gyvenimas tai du aukšti krantai
įaugę viens į kitą visgi upė
tarp jų vingiuoja supasi žiedai
jos bangose ir sunkią šviesą supa
šiame krante keleivis aname
šešėlis slenka tik į kitą pusę
diena naktis diena naktis diena
ir fleitos jau lapus į upę pučia
išmokyki o meile ir mane
ištvert neperprantamam buvime
krantų lakštingala išmokyk suokti
ne tai kalbi ne tai arba ne tai
aš tegaliu išmokyti tiktai
vienintelio stebuklo neišmokti
Kajokas, Donaldas. Tylinčiojo aidas: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1988.
Kol
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
Antanas Drilinga "Kol"
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
Antanas Drilinga "Kol"
TU NUBUSI
Tu nubusi vidury nakties -
Miško vėjai su tavim kalbės.
Ir beržai rankas į dangų ties
Sveikint gerves, grįžtančias gulbes.
O pavasaris žarstys žvaigždes
Ir tvoras ir pavartes vartys -
Pro skylėtas baltas paklodes
Kils ir šiaušis dirvos varputys.
Paskutinį smūgį iš peties
Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks.
Tu nubusi vidury nakties -
Tai gimtoji žemė tave šauks.
1938.III.8.
Nėris, Salomėja. Diemedžiu žydėsiu: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1938.
Tu nubusi vidury nakties -
Miško vėjai su tavim kalbės.
Ir beržai rankas į dangų ties
Sveikint gerves, grįžtančias gulbes.
O pavasaris žarstys žvaigždes
Ir tvoras ir pavartes vartys -
Pro skylėtas baltas paklodes
Kils ir šiaušis dirvos varputys.
Paskutinį smūgį iš peties
Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks.
Tu nubusi vidury nakties -
Tai gimtoji žemė tave šauks.
1938.III.8.
Nėris, Salomėja. Diemedžiu žydėsiu: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1938.
J.Marcinkevičius
Nusijuoksi - nusijuoks gamta
Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.
Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...
Nusijuoksi - nusijuoks gamta
Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.
Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...
Ant debesų balčiausio pieno
Iš stalaktitų gabalų
Pastatė vėjas mėnesienoj
Negyvą pilį. Ir tylu.
Žvaigždyną paima tripirštį,
Į sieną meta ant akmens.
Nė vienas demonas pamiršti
Tokių vitražų neįstengs.
Fontanais liepsnos ima piltis,
Pražysta obelys giliai.
Ir juokias Paukščių Tako smiltys,
Kai ima nokti obuoliai.
Kometom mėtos žinios baisios:
Raudonas pjautuvas - artyn.
Ir medžiuos plakas aukso vaisius
Prieš nuriedėdamas mirtin.
Mėnulio ašmenys pakrypsta.
Auksinėm upėm obuoliai.
Pilies trimito juodas klyksmas
Užspringsta krisdamas giliai.
Henrikas Radauskas. VĖJO PILIS.
Iš stalaktitų gabalų
Pastatė vėjas mėnesienoj
Negyvą pilį. Ir tylu.
Žvaigždyną paima tripirštį,
Į sieną meta ant akmens.
Nė vienas demonas pamiršti
Tokių vitražų neįstengs.
Fontanais liepsnos ima piltis,
Pražysta obelys giliai.
Ir juokias Paukščių Tako smiltys,
Kai ima nokti obuoliai.
Kometom mėtos žinios baisios:
Raudonas pjautuvas - artyn.
Ir medžiuos plakas aukso vaisius
Prieš nuriedėdamas mirtin.
Mėnulio ašmenys pakrypsta.
Auksinėm upėm obuoliai.
Pilies trimito juodas klyksmas
Užspringsta krisdamas giliai.
Henrikas Radauskas. VĖJO PILIS.
tuščia ir giedra. aštuntadienis
ant bėgių rūdija pėdos,
pykstasi ir mylisi dienos,
slepiasi tarp blakstienų
senstelėjusios mėnesienos.
moterys tarp pirštų mąžta,
sudėvėti delnai įkąstų
šeimininkui lyg šuo. vanduo
iš dangaus krenta už dyką,
išbarstytas savaitgalių
į save sugrįžau aštuntadienį
tuščia ir giedra plaučiuose.
kitoj gatvės pusėj ruduo.
[I. ŠČIGLIENĖ]
ant bėgių rūdija pėdos,
pykstasi ir mylisi dienos,
slepiasi tarp blakstienų
senstelėjusios mėnesienos.
moterys tarp pirštų mąžta,
sudėvėti delnai įkąstų
šeimininkui lyg šuo. vanduo
iš dangaus krenta už dyką,
išbarstytas savaitgalių
į save sugrįžau aštuntadienį
tuščia ir giedra plaučiuose.
kitoj gatvės pusėj ruduo.
