Jaunutė ragana vardu Kornelija,
Į savo raudonus kaip lapė plaukus
Įsegus žalią, mirgančią žvaigždę,
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.
Ir, paėmus rykštę, bjauri Kornelija
Pradeda pliekti jūrai per veidą,
Ir vanduo kaip eržilas, užuodęs kraują,
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.
Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis,
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.
Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija
Nujoja obelų viršūnėm,
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai,
Žemėj sudužę baisiai klykia.
O nakčiai sutemus, graži Kornelija
Seka naktigonėn jojančius bernus
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį,
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.
[Henrikas Radauskas]
------------------------------------
Pasidalinkim du kelius-
Ir nieko nereikės dalintis,
Gal niekada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu nešaukus-
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.
Gal ašara ištirps, išdžius,
Kadais ledu širdy sustingus
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
Pasidalinkim du kelius-
Ir nieko nereikės dalintis,
Gal niekada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu nešaukus-
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.
Gal ašara ištirps, išdžius,
Kadais ledu širdy sustingus
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
QUOTE(Visgi @ 2012 08 19, 21:26)
------------------------------------
Pasidalinkim du kelius-
Ir nieko nereikės dalintis,
Gal niekada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu nešaukus-
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.
Gal ašara ištirps, išdžius,
Kadais ledu širdy sustingus
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
Pasidalinkim du kelius-
Ir nieko nereikės dalintis,
Gal niekada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu nešaukus-
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.
Gal ašara ištirps, išdžius,
Kadais ledu širdy sustingus
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
Autorė Dalia Saukaitytė
J. Marcinkevičius :Mano pasakų keistuolis"
Mano pasakų keistuolis princas
Vis dar ieško žemėj savo tęsinio.
Vargšas princas nuogas tartum principas,
Keistas princas ieško dar keistesnio.
Gerą ir juokingą savo išmintį
Širdyje nešiojas tartum knygoje.
Jis taip nori pats save išimti
Ir kaip duona padalint po lygiai.
Bet akmenimis prinokus žemė
Vejasi ir persekioja princą,
Žmonėmis išjuokia ir pažemina
Aukštą, tiesų keisto princo principą.
Ak, ta žemė! Ji nemėgsta pasakų
Pasakiškoj savo kasdienybėje.
Ir keistuoliai vis dar jos nepasuka
Veidu į fantastiškiausią realybę.
Mano pasakų keistuolis princas
Vis dar ieško žemėj savo tęsinio.
Vargšas princas nuogas tartum principas,
Keistas princas ieško dar keistesnio.
Gerą ir juokingą savo išmintį
Širdyje nešiojas tartum knygoje.
Jis taip nori pats save išimti
Ir kaip duona padalint po lygiai.
Bet akmenimis prinokus žemė
Vejasi ir persekioja princą,
Žmonėmis išjuokia ir pažemina
Aukštą, tiesų keisto princo principą.
Ak, ta žemė! Ji nemėgsta pasakų
Pasakiškoj savo kasdienybėje.
Ir keistuoliai vis dar jos nepasuka
Veidu į fantastiškiausią realybę.
Saulius Mykolaitis
Tavęs nerandu
Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis -
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.
Kur tave nudangino juoda nežinia?
Gal nyki nebūtis tuoj nublokš ir mane,
Bet šiandieną taip liūdna vienam, taip graudu,
Kad tavęs nerandu, kad tavęs nerandu
Bet užgeso seniai vakarykštė žara
Naujo ryto aušroj ir žvaigždžių nebėra,
Aš grįžtu į namus tuo vingiuotu keliu
Nei dienoj nei nakty tavęs rast negaliu.
Tavęs nerandu
Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis -
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.
Kur tave nudangino juoda nežinia?
Gal nyki nebūtis tuoj nublokš ir mane,
Bet šiandieną taip liūdna vienam, taip graudu,
Kad tavęs nerandu, kad tavęs nerandu
Bet užgeso seniai vakarykštė žara
Naujo ryto aušroj ir žvaigždžių nebėra,
Aš grįžtu į namus tuo vingiuotu keliu
Nei dienoj nei nakty tavęs rast negaliu.
Tyliai griūva pilys debesų,
Tyliai skyla jų baltieji mūrai.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Kai meldies nueinančiai figūrai
Karalienei baltai danguje
Virš mieguisto vasaros peizažo.
Žūsta kažkokia karalija,
Ir kažkas rankas iš skausmo grąžo.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Taip šviesu, kad nėr kur pasidėti.
... Jau sugriuvo pilys debesų.
Angelai ant jų griuvėsių sėdi.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Tyliai skyla jų baltieji mūrai.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Kai meldies nueinančiai figūrai
Karalienei baltai danguje
Virš mieguisto vasaros peizažo.
Žūsta kažkokia karalija,
Ir kažkas rankas iš skausmo grąžo.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Taip šviesu, kad nėr kur pasidėti.
... Jau sugriuvo pilys debesų.
Angelai ant jų griuvėsių sėdi.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 1998.
