J. Marcinkevičius "Sugalvojo mane tokį"
Sugalvojo mane tokį:
Šitaip - gražų, taip - negražų,
Šitaip - gerą, taip - negerą,
Šitaip - didelį, taip - mažą,
Šitaip - linksmą, šitaip - liūdną,
Šitaip - jauną, šitaip - seną,
Dar gerai, kad man pridėjo
Šitiek - paukščio, šitiek - medžio:
Tai žaliuoju, tai siūbuoju,
Tai, savy nutūpęs, čiulbu.
Algirdas Meškauskas
Verksmas skaudžiai sugėlė..
Verksmas skaudžiai sugėlė
Sudrėko akys...
Tyliai taurę kėliau
Tave praradęs.
Bandžiau skandinti netektį,
Ant gyvenimo pykau.
Tu negrįžai šią naktį,
O gal aš tave palikau?
Tik nuotraukoj tavo alsavimas.
Tu nuotaka tarp gėlių.
Kažkur pasiklydo gyvenimas,
Gal todėl ir liūdžiu...
Verksmas skaudžiai sugėlė..
Verksmas skaudžiai sugėlė
Sudrėko akys...
Tyliai taurę kėliau
Tave praradęs.
Bandžiau skandinti netektį,
Ant gyvenimo pykau.
Tu negrįžai šią naktį,
O gal aš tave palikau?
Tik nuotraukoj tavo alsavimas.
Tu nuotaka tarp gėlių.
Kažkur pasiklydo gyvenimas,
Gal todėl ir liūdžiu...
Man reikia
J. Marcinkevičius "Man reikia"
Iš nieko nenoriu nieko
Jei noriu - tik iš savęs.
Man reikia save bent sykį
Aplinkui žemę apvest.
Man reikia sau parodyt,
Kuo didelė ji, kuo ne
Man reikia save padaugint,
Man reikia pratęst mane.
Man reikia save apgyvendint
Tūkstančiuos žemės darbų.
Man reikia mylėt: bent meilėj
Nenoriu pakeistas būt.
J. Marcinkevičius "Man reikia"
Iš nieko nenoriu nieko
Jei noriu - tik iš savęs.
Man reikia save bent sykį
Aplinkui žemę apvest.
Man reikia sau parodyt,
Kuo didelė ji, kuo ne
Man reikia save padaugint,
Man reikia pratęst mane.
Man reikia save apgyvendint
Tūkstančiuos žemės darbų.
Man reikia mylėt: bent meilėj
Nenoriu pakeistas būt.
tu įžiūri prasmę ten,
kur jos visai nėra. kas patvirtins,
kad tuose eilėraščiuose yra nors kiek
filosofijos
didžioji meilė yra rūpestis
apie tai, kaip žmogus yra čia,
konkrečioje vietoje, paprastame laike,
prarastoje svajonėje.
eilinis eilėraštis gali būti
visai nesvarbu
kėdė, šaukštelis, arbatos puodelis
viskas daug paprasčiau:
ten nieko nėra, nėra ko įžiūrėti
tačiau tik įžiūrint
atsiranda tai, kas įžiūrima. eilėraštis
yra galimybė (sumylėti)
[Vytautas Rubavičius]
kur jos visai nėra. kas patvirtins,
kad tuose eilėraščiuose yra nors kiek
filosofijos
didžioji meilė yra rūpestis
apie tai, kaip žmogus yra čia,
konkrečioje vietoje, paprastame laike,
prarastoje svajonėje.
eilinis eilėraštis gali būti
visai nesvarbu
kėdė, šaukštelis, arbatos puodelis
viskas daug paprasčiau:
ten nieko nėra, nėra ko įžiūrėti
tačiau tik įžiūrint
atsiranda tai, kas įžiūrima. eilėraštis
yra galimybė (sumylėti)
[Vytautas Rubavičius]
Algirdas Meškauskas
***********
Nuotraukų albumas praeitį saugo,
gelstančias akimirkas sustingusias.
