Kelionė į svajonę

Kokia grazi kelione
aciu uz JUSU pasidalintus ispudzius, ir labai laukiu tesinio

Vat man irgi Monakas neuzkabino, diena dar kazkaip kitaip, o kai buvom atvyke i naktini Monaka, tai jauciausi siek tiek nejaukiai nuo visos prabangos. Ir tie ponai, ir visi tie uzjurio princai su sviesiaplaukiu buriu. Tai vat pagalvojau, kad kai jus buvote apsistoje, gal labiau prisijaukinote ta sali-miesta

Beje, vakare i casino tikrai 10 euru iejimas ir dar reikia pasa pateikti, pasidaro jo kopija Gal diena nemokamai?

Dešimtoji diena, birželio 18

Dar iš vakaro per mūsų mylimą booking.com užsisakom tą patį pensioną Grafenhausene, tad šiandien turime nuvažiuoti iki jo:



Anksti ryte atsisveikinam su giminaičiais ir sukam iš Monako link Italijos. Sienų nėra, tik ženklas, kad mes jau Italijoje. Važiuojam keliu pagal Viduržiemio jūrą su nuostabiais vaizdais. Pravažiuojam San Remo miestą, kuris sužadina nostalgiškus prisiminimus apie itališkų dainų festivalius. Paskutiniai žvilgsniai į Viduržiemio jūrą ir sukam link Milano. Mokamos itališkos autostrados neblogos, bet netrukus ilgam stringam nemažame kamštyje. Po kiek laiko privažiuojam avarijos vietą: ant kelio mėtosi skalbyklės, į šalikelę nutempta sulamdyta fūra.

Artėjam prie Milano. Dar Lietuvoje buvom užsisakę viešbutį, bet po automobilio gedimo, kai paaiškėjo, kad turėsim grįžti atgal į Vokietiją, rezervaciją atšaukėm. Ryte išvažiuojant dar svarstėme galimybę užsukti į šį miestą, bet termometras rodo 32 laipsnius karščio, tad slankioti po didmiestį jokio noro nėra. Nusprendžiam sustoti Como miestelyje, galbūt nueiti iki ežero. Termometras rodo jau 34 laipsnius. Susirandam piceriją, sukertam po skanią itališką storapadę picą. Dėl karščio praeina bet koks noras dar vaikščioti, ieškoti ežero. Šiaip Como miestas nepalieka gero įspūdžio – pakankamai daug šiukšlių (gal taip atrodė po išblizginto Monako ). Nusprendžiam judėti toliau. Sieną kertam be problemų: padeda vokiški numeriai – pareigūnas tik mosteli ranka, ir viskas . Tad nemažos vyno atsargos saugiai pasieks Lietuvą.

Vėl prasideda įspūdingos Alpės:





Toliau lekiame nuostabiomis Šveicarijos autostradomis ir nesuskaičiuojamais tuneliais. Privažiuojame vieną tunelį su keistu įvažiavimu: vienoje juostoje rikiuojasi fūros, kita lekia lengvieji automobiliai (po to matyt lengvieji stabdomi, ir pajuda fūrų kolona). Tik pasiekus tunelio pradžią, suprantu, kodėl taip daroma – tunelio ilgis 16.5 (!) kilometro. Tai - Gotthardo tunelis. Jau grįžus išsiaiškinau, kad jis eina kaip tik po mūsų taip ir nepasiektos Furkos perėja, tik 20 km nutolęs nuo aplankytos Grimselio perėjos. Bet pagaliau išnyram į šviesą. Dar kiek pavažiavus Liucernos kryptimi, pamatome ežerą. Atidžiau patyrinėję žemėlapį, suvokiam, kad čia – nuostabusis Keturių kantonų ežeras . Tad nedelsdami nusprendžiam sustoti:



Leidžiamės žemyn. Vaizdai nuostabūs :












Papildyta:




Nusileidę pamatom tokius varpus:



Sūnus pabando pagroti jais - prie jų stovi pultas su mygtukais, šalia kurių surašyti melodijų pavadinimai:



Deja, varpai skamba tik kiekvienos valandos pirmąsias dešimt minučių – mes deja nepataikėm, o laukti dar 45 minutes laiko nebuvo.