-----------------------
Ruduo,ruduo
Ruduo,ruduo...
Spalvų palėtė
kaip ant delno.
Ir saulės spindulėlis
dar glosto veidą.
Kažin ar dar ilgam
svečiuosis šiluma...
Jausmų banga
tolyn tolyn nutolo,
ir ramuma
su vakaro daina
užplūdo mano sielą...
Pasiekta daug,
nuveikta daug.
Apsvaigus nuo darbų,
mintyse ateitį kuriu.
Ir su pirmąją žvaigždele
tau bučinį siunčiu.
Ir vienumoj,
rudens tamsoj,
ilgiuosi paslapčia
aistringo šokio
spalvotam lapų patale...
Ruduo,ruduo
Ruduo,ruduo...
Spalvų palėtė
kaip ant delno.
Ir saulės spindulėlis
dar glosto veidą.
Kažin ar dar ilgam
svečiuosis šiluma...
Jausmų banga
tolyn tolyn nutolo,
ir ramuma
su vakaro daina
užplūdo mano sielą...
Pasiekta daug,
nuveikta daug.
Apsvaigus nuo darbų,
mintyse ateitį kuriu.
Ir su pirmąją žvaigždele
tau bučinį siunčiu.
Ir vienumoj,
rudens tamsoj,
ilgiuosi paslapčia
aistringo šokio
spalvotam lapų patale...
Sėdžiu už stiklo, tartum savo paties portretas.
tik užklydęs skersvėjis praneša,
kuris tikresnis, yra šitoje pusėje,
kitaip galbūt nepastebėčiau skirtumo,
retkarčiais už trapios drobės spėju
pamatyti, kaip tas kitas sustingęs
veržiasi, traukia save iš rėmų
akimis, jau ir taip suradusiomis
tobulą tašką, bando peržvelgti
sniego šviesą, sniego tamsą
nepajudu, nes visas portretas liko
man vienam, jeigu ištrūkčiau,
kas žino, ar likčiau toks tikras
(N. Cibulskas)
tik užklydęs skersvėjis praneša,
kuris tikresnis, yra šitoje pusėje,
kitaip galbūt nepastebėčiau skirtumo,
retkarčiais už trapios drobės spėju
pamatyti, kaip tas kitas sustingęs
veržiasi, traukia save iš rėmų
akimis, jau ir taip suradusiomis
tobulą tašką, bando peržvelgti
sniego šviesą, sniego tamsą
nepajudu, nes visas portretas liko
man vienam, jeigu ištrūkčiau,
kas žino, ar likčiau toks tikras
(N. Cibulskas)
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
J. Marcinkevičius
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
J. Marcinkevičius
Švelni rugpjūčio vėsuma,
O širdis net ritmą lėtina...
Keista naktis! Žiūriu žvaigždėsna -
Pasibaisėtina, pasibaisėtina!
Rami naktis, nutilusi -
Pasibaisėtina! Ak! aiman, ten
Pulkais taip auga žvaigždės, pilasi
Ir krinta lietumi, lyg deimantai...
Nurimk, širdie, nurimk, papaikėle, -
Nėra ko jaudintis ir plakti -
Kas dedasi danguj, ne tavo reikalas,
Kas dedasi danguj rugpjūčio naktį...
O tos žvaigždelės sielvartingai krinta...
Tik šilas po senovei dunkso...
Net darosi graudu. Kad ją kur šimtas! -
Naktis verta Flamariono plunksnos!
[Jonas Aistis]
O širdis net ritmą lėtina...
Keista naktis! Žiūriu žvaigždėsna -
Pasibaisėtina, pasibaisėtina!
Rami naktis, nutilusi -
Pasibaisėtina! Ak! aiman, ten
Pulkais taip auga žvaigždės, pilasi
Ir krinta lietumi, lyg deimantai...
Nurimk, širdie, nurimk, papaikėle, -
Nėra ko jaudintis ir plakti -
Kas dedasi danguj, ne tavo reikalas,
Kas dedasi danguj rugpjūčio naktį...
O tos žvaigždelės sielvartingai krinta...
Tik šilas po senovei dunkso...
Net darosi graudu. Kad ją kur šimtas! -
Naktis verta Flamariono plunksnos!
[Jonas Aistis]
Vasarai baigiantis,
mokausi plaukt.
Tam, kad nepaskęsčiau
artėjančio rudens jausmų upėse,
besibaigiančios vasaros kvapniuose saulėlydžiuose
ir naujų norų pinklėse.
Mokaus šaukti.
Tam, kad Rudens miškuose
prisišaukčiau
neišsipildžiusius vasaros lūkesčius
ir pradedančius vyst prisiminimus.
Mokaus klausytis.
Tam, kad išgirsčiau
paskutinį vasaros atodūsį
ir spėčiau pakelt
ranką atsisveikinimui.
Ir, svarbiausia,
mokaus ilgėtis.
Vasaros naktų šnabždesio,
spalvų paletės
ir savęs vasaroj.
