Šizofrenija

tai va, kad lankausi pas psichologa. Ir man tai manau nepadeda o priesingai. Kadangi pas mane tustuma, taip ir ieskau kuo ja uzpildyti taikinys tapo sis zmogus ir pati psichologija (gal del to, kad ieskau kas man yra). Viskas nesamoningai, suprantu, akd tai kvaila, bt nezinau KUOM uzpildyti tustuma, lyg susiradau, pakalbu, geriau. O pareinu namu, ir toliau kalbu, kalbu. Tai sekina jau, nebegaliu susikaupti, tai lyg mane apsedo. Tikrai tai ne sizofrenija?

Jei taip labai neramu, galima užsirašyti konsultacijai pas psichiatrą. Pakabėtumėt detaliau, kas neramina, kokie požymiai ir t.t. Bet iš to, ką aprašei, man panašiau į norą rasti ir pritaikyti sau kokią nors baisią ligą. Nepamiršk, kad ko ieškai, tą ir atrasi Turbūt visi žmonės jaučia kažkokią tuštumą viduj, jei ne viskas sekasi gyvenime (net ir tie, kuriems sekasi, ją jaučia), tik vieni užpildo ją įdomia veikla, pasivaikščiojimais, malda ar dar kuo nors, o kiti laiko tai nenormalia būsena ir ieško ligų.
Apskritai, koks skirtumas, tuščias esi viduj, ar pilnas, ir kas tai gali objektyviai pamatuoti? Tai visiškai asmeninė mano nuomonė, bet tokios perdėtos savianalizės prie gero nepriveda. Jei jau taip vieniša viduj, gal geriau apsidairyti aplink ir aplankyti vienišą kaimynę, nusišypsoti praeiviui gatvėje ar kaip nors kitaip prisidėti prie kitų gerovės. Net nepajusit, kaip tokie dalykai užpildo vidų.
Susidaro įspūdis, kad manai, jog turi problemų, kurios tau per didelės, jautiesi bejėgė kažką keisti ar pan. Bet VISKAS yra mūsų rankose ir VISKĄ mes galime pakeisti. Skirtumas tik tas, kad kai kuriuos dalykus pakeisti reikalauja daugiau jėgų.

Su pačiais geriausiais linkėjimais Atsiprašau, jei surašiau per griežtai, bandžiau kažkiek patarti

Nelaikau tustumos jausmo nenormalia busena, man tai atrodo logiska busena mano situacijoje. Mane ji slegia. O pati jos negaliu samoningai uzpildyti, nes neturiu potraukio i isorinius dalykus. Ta tustuma kazkaip pati uzsipildo kazkokiu perdetu demesiu i bet ka, pvz, rijimo sutrikimas, bet kokio zmogaus ikritimu i mano mintis, dulkiu pastebejimu ir nuolatiniu ju valymu, perdetu savo pojuciu isgyvenimu, minciu isgyvenimu. Juk demesys tikriausiai visada bus nukreiptas i kazka, o kai nerandi i ka....Viskas labai painu ir daznai keiciasi. Tai blogai, tai geriau, tai labai sunku, tai slegia, tai kelia kancia. Be to, pastaruoju metu tustuma uzsipildo kazkokiom bereiksmem mintim, kuriom matyt automatiskai susiteikiama reiksme. Niekur negaliu pabegti, esu priversta ta nesamone isgyventi.
Gal zinote kur Kaune butu galima susirasti psichiatra? Ar tai butu konfidecialu?

man_patinka_lietus, studijuojate psichologija?
Jusu zodziai tikrai nuteikia optimistiskai.

Oi, tikrai ne Tiesiog turiu artimųjų su rimtom problemom.
Psichiatras turi būti kiekvienoj didesnėj poliklinikoj. Kiek man teko susidurti, reikia šeimos gydytojo siuntimo. Jei jūsų šeimos gydytoja gera, tai galit juk atvirai pasikalbėti, kad norit konsultacijos arba tas pats psichologas gal patartų gerą specialistą. Konfidencialumą turi garantuoti kiekvienas gydytojas, bet kaip iš tikrųjų būna, nežinau.

