Būti ar nebūti - štai mįslė.
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažin ko po mirties -
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė viens keleivis - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailius,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų,
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta...
QUOTE(brita33 @ 2012 08 27, 13:36)
Būti ar nebūti - štai mįslė.
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažin ko po mirties -
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė viens keleivis - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailius,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų,
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta...
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažin ko po mirties -
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė viens keleivis - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailius,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų,
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta...
V. Šekspyras. Hamletas
Vertė A. Churginas
štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis
mano amžiaus debilė iškėlus saldainio blizgutį
stovi veidu į saulę ir jos akyse paslaptis
man dar kartą įrodo prasmingą budėjimą būti
ačiū Dieve už ženklą už dovaną tavo tylos
už prinokusį vaisių numirusių sielų vienybę
už nušvitusį paukštį virš jos deformuotos galvos
ir už mano akis kad pamatė tatai kaip vertybę
[Aidas Marčėnas]
Papildyta:
Taip, Šekspyras
mano amžiaus debilė iškėlus saldainio blizgutį
stovi veidu į saulę ir jos akyse paslaptis
man dar kartą įrodo prasmingą budėjimą būti
ačiū Dieve už ženklą už dovaną tavo tylos
už prinokusį vaisių numirusių sielų vienybę
už nušvitusį paukštį virš jos deformuotos galvos
ir už mano akis kad pamatė tatai kaip vertybę
[Aidas Marčėnas]
Papildyta:
QUOTE(zigzag @ 2012 08 27, 14:50)
Taip, Šekspyras
skaidri vaikystės saulė šuliniuose
tarytum užgintų aguonų
gilios šviesos spinduliuose
virš Vilniaus kylanti mėnulio duona
kuria dalinasi visi
kurie mylėjo vienas kitą
žiūrėdami į aukštą rytą
jie eina šalnoje basi
[Aidas Marčėnas]
tarytum užgintų aguonų
gilios šviesos spinduliuose
virš Vilniaus kylanti mėnulio duona
kuria dalinasi visi
kurie mylėjo vienas kitą
žiūrėdami į aukštą rytą
jie eina šalnoje basi
[Aidas Marčėnas]
Mes visgi retkarčiais pajuntam,
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.
Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.
Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.
Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.
Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.
Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.
Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.
Justinas Marcinkevičius
Meilė
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Meilė
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Raudonos uogos. Lapai kaip iš vaško.
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.
Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų žiburių.
Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.
[H. Radauskas]
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.
Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų žiburių.
Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.
[H. Radauskas]
Man širdį liūdną pervėrei peiliu,
Ir, keikdama tave, jinai vaitoja.
Tavęs nesmerkt, neniekint negaliu,
Juodasis viesule, jėga piktoji.
Naudojais atvira ir patiklia
Tu mano siela, kol vargan įstūmei:
Tarytum lėbautojas su taure
Susijęs aš su tavimi, siaubūne.
Tarsi irkluotojas su galera,
Tarsi maita ir kirminas aistringas.
Aš keikiu, apsvaigime pražūtingas,
Tave kasdien kas rytą,vakare...
Viliuos: nuspręsiu staigiai, ir kinžalas
Pribaigs, vampyrą despotą užmuš.
Šaukiuos nuodų: akimirka ir galas:
Dings nerimas, beprotiškai siausmus.
Deja! Neklauso nei nuodai, nei plienas,
Atsisakydami pagelbėt man:
Nevertas tu, kad liktum vienų vienas.
Jei liktum vienų vienas ar ilgam?
Ilgies ramybės tarsi dvelksmo miros?
Kvailys! Po kirčio ar taurės nuodų
Bejausmį kūną glamonėsi tu,
Ir vėl atgis, ir vėl atgis vampyras.
[Šarlis Bodleras. VAMPYRAS]
Ir, keikdama tave, jinai vaitoja.
Tavęs nesmerkt, neniekint negaliu,
Juodasis viesule, jėga piktoji.
Naudojais atvira ir patiklia
Tu mano siela, kol vargan įstūmei:
Tarytum lėbautojas su taure
Susijęs aš su tavimi, siaubūne.
Tarsi irkluotojas su galera,
Tarsi maita ir kirminas aistringas.