[I. ŠČIGLIENĖ]
Ilzė Butkutė "Supimas"
Miegok, mano mielas, te niekas negirdi,
kaip sėlina liepžiedžių sielos turėklais
nuo lapkričio šnara atgal į birželį.
Tik skurstantis katinas žiūri įširdęs
ir ilgis vasarvidžio kuosų pamėklių,
ir nori peliauti, bet pelės negali
per šaltos, per didelės namo laiptinės,
per maža kampuos atsarginių skylučių.
Ne metas žaidimams. Miegok, mano drauge,
nes pašto tarnautojas šįryt patinęs
neatnešė nieko. Net jeigu aš būčiau
mažytis atvirlaiškis, likčiau po kauge
be adreso likusių jo atvirukų.
Ilsėkis, kol miesto balsai nulašnoja
nuo sapno ant sapno, nuo kiemsargio šluotos
ant šuns pavadėlio (todėl, kad nutrūko),
nuo vaiko petardos, kai paspiria koja,
ant nemigos to, kas jau buvo išduotas,
nuo laikrodžių čirpesio, varstomų durų,
virtuvių šviesų ir kavamalių kvapo,
nuo laiptų, garsių aukštakulnių, sirenų,
greitųjų ir gaisrinių, fetro kepurių,
nuo valkatų eisenos, visko, kas tapo
akidangčiais rytui, kol miegi čia vienas,
nuo visko lašnoja, kol pradeda lyti,
ir miestą kaip gaudesį, pliaupiantį tvaną
po garsą srovė nuskalauja pro šalį.
Ilsėkis, aš noriu tave apkamšyti.
Miegoki, nes niekas tavęs neišgano,
tik jūrligės vartoma sapno valtelė.
Miegok, mano mielas, te niekas negirdi,
kaip sėlina liepžiedžių sielos turėklais
nuo lapkričio šnara atgal į birželį.
Tik skurstantis katinas žiūri įširdęs
ir ilgis vasarvidžio kuosų pamėklių,
ir nori peliauti, bet pelės negali
per šaltos, per didelės namo laiptinės,
per maža kampuos atsarginių skylučių.
Ne metas žaidimams. Miegok, mano drauge,
nes pašto tarnautojas šįryt patinęs
neatnešė nieko. Net jeigu aš būčiau
mažytis atvirlaiškis, likčiau po kauge
be adreso likusių jo atvirukų.
Ilsėkis, kol miesto balsai nulašnoja
nuo sapno ant sapno, nuo kiemsargio šluotos
ant šuns pavadėlio (todėl, kad nutrūko),
nuo vaiko petardos, kai paspiria koja,
ant nemigos to, kas jau buvo išduotas,
nuo laikrodžių čirpesio, varstomų durų,
virtuvių šviesų ir kavamalių kvapo,
nuo laiptų, garsių aukštakulnių, sirenų,
greitųjų ir gaisrinių, fetro kepurių,
nuo valkatų eisenos, visko, kas tapo
akidangčiais rytui, kol miegi čia vienas,
nuo visko lašnoja, kol pradeda lyti,
ir miestą kaip gaudesį, pliaupiantį tvaną
po garsą srovė nuskalauja pro šalį.
Ilsėkis, aš noriu tave apkamšyti.
Miegoki, nes niekas tavęs neišgano,
tik jūrligės vartoma sapno valtelė.
MĖNESIENA
Didžiuliam aukse pilnaties
Dangus, žolė ir sapnas mirksta,
Ir rausvas pumpuras širdies
Tokį vidunaktį numiršta
Tik tam, kad gimtų kaip gėlė,
Tą auksą gertų kaip artistė
Plojimą, idant kaip vėlė
Skrajotų skliauto ametiste;
Kad, kaip armonika, giliai
Kvėpuodama, nerastų vietos,
Kur pasilsėt, idant žolėj
Tarškėtų žiogo kastanjetais;
Spindėtų auksu ir džiaugsmu,
Langų stiklais ir mėnesiena,
Sonetais, vynu ir jausmu -
Kaip girtas beprotis Verlaine'as.
Kad net akliausiais vakarais
Sprogdintų širdį meilės norai, -
Yra mėnulio ežerai,
Pavasariai ir meteorai.
Henrikas Radauskas.
Didžiuliam aukse pilnaties
Dangus, žolė ir sapnas mirksta,
Ir rausvas pumpuras širdies
Tokį vidunaktį numiršta
Tik tam, kad gimtų kaip gėlė,
Tą auksą gertų kaip artistė
Plojimą, idant kaip vėlė
Skrajotų skliauto ametiste;
Kad, kaip armonika, giliai
Kvėpuodama, nerastų vietos,
Kur pasilsėt, idant žolėj
Tarškėtų žiogo kastanjetais;
Spindėtų auksu ir džiaugsmu,
Langų stiklais ir mėnesiena,
Sonetais, vynu ir jausmu -
Kaip girtas beprotis Verlaine'as.