Norint papulti pas psichiatra- seimos gydytojo siuntimo nereikia. Reikia tiesiog nueiti i psichikos sveikatos centra ir ten uzsiregistruoti. Ten atskira "respublika" ir atskira registratura.

Keliu tema i virsu Mano vyro mama pagimdziusi susirgo depresija, tai tesiasi jau daugaiu nei 30m. Dazniausiai guledavo lovoje, nieko nenoredavo daryti, trypciodavo vietoje, kalbedavo "stenedma", zodziu nebuvo normalus zmogus. Pries gerus metus gydytoja pakeite vaistus, ji atsigavo- pradejo gyventi normalu gyvenima, saugodavo anukus, visi dziaugemes, kad ji pasveiko ir va pries keleta dienu prasidejo... Ji pradejo gydytis pati- yra nuotaika, geria tablete, nera- negeria. Pasidare agresyvi, nervuota, visi aplink blogi, jai pikto nori ir pan. Nuvezem pas psichiatra- nustate sizofrenija, israse kazkokia ampule, kad ja prislopintu, bet spekit, ar ji sutiko ja leistis.. Visi likom parazitai, slykstynes, debilai.. Siaip netaip ikalbejom ja vaziuoti pas kita gydytoja privaciai- net sutiko, kad jei ta gydytoja sakys, kad reikia pakeisti vaistus, ji juos gers, nes nori pasveikti. Nuvezem vakar i privacia klinika, sumokejom nemazus pinigus uz konsultacija- gydytoja patvirtino, kad tai sizofrenija ir skubiai reikai gydyti, nes ji "perdegs" nuo savo tokio aktyvumo. gydytoja ikalbejo ja susileisti kazkokiu vaistu, nuo kuriu atslugs pyktis, itampa (bet jau skyre kitokius, nei ankstesne gydytoja), ji sutiko, sako jei gydytoja liepia, reiskai reikia, nupirkit, susileisiu dabar pat. Ismaisem kelias vaistines, atvezem tuos vaistus, kaip ji pasiuto juos pamacius! Pradejo rekt prie gydytojos, kad mes ja nunuodyt norim, padaryt durna, kad mums jos buto reikia.. Apturejom didziule geda, isisodinom i masina, vezam namo, tai visa kelia mus vadino isgamom, slykstynem, parazitais, tai vyras neiskentes sustojo, atidare dureles, ir sako lipi lauk, jei kas nepatinka, grysi pati, tai tik tada nutilo.. Gryzus namo mums isvaziavus pradejo kratis daiktus, atseit skambino jos brolis is Kalipedos, kviete i svecius. Vyras paskambina jam- net kalbos nebuvo apie jokius svecius... issigalvojo viska ir vistiek ruosias kelionei.. Rekauja, jau nuo kaimynu geda, per tas kelias dienas seimoj itampa didziule.. Kvietem greitaja, bet ji nesutinka leistis ar gert kokiu vaistu, o prievarta suduot negalima.. Siandien vyras eina pas advokata, megins pripazinti ja neveiksnia ir gydyti priverstinai, nes ilgiau sitaip testis nebegali.. Patys iseisim is proto..

Gal dar per anksti pas advokatus vaikscioti.
Kantrybes, ramybes ir susitelkimo. Kiek zinau, sizofrenikams uzeina "bangos". Kantriai islaukit geresnes fazes ir tada pabadykit ikalbeti gydytis. Supraskit, kad tai ligonis.