Aš keikiu, apsvaigime pražūtingas,
Tave kasdien kas rytą,vakare...
Viliuos: nuspręsiu staigiai, ir kinžalas
Pribaigs, vampyrą despotą užmuš.
Šaukiuos nuodų: akimirka ir galas:
Dings nerimas, beprotiškai siausmus.
Deja! Neklauso nei nuodai, nei plienas,
Atsisakydami pagelbėt man:
Nevertas tu, kad liktum vienų vienas.
Jei liktum vienų vienas ar ilgam?
Ilgies ramybės tarsi dvelksmo miros?
Kvailys! Po kirčio ar taurės nuodų
Bejausmį kūną glamonėsi tu,
Ir vėl atgis, ir vėl atgis vampyras.
[Šarlis Bodleras. VAMPYRAS]
Sandra Avižienytė
Meilė
Ar mylėsi mane, kai pasensiu?
... Kada akys paskęs raukšlėse...
Kai sugrubusiais pirštais žegnosiuos
Ir ieškosiu tylos maldose?
Kada balsas prikims,
Kada veidą
Rankos drebančios stengsis paliest,
Kai suvysiu lyg rožė laukinė
Be vandens, be lietaus,
Be ugnies...
Kada krūtys, kurios puošė naktį
Ir svaigino tave kažkadais
Ištuštės lyg nušluotos giraitės;
Kai nebus jau ko trokšt vakarais...
Kada kraujas užšals ir kas rytą
Reiks liepsnos, kad sušiltum ir tu.
Kai širdis bus pavargus daužytis,
Ir kai ašaros rinksis kartu...
Ar mylėsi mane, kai pasensiu,
Kai šauks žemė priglausti žolėj?
Kada kaulai, pavergę po kelio,
Pailsėti norės pakelėj?
Kai blaškysis dvasia tarp pasaulių,
Ir kai naktį pavirsiu paukščiu?
Ar mylėsi mane, kai išeisiu
Tuo nežinomu niekam keliu?
Meilė
Ar mylėsi mane, kai pasensiu?
... Kada akys paskęs raukšlėse...
Kai sugrubusiais pirštais žegnosiuos
Ir ieškosiu tylos maldose?
Kada balsas prikims,
Kada veidą
Rankos drebančios stengsis paliest,
Kai suvysiu lyg rožė laukinė
Be vandens, be lietaus,
Be ugnies...
Kada krūtys, kurios puošė naktį
Ir svaigino tave kažkadais
Ištuštės lyg nušluotos giraitės;
Kai nebus jau ko trokšt vakarais...
Kada kraujas užšals ir kas rytą
Reiks liepsnos, kad sušiltum ir tu.
Kai širdis bus pavargus daužytis,
Ir kai ašaros rinksis kartu...
Ar mylėsi mane, kai pasensiu,
Kai šauks žemė priglausti žolėj?
Kada kaulai, pavergę po kelio,
Pailsėti norės pakelėj?
Kai blaškysis dvasia tarp pasaulių,
Ir kai naktį pavirsiu paukščiu?
Ar mylėsi mane, kai išeisiu
Tuo nežinomu niekam keliu?
MORALAS
Nusiimk, vaikel, kepurę.
Taip nedaug dar gyvenai.
Nežinai, kam ugnį kuria
Virš tų girių milžinai.
Nežinai, kas tamsą beria
Ant aukštųjų ąžuolų.
Aplankyk, vaikel, trobelę,
Kur gyvent tau per vėlu.
Nusilenk plūktinei aslai.
Kitąsyk gal nereikės.
Gal ir paskutiniam asilui
Šis bei tas dar paaiškės.
Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1990.
Nusiimk, vaikel, kepurę.
Taip nedaug dar gyvenai.
Nežinai, kam ugnį kuria
Virš tų girių milžinai.
Nežinai, kas tamsą beria
Ant aukštųjų ąžuolų.
Aplankyk, vaikel, trobelę,
Kur gyvent tau per vėlu.
Nusilenk plūktinei aslai.
Kitąsyk gal nereikės.
Gal ir paskutiniam asilui
Šis bei tas dar paaiškės.
Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1990.
Antanas Drilinga
Kol
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
Kol
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