Vartau išėjusį laiką brangų
ir nerandu daugybės dienų pradingusių.
Į nuotraukų albumą viskas netilpo,
daug kas prapuolė net atminty.
Ji metus nešdama nusilpo
ir kamuojas mintys užmaršty...
Gyvenimo vaizdai susiglaudė
ir džiaugsmas ir skausmas šalia.
Ir ašaros netikėtai susikaupė,
pamačius vaikystę blunkančiame kadre...
***********
Nuotraukų albumas praeitį saugo,
gelstančias akimirkas sustingusias.
Vartau išėjusį laiką brangų
ir nerandu daugybės dienų pradingusių.
Į nuotraukų albumą viskas netilpo,
daug kas prapuolė net atminty.
Ji metus nešdama nusilpo
ir kamuojas mintys užmaršty...
Gyvenimo vaizdai susiglaudė
ir džiaugsmas ir skausmas šalia.
Ir ašaros netikėtai susikaupė,
pamačius vaikystę blunkančiame kadre...
visai kitaip visai kitaip
jau žydi astros jau ne taip
kaip kitados lietuj ir vėjuos
jos man žydėjo
visai visai kitaip tačiau
taip pat baltai kaip ir ankščiau
visai taip pat gal vien tiktai
todėl ir žydi jos kitaip
Kajokas, Donaldas. Tylinčiojo aidas: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1988.
jau žydi astros jau ne taip
kaip kitados lietuj ir vėjuos
jos man žydėjo
visai visai kitaip tačiau
taip pat baltai kaip ir ankščiau
visai taip pat gal vien tiktai
todėl ir žydi jos kitaip
Kajokas, Donaldas. Tylinčiojo aidas: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1988.
QUOTE(Visgi @ 2012 06 18, 22:55)
Prisiminiau šitą eilėraštį-dainą:
S.Šlapikas
Aš nežinau
Aš nežinau, kaip tau gyvent
šitam krašte, kur šaltos aušros.
Kur nukerpa karčius arkliams
ir išveda per tuščią lauką.
Prie kalvės linksmas šurmulys,
auksinis žaizdras krosny aušta,
ir niekad laiko neturįs
juos kalvis paskubom nukausto.
Į sunkvežimius tempia juos
ir riša už kaklų lenciūgais.
Dar vakar jie šituos laukuos
bulvienoj traukė sunkų plūgą.
Po kojom žemė nebe ta
tik kietos lentos, skaudžios rykštės.
Tu nusilenki, Lietuva,
arkliams, pas protėvius išvykstantiems.
S.Šlapikas
Aš nežinau
Aš nežinau, kaip tau gyvent
šitam krašte, kur šaltos aušros.
Kur nukerpa karčius arkliams
ir išveda per tuščią lauką.
Prie kalvės linksmas šurmulys,
auksinis žaizdras krosny aušta,
ir niekad laiko neturįs
juos kalvis paskubom nukausto.
Į sunkvežimius tempia juos
ir riša už kaklų lenciūgais.
Dar vakar jie šituos laukuos
bulvienoj traukė sunkų plūgą.
Po kojom žemė nebe ta
tik kietos lentos, skaudžios rykštės.
Tu nusilenki, Lietuva,
arkliams, pas protėvius išvykstantiems.
Manau, kad tai Alfo Pakėno žodžiai
QUOTE(zigzag @ 2012 08 17, 22:48)
Dėl šio eilėraščio autoriaus turėjau ir aš dvejonių
----------------------
Iš tikro aš labai bijau numirti
Bijau nebematyti artimų žmonių
Bijau išėjęs žemėje palikti
Tiek daug neužbaigtų darbų..
Tikiu kad mano saulė dar nenusileido
Nes dar širdis pulsuoja verdančiu krauju..
Dar noriu pamatyti tavo seną veidą
Ir dar išgirsti juoką mūsų žaidžiančių vaikų..
