko beskaitydama apie tą turbina, saviškiui ( jis pas mane beveik visą gyvenimą arti automobilių dirba) , pasakaiu apei gedimą, tai jis net labai nesisgilnęs iš karto sureagavo- "o tai ką ta turbina, juk galima važiuoti toliau , nors gal ir klystu, ne meistras esu. "
Pasirodo teisus- ne prie ko ta turbina Bet galų gale, kad ir kaip pažiūrėsi, dabar yra nauja

Tikrai svarbu, kad savo svajonės nepaleidot iš rankų, kad ir ką tai kainavo. Ir dabar galit tik sau pavydėt kaip gražiai praleidot laiką, kiek pamatėt, kiek gražių akimirkų kartu praleidot.
Gražių jums kelionių ateity

vėjo, vėjo...
Labai gaila, kad baigėsi reportažas
Epilogą skaičiau keleta kartų, nežinodama net negalėčiau pasakyti kad Artūras draugauja su skaičiais, manau, kad ta savęs apibudinima Jūs galite keisti, nes......labai puikiai draugaujate ir su raidėmis
Skaitau ir kaip viskas pažįstamas, situacija labai panaši - sūnus baigia kitais metais gimnazija,ir labai su nerimu aukiu paskutinės, ko gero kelionės drauge, nes baigiasi vienas etapas, kaip rašė Artūras- greitai vaikai užauga, aukšti kaip.... nors iki šiol VISUR važavome tik drauge( ech, nukrypau ne i tema......vis per ta Artūro reportaža, toks emocingas, gražus, šiltas.......

Man ir gi, laabai grazu!!

Kokia tesybe! Tikrai kaip slibinas, tik kad gimsta net ne trigalvis... O del poilsines keliones, as savo vyrui zadu kokius penktus metus... Tik kad laaabai man gaila tokiai kelionei pinigu. Todel pasvajojus apie poilsine, vel vaziuojam i pazintine

Aciu labai uz reportaza!

Ačiū už reportažą, tikrai buvo labai įdomu skaityti
Na, o dėl vaikų - mes jau perėjom šitą etapą, vaikai užaugo, pradėjo studijuoti ir dar į vieną kelionę važiavom kartu. Bet joje jau atsirado skirtingi poreikiai, norai (pvz. plaukiam kalnų upe....) Ir kai po to mes išvykome su vyru dviese, net nesitikėjome kad bus taip gerai - dviese susitarti tai ne penkiese

Žodžiu, vienas etapas baigiasi, bet prasideda kitas, gal net geresnis

Is patirties galiu pasakyti, kad tai puikiai galima suderinti. Aisku, tukstanciu km nenuvaziuosi, bet ar tie km yra tikslas? nemanau.

Arturai, maniske jau baige ir mums jau siemet net nebeteko derinti, ar ji nori su mumis vykti, ar ne...

Aciu uz reporaza. tiesa, kiek kainavo automobilis? nebandete tikrintis, ar nuoma internetu nebutu buvusi pigiau?