Kad net akliausiais vakarais
Sprogdintų širdį meilės norai, -
Yra mėnulio ežerai,
Pavasariai ir meteorai.
Henrikas Radauskas.
GRAŽI DIENA
Apelsinai ir glicinijos,
Saulės ašaros - citrinos.
Begalybės tyros linijos,
Amžinybės dainos grynos.
Senas molis miega plytose,
Geria vandenį mirtis,
Ir per linksmą žolę ritasi
Dievo didelė širdis.
Pamiškėj šešėliai jodami
Tyliai kalba su savim.
Jūroj debesys žvejodami
Džiaugias šokančia žuvim.
Danguje šventa Liukrecija
Kelia taurę rausvo vyno,
Ir pagoniška Venecija
Laukia pranašo - delfino.
[Henrikas Radauskas]
Apelsinai ir glicinijos,
Saulės ašaros - citrinos.
Begalybės tyros linijos,
Amžinybės dainos grynos.
Senas molis miega plytose,
Geria vandenį mirtis,
Ir per linksmą žolę ritasi
Dievo didelė širdis.
Pamiškėj šešėliai jodami
Tyliai kalba su savim.
Jūroj debesys žvejodami
Džiaugias šokančia žuvim.
Danguje šventa Liukrecija
Kelia taurę rausvo vyno,
Ir pagoniška Venecija
Laukia pranašo - delfino.
[Henrikas Radauskas]
........................
.................
Tylus alsavimas negrįžtančių prisiminimų,
Kai sutemom apsigaubiam akis.
Tyli kaltė nebegrąžinamų ėjimų,
Ramiai boluojanti, kaip vasaros naktis.
Kaip vasaros neišbaigtas pasaulis,
Kaip žvilgsnis į nunokusius rugius.
Ir jausmas apie kaitrią vasarinę saulę.
Žinojimas, kad niekas niekad nesugrius.
Kad niekas nesibaigs lyg ta daina žiogų.
Kad viskas taip ramu, lyg paskutinįkart...
O, jei galėtumei ištart: Aš išeinu...
O, jei galėtum pakutinį kart ištart...
.................
Tylus alsavimas negrįžtančių prisiminimų,
Kai sutemom apsigaubiam akis.
Tyli kaltė nebegrąžinamų ėjimų,
Ramiai boluojanti, kaip vasaros naktis.
Kaip vasaros neišbaigtas pasaulis,
Kaip žvilgsnis į nunokusius rugius.
Ir jausmas apie kaitrią vasarinę saulę.
Žinojimas, kad niekas niekad nesugrius.
Kad niekas nesibaigs lyg ta daina žiogų.
Kad viskas taip ramu, lyg paskutinįkart...
O, jei galėtumei ištart: Aš išeinu...
O, jei galėtum pakutinį kart ištart...
Ilzė Butkutė
Jaukintojo metai
dresuodavau vakarus
šokti, tarnauti ir uosti
surasti ir vogti po žodį
vilties kontrabandą
ir dievas, man leisdavęs tai,
vis bijojo pabosti
tik plodamas jausdavo perštinčią vinį
kaip randą
arenose krito ruduo
pasirodymai truko
nuo sutemų ligi tavęs
nuo tavęs iki kranto
kur angelas sargas ties perėja tyliai
parūko
atleistas kadaise, bet mūsų
stebėt neatpranta
atleista ir mums
nors komuniją pavertėm vynu
save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti
kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę
išmokome kalbą
ir skirti rankas nuo turėti
dresuodavau vakarus
jau nebepamenu triukų
ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė
jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti
užtruko
glaudžiu nepagaunamą
vienišą
tykantį
žvėrį
Jaukintojo metai
dresuodavau vakarus
šokti, tarnauti ir uosti
surasti ir vogti po žodį
vilties kontrabandą
ir dievas, man leisdavęs tai,
vis bijojo pabosti
tik plodamas jausdavo perštinčią vinį
kaip randą
arenose krito ruduo
pasirodymai truko
nuo sutemų ligi tavęs
nuo tavęs iki kranto
kur angelas sargas ties perėja tyliai
parūko
atleistas kadaise, bet mūsų
stebėt neatpranta
atleista ir mums
nors komuniją pavertėm vynu
save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti
kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę
išmokome kalbą
ir skirti rankas nuo turėti
dresuodavau vakarus
jau nebepamenu triukų
ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė
jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti
užtruko
glaudžiu nepagaunamą
vienišą
tykantį
žvėrį
Mylėk mane
Tu išeini, ir viskas dūžta skaudžiai
Ir vėl kaip siena stovi nežinia
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt ,, Mylėk mane!"
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini - ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne.
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo - pilka kaip siena nežinia.
Tu išeini, ir viskas dūžta skaudžiai
Ir vėl kaip siena stovi nežinia
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt ,, Mylėk mane!"
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini - ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne.
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo - pilka kaip siena nežinia.