Papildyta:
Dar keletas ežero vaizdų:













Atsisveikinu su nuostabiomis Šveicarijos Alpėmis :



Kad ir kaip nesinori, bet laikas važiuoti tolyn. Netrukus kertam Šveicarijos – Vokietijos sieną. Nesutinkam nė vieno pareigūno. Pasiekiam pensioną. Mus šeimininkė pasitinka kaip senus pažįstamus. Ji dar pavaišina mus nuostabiu vietiniu Rothaus Brau alumi . Baltasis alus labai patinka žmonai, aš pasimėgauju tamsiuoju alumi. Iškraustome iš Ford‘o visą savo mantą: ryt teks priduoti jį atgal nuomos firmai, pasiimti savo pežiuką ir lėkti link Lietuvos.

Užmiegame, nežinodami, kad ant mūsų krito Švarcvaldo prakeiksmas (įsiklausykite, kaip grėsmingai skamba vertimas – Juodasis miškas ). Šis prakeiksmas dar ilgai mūsų nepaleis ...

II dalies pabaiga

Na ir suintrigavote Tikiuosi trečia dalis bus?

Tai jau tikrai...

Mane tai Brienz ezero vaizdai labiausiai pakerejo Gal kad mano pirma "tikra" kelione i uzsieni (neskaitant keliu miestu) buvo i Sveicarija, ir butent prie Brienz gyvenom. Tas pirmaji ryta pamatytas skaidrus melsvai zalias ezero vanduo iki sio akyse stovi kaip koks astuntas pasaulio stebuklas

Su Monte Carlo kazino jums, Arturai, tikrai pasiseke. Arba taisykles pasikeite. Mes pries kokius sesis metus kai buvom, tai bandem ieiti, bet buvom iskart mandagiai sustabdyti. Tai tik kavineje salia kazino superbrangios kavos isgerem, norejom minutelei zvaigzdem pasijusti

Nesupratau ...Kelionės Angelas Švarcvaldo prakeiksmui nusileido???
Laukiu tęsinio
P.S.Jūs galėtumėte scenarijus serialams rašyti...labai gerai žinote, kurioje vietoje užbaigti siužetą , kad tęsinio lauktumėme išsižioję

Štai jums ir pasiūlymas kaip panaudoti rašymo talentą

Reikejo uzsukt pas mane as gyvenu netoli autostrados Milano- Genova buciau parodzius dar daugiau siuksliu
Siandien dar netaip karsta , tik +34, anom dienom buvo dar karsciau

Trečia dalis tikrai bus - bet ji jau bus tikrai trumpa.


Bet neblogai aš čia pavariau - a ne? O Kelionės angelas vis tik ir toliau mus vedė teisingu keliu . Jei rimtai - liko tikrai nedaug, manau, jei buvo aprašyta kelionės pradžia, turi būti ir jos pabaiga.


Kodėl nepakvietėt anksčiau - būtume tikrai užsukę , nes važiavom šia autostrada. .
Papildyta:

Jei būtume keliavę dabar, ko gero būtume ir išsimaudę Brienz ežere. O per kelionę jis buvo nedraugiškas mums, bet paskutinę dieną nušvitus saulei, vaizdai viską atpirko.

Dėl kazino - kažkur internete dukra perskaitė, kad iš tikro dabar dienomis dažnai būna laisvas įėjimas, žinoma, yra amžiaus cenzas - tik nuo 18 metų - ir jokių krepšių bei fotoaparatų (juos galima palikti rūbinėje).

Šiandien apturėjau nuostabų vakarą radusi Jūsų kelionės dienoraštį. Ačiū! Labai patiko Laukiu tęsinio.

Keturiu kantonu ezero vaizdai tai griebia uz sirdies

III DALIS

NUOTYKIAI TĘSIASI

Vienuoliktoji diena, birželio 19

Ryte stipriai papusryčiaujame – kiek teko gyventi Vokietijos viešbučiuose, pusryčiai visada labai gausūs . Merginas paliekame pensione, su sūnumi lekiame iki Waldshut – Tiengen. Pripilame pilną baką dyzelio, atvykstam į nuomos įmonę. Toliau vadybininkas apžiūri automobilį – reikėjo matyti , kaip jis pritūpęs prie kiekvieno kampo ieškojo kėbulo pažeidimų, įdėmiai apžiūrinėjo visus stiklus. Bet nors su Ford pravažiavome 2170 km sudėtingais keliais, ant automobilio – nė vieno įbrėžimo . Tad vadybininkas grąžina užstatą. Toliau su taksi nulekiam į servisą. Mūsų Peugeot 406 jau paruoštas, turbina pakeista. Atsisveikinam su serviso meistrais ir grįžtame į Grafenhauzeną.