O paskaičiau ir suprantu kaip jaučiasi niedulis Pas mane pačią panaši situaciją tik kad tėtis visiškai nesutinka kad jam šizofreniją jokių nei psichologų nei psichiatrų nepripažystą o agresyvumas Namas pas mane su juo per pusę, kai užeina pykčio priepuoliai grasina padegti, vamzdžius nukapoti negana to dujinį pistoletą turi, kuriam net gavo leidimą , prieš 5 metus. Kiekvieną kartą ant tiksinčios bombos gyvenam. Jo sesuo taip pat serga šizofrenija, bet kai ji sudaužė televizorių, laužą namie sukūrė tai šiaip ne taip įtikino ją išvežė gydytis. Tėčiui net pasakyt negaliu kategoriškai prieš tokias diagnozes. Išsigalvoja nebūtus dalykus turiu rodyt jo banko saskaitą kad niekas neėmė iš jo pinigų, tai ne mes vistiek aferistai pavogėm jo pinigus viską nuslėpti galima O kai prisiklauso žinių tai nebesuprantu kokias žinias jis žiūri, nes ant lito baltarusiškas arklys ir euras pas mus bus sufalsifikuotas. kai pasakau ką nusišneki tai ir vėl jam įstatymus per savaitę pakeičia Kiaimynus su žiūronais stebi.......... Neįsivaizduoju net ką daryti pagal dabartinius lietuvos įstatymus turim sulaukt kol jis ką nors nužudys arba pakenks jei neįtikinsim gydytis Nieko nebeprisimena jo šuniui jau 25 metai aiškinu akd aš dar tik 17 metų ištekėjus kad to šuns dar net nebuvo kai tekėjau, tai jis šaukia kad aš neprisimenu. Ech truputi išsiliejau

Užjaučiu. Bet per tą 30m, kaip suprantu, neatrodė tokia neveiksni, kaip dabar? T.y., jūsų vyrą užaugino, turbūt ir dirbo kažką?
Šizofrenikams būna bangos, tik čia jau gerokai užprogresavę. Tikriausiai būsit susižinoję, bet ar psichiatras negalėtų patarti kaip paveikti morališkai, jei tokiu ūmiu atveju atsisako vaistų?

Tylu čia. Mano sūnus serga paranoidine šizofrenija. Aš pati pavirtau sociofobe. Sūnui penkiolika metų, turiu dar dviejų su puse dukrytę. Užsidariau tarp keturių sienų. Apie gyvą pokalbį su žmogum kuris turi bent kiek patirties su šia liga nesu dar bendravusi. Apskritai patyriau tik pašaipas. Vyras ištisai dirba, kad kuo mažiau būtų namie atrodo. Artimųjų tik mama, bet ir ji nesupranta ir nesistengia morališkai palaikyt. Išsiverkiu kai vaikai nemato ir stengiuosi šypsotis vaikams. Draugių neturiu. Pernelyg uždara esu. Giminės išsityčiojo. Nesu asociali, tik piniguose nesivartau. Negeriu. Žiūriu, kad vaikai svarbiausia pavalgę ir aprengti būtų. Buvo dienų kai vaikas gulėjo klinikose. Važinėjau kas antrą dieną. Viskas kainavo. Likom tik su bulvėm mėnesį. Daugumai juokinga buvo. Mokytojos kelios ateidamos net batų nenusiauna, nors grindys išplautos. Jei vaikas nedarbingas būdavo, tai burbėdavo ištisai. Chemijos tik vaiką mokytoja girdavo. Kitom kiekvieną dieną tenka aiškintis dėl jo ligos, kad vaistai migdo ir pan. Psichologė apskritai tyčiojasi. Nė patarimo nesulaukiau. Nusivyliau gydytojais.
O sūnus vaistus geria, šypsosi, gyvent nori. Būna pablogėja, bet trumpam. Tuomet puola daužytis. Pagaunu tą momentą ir nuraminu. Svarbiausia besąlygiškai mylėt ir priglaust. Širdis plyšta, kai jam pablogėja, bet svarbu jam to neparodyt. Mažylei sunku tik. Brolis nekalba. Stengiuosi laiką padalint vaikams. Pati neatsimenu kada sau laiko turėjau.

Aš sergu šizofrenija. Liga visiems pasireiškai labai skirtingai, svarbiausia yra gerti vaistus ir laikytis gydytojo nurodymų, o aš gyvenu pilnavertį gyvenimą nors ir sergu šizofrenija. Tipas paranoidinė šizofrenija