Norėčiau dar ne kartą su aušra pabusti
O saulei nusileidus vėl užmigti tavo glėbyje..
Ir savo mirtį pasitikt norėčiau
Tuomet kai nebeliks darbų gyvenimo lape..
Iš tikro aš labai bijau numirti
Bijau nebematyti artimų žmonių
Bijau išėjęs žemėje palikti
Tiek daug neužbaigtų darbų..
Tikiu kad mano saulė dar nenusileido
Nes dar širdis pulsuoja verdančiu krauju..
Dar noriu pamatyti tavo seną veidą
Ir dar išgirsti juoką mūsų žaidžiančių vaikų..
Norėčiau dar ne kartą su aušra pabusti
O saulei nusileidus vėl užmigti tavo glėbyje..
Ir savo mirtį pasitikt norėčiau
Tuomet kai nebeliks darbų gyvenimo lape..
---------------------------
Aš guliu ant šalto balto sniego
Ir žvelgiu į krentančias žvaigždes.
Skausmas sustingdė man sielą,
Ji virto ledu ir sudužo į šukes.
Aš mirštu tyloje ir vienatvėj,
Jaučiu kaip šaltis kausto mane.
Aš mirštu, bet žinau,
Kad rytoj vėl gimsiu ir būsiu kita.
Vėl eisiu į priekį ir klupsiu,
Vėl krisiu žemai ir kilsiu
Kaip paukštis aukštai,
Vėl verksiu, nekęsiu,
Nes aš tik žmogus,
Tu matai...
Aš guliu ant šalto balto sniego
Ir stebiu kaip pasaulis tirpsta
Ir tolsta,
Aš nebejaučiu kaip man skauda,
Nes manęs jau čia nebėra.
Aš miriau, bet rytoj
Vėl gimsiu
Ir būsiu kita...
Aš guliu ant šalto balto sniego
Ir žvelgiu į krentančias žvaigždes.
Skausmas sustingdė man sielą,
Ji virto ledu ir sudužo į šukes.
Aš mirštu tyloje ir vienatvėj,
Jaučiu kaip šaltis kausto mane.
Aš mirštu, bet žinau,
Kad rytoj vėl gimsiu ir būsiu kita.
Vėl eisiu į priekį ir klupsiu,
Vėl krisiu žemai ir kilsiu
Kaip paukštis aukštai,
Vėl verksiu, nekęsiu,
Nes aš tik žmogus,
Tu matai...
Aš guliu ant šalto balto sniego
Ir stebiu kaip pasaulis tirpsta
Ir tolsta,
Aš nebejaučiu kaip man skauda,
Nes manęs jau čia nebėra.
Aš miriau, bet rytoj
Vėl gimsiu
Ir būsiu kita...
Vargo kelionėj aklas keleivis
Ėjo, kur jaučia pavargus širdis
Liko tik tamsūs prisiminimai
Liko tik skausmas sunkiam kely.
Ašaros prausia pavargusį veidą
Plaukus šukuoja jam vėjai pikti
Kiek daug nueita, kiek daug patirta
Aklo keleivio sunkiam kely.
Aklas keleivis pasiekia jūrą
Klausosi šniokščiančios vėjo dainos
Kaip jis norėtų ją pamatyti
Bristi gilyn ir negrįžt atgalios.
J. Marcinkevičius "Penktoji meilės elegija"
Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.
Norėsit nusiplėšt labai skaudės.
Atėjus lapų išėjimo metui,
tą vakarą, kada manęs nebus,
brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!
Ar girdite, kaip suplaka sparnais
nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,
tas žemės kauburėlis, kur žolės
žalia malda per vasarą švyluoja.
Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.
Norėsit nusiplėšt labai skaudės.
Atėjus lapų išėjimo metui,
tą vakarą, kada manęs nebus,
brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!
Ar girdite, kaip suplaka sparnais
nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,
tas žemės kauburėlis, kur žolės
žalia malda per vasarą švyluoja.