Susikrauname visą savo mantą, atsisveikinam su pensiono šeimininke. Dar pasigrožim Švarcvaldo apylinkėm. Ir čia be mūsų Kelionės Angelo nepasieita : turbūt jo pastūmėtas, žvilgteliu po automobilio apačia: o ten – tepalas varva , kaip ir prieš savaitę. Susėdam visi į pežiuką ir lekiam atgal į servisą. Ten po pusvalandžio apžiūros meistras paskelbia diagnozę: pramuštas alkūninio veleno riebokšlis, jį gaus kitą dieną ir apie pietus grąžins automobilį. Švarcvaldas nenori mūsų paleisti . Turbūt suprasdami savo kaltę, darbuotojai duoda štai tokį pakaitinį automobilį:



Mokesčio už automobilį neima, tik įspėja, kad reikės susimokėti už sunaudotą benziną.

Ieškome viešbučio nakvynei. Susirandame štai tokį motelį.

Keturių vietų kambarys vienai nakvynei kainuoja 98 eurus. Jei būčiau žinojęs, kas laukia kitą dieną, ko gero būčiau grįžęs į Grafenhauzeną ir pakeliavęs po Švarcvaldą. Bet tuo metu priimtas sprendimas atrodė geriausias.

Nuvažiuojam į prekybos centrą, prisiperkam produktų. Išvažiuojam į miestelį – nieko jame įdomaus. Kadangi žemėlapyje mačiau, kad šalia teka Reinas, nuvažiuojam iki jo. Po lietaus jis ypač sraunus (turiu tik tokią nuotrauką):



Nuotraukoje matomas tiltas per Reiną jungia Vokietiją su Šveicarija. Ilgai prie Reino neužsibūnam, nes labai puola uodai. Grįžtam į motelį. Vakarėja. Nusprendžiam atsimiegoti už visą kelionę – juk ryt laukia kelionė per visą Vokietiją.

Dvyliktoji diena, birželio 20

Tai buvo pati bjauriausia kelionės diena . Rytą 8 valandą suskamba mano mobilus telefonas, skambina serviso meistras – dar kažkokios bėdos su automobiliu. Nulekiu į servisą. Meistras parodo susidėvėjusį sankabos diską – jį būtina keisti. Pamatęs mašinos sankabos diską, suprantu, kad Kelionės Angelas mus labai laiku sustabdė – kaip būčiau pavažiavęs kalnuose, nežinau ...

Susiskambinu su mūsų įmonės mechaniku – jis prižiūri ir remontuoja įmonės vilkikus. Mechanikas viską paaiškina: kadangi sankabos diskas buvo sudilęs, Vokietijos autobane jis labai įkaito, dėl to buvo pramuštas riebokšlis, ir pasipylė tepalas. Jokios turbinos keisti nereikėjo. Kai paaiškinu meistrui, kad jie be reikalo keitė turbiną, jis šiek tiek raudonuodamas paaiškina, kad turbina buvo sena. Aš ir pats tai suprantu – juk mašina ne pirmos jaunystės . Bet laiko atgal nepasuksi... Taigi, sankabos diską jie gali gauti kitą rytą ir apie 12 valandą galėsiu pasiimti automobilį. Pasirinkimo neturiu...

Va tada suprantu, kad kažkas nenori, kad mes išvyktume iš Švarcvaldo – tai aš pavadinu Švarcvaldo prakeiksmu ... Dar vienai parai užsisakau kambarį tame pačiame motelyje. Buvo mintis nulėkti iki Bodeno ežero, kuris už 90 kilometrų, bet pastoviai purškiantis lietus nuveja tokias mintis. Vėl nulekiam į prekybos centrą. Visas miestelis užkištas automobilių, kadangi, kaip supratau, vokiečių muitinė ant sienos darė totalų tikrinimą, po miestelį zujo automobiliai su užrašu „Zollamt“ (muitinė). Tad ne visada per sieną galima pravažiuoti be patikrinimo.

Užplūsta kažkokia depresija. Dar gerai, kad motelyje veikia nemokamas belaidis internetas – vis šiokia tokia pramoga. Nuo nieko neveikimo pavargstame labiau, nei intensyviai keliaudami, tad anksti užmiegame.

Tryliktoji diena, birželio 21

Kaip ir buvo pažadėta, dvyliktą valandą pasiimame savo pežiuką. Pajuokauju su priėmėjais, kad Švarcvaldas pagaliau mus paleis. Jie juodamiesi atsako, kad po tokio remonto galiu drąsiai lakstyti po Švarcvaldo kalnus. Bet mūsų šios dienos tikslas- nuvažiuoti kuo arčiau namų, gal net pasiekti Lenkiją. Išvažiuojame dar nežinodami, kad Švarcvaldo prakeiksmas mus dar pasivys